Europos Sąjunga, Asmenybės, Atmintis, Mokslo reforma, Mokslo institucijose, Renginiai, Diskusijos, Paveldas, Pripažinimas, Sukaktys, Mokslo istorija, Problema, Mokslo takais, Menai, Mūsų kaimynai

Kokia bebūtų šventė ir nesvarbu, kur ji vyktų, jei per tris dienas neužsimiršta, kad ten buvai, vadinasi – tai didelė šventė, nes jau užsiliko širdyje. Tada ranka pati susiranda popieriaus, jungia kompiuterį. Liejasi žodžiai, atsiranda noras išgyventomis šviesiausiomis akimirkomis pasidalinti su daugybe žmonių.

Lietuvoje galiojančių Jūros teisės aktų esminiai reikalavimai nesuderinti su Aplinkos apsaugos bei Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymais. Priešingai nei Aplinkos apsaugos bei Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymuose, LR jūros teisės sistemoje, pirmiausia LR Jūros aplinkos apsaugos įstatyme, sąvoka „jūros aplinka“ apibrėžiama tik išimtinai gamtinė aplinka, ignoruojant joje esančias antropogenines sistemas ar jų komponentus bei elementus, t. y. ignoruojamas visas jūrinis kultūros paveldas ir net dideli teritoriniai-erdviniai jo dariniai, istoriškai susiformavę vertingi ar net kultūriniais simboliais tapę jūriniai kultūriniai kraštovaizdžiai, vertingi istoriniai uostamiesčiai, uostai, nuskendę senoviniai laivai ir kt. Laikantis tokio apibrėžimo ir jo logikos, nesudėtinga nustatyti, kad jūra plaukiantis tradicinis burlaivis arba nugrimzdęs istorinis uostas, mus pasiekę senovinių uostų akvatorijos su įranga jau nėra jos aplinkos elementai ar dalys ir apskritai nėra jūros aplinkoje

Iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo kunigo Jono Katelės kultūrinė veikla sovietinių teatrologijos raštų gamintojų buvo ignoruojama. Gal tik vienintelis dr. Vytautas Maknys savo raštuose ir viešai tvirtino, kad J. Katelė1 – tai visa XIX a. antrosios pusės lietuvių kultūrinė epocha, kurią išbraukus iš lietuvių teatro istorijos, liktume be tikrųjų ištakų, be pradžių pradžios.

Skaitau antrą pataisytą knygos „Dramatiškos biografijos“ leidimą (leidykla „Mintis“, 2007). Autorius – Rokas Subačius, kurio pavardės nėra nei jokiame informaciniame žinyne, nei enciklopedijoje. Tai knyga, leidžianti autoriui savo subjektyvias mintis pateikti kaip neginčijamus faktus. Užkliuvo skyrius pavadinimu „Juozas Ambrazevičius-Brazaitis Laikinosios vyriausybės laikinasis vadovas“ (99–113 p.).

Dailės parodų rūmai, dabar vadinami Šiuolaikinio meno centru, buvo pastatyti 1965 metais Kultūros ministerijos ir Lietuvos dailininkų sąjungos Dailės fondo lėšomis. Fondas už šį statinį sumokėjo apie milijoną rublių. Kurį laiką pastatas priklausė Dailininkų sąjungai, vėliau buvo perduotas Kultūros ministerijai.
1992 m. buvo paskelbtas konkursas vadovo pareigoms eiti. Posėdyje dalyvavo dailininkų sąjungos atstovai, Kultūros ministerijos atstovas V. Liutkus, Dailės akademijos atstovas A. Šaltenis. Vadovu buvo išrinktas K. Kuizinas. Su naujai išrinktu direktoriumi buvo sutarta, kad parodų rūmų ekspoziciją planuos Dailininkų sąjunga (50 %), Kultūros ministerija (30 %) ir Parodų rūmų direkcija (20 %). Tačiau naujasis direktorius sulaužė komisijai duotą žodį ir viską ėmė spręsti pats vienas.

Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos (LJMS) iniciatyva gegužės 12 d. LR Prezidento rūmų Baltojoje salėje iškilmingai apdovanoti geriausių per praėjusius metus Lietuvoje apgintų disertacijų autoriai.

2011 m. gegužės 18 d. sukanka 10 metų, kai Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO) Kryždirbystę ir kryžių simboliką Lietuvoje pripažino unikalia žmonijos nematerialaus kultūros paveldo vertybe.

Inovacijos yra neatsiejama kiekvienos šalies konkurencingumo, ekonomikos augimo ir pažangos sąlyga, o žmonės, kuriantys ir įgyvendinantys inovatyvius sumanymus, yra neįkainojamas turtas. Lietuvoje iš tiesų turime nemažai žmonių, gebančių kūrybiškai mąstyti ir kurti perspektyvias idėjas – tai patvirtino gegužės viduryje Lietuvos ambasadose Paryžiuje ir Briuselyje vykusios idėjų mugės „Innovative people without borders“, kuriose pristatyta net trylika lietuviškų projektų.

Vienas iš didžiausių 1992 m. Anykščiuose įkurtos Pasaulio anykštėnų bendrijos (PAB) struktūrinių padalinių yra Vilniaus anykštėnų sambūris (VAS, pirm. Rita Virbalienė). Sostinėje jis veikia nuo 1996 m. ir jungia daugiau nei šimtą įvairaus amžiaus ir profesijos narių, tarp kurių yra nemažai respublikoje žinomų mokslininkų. Į VAS sudėtį taip pat įeina ir jos veikloje dalyvauja čia esančios kraštiečių bendruomenės, įkurtos Anykščių rajono seniūnijų teritoriniu pagrindu. Tai – Vilniaus debeikiečių, kavarskiečių, troškūniečių klubai ar sambūriai, Svėdasiškių draugija „Alaušas“ ir kiti iš minėto rajono atskirų seniūnijų kilusių anykštėnų dariniai.