Minint 1941-ųjų birželio sukilimo septyniasdešimtąsias metines
Valerija Vaitkevičiūtė
Skaitau antrą pataisytą knygos „Dramatiškos biografijos“ leidimą (leidykla „Mintis“, 2007). Autorius – Rokas Subačius, kurio pavardės nėra nei jokiame informaciniame žinyne, nei enciklopedijoje. Tai knyga, leidžianti autoriui savo subjektyvias mintis pateikti kaip neginčijamus faktus. Užkliuvo skyrius pavadinimu „Juozas Ambrazevičius-Brazaitis Laikinosios vyriausybės laikinasis vadovas“ (99–113 p.). Autorius pradeda straipsnį citata iš istoriko Algimanto Liekio knygos „Lietuvos laikinoji vyriausybė“ (1941 06 22–08 05), 2000: „Birželio sukilimas, laikinosios vyriausybės veikla – tai vieni reikšmingiausių ir gražiausių lietuvių tautos istorijos puslapių, jos vieningumo ir drąsos pasireiškimas“. Kaip pamatysime vėliau, Rokas Subačius birželio sukilimą ir sukilėlius niekina bei šmeižia. Bet pirma pasižiūrėkime, kaip sukilimą vertina kiti.
Stasys Lozoraitis „Į laisvę“, 1971 rugsėjo mėn. (cituoju S. Lozoraičio straipsnį „1941 metų sukilimas“, perspausdintą žurnale „Į laisvę“, 2006 balandis–birželis, 52 p.): „1941 m. sukilimas buvo tautinio sąmoningumo išraiška, kurio negalima sieti su kuria nors politine kryptimi ar polinkiu į vieną ar į kitą svetimą valstybę. Tai buvo gaivališkas aktas Lietuvos suverenumui atstatyti. Ir jei sukilimo dalyvių tarpe kai kas puoselėjo dar ir kitokius tikslus, pati tautos laikysena 1941 metais ir vėliau rezistencijos laikais, aiškiai parodė, ko ji nori ir ko ji siekia. Sukilimas, uždegęs visus gyventojų sluoksnius, buvo ypatingai gaivališkas, nes paskutiniųjų metų įvykiai buvo sunkiai pažeidę Lietuvos valstybės interesus ir lietuvių širdis. Lenkų ultimatumas, Klaipėdos atplėšimas, sovietų bazių įvedimas, brutalus nepriklausomybės užgniaužimas ir pagaliau pragariškos birželio naktys psichologiškai paruošė dirvą didžiajam sprogimui“.
Buvęs ministras pirmininkas G. Vagnorius „Lietuvos aide“ 1992 06 24 išspausdintame straipsnyje „Jų atminimas ir šlovė nepamirštami“ rašė: „Nedaug tautos istorijoje yra momentų, kurie amžinai išlieka jos atmintyje, kurie kaip šviesuliai ryškiai spindi jos kelyje, bylodami apie išmintį ir sąžinę, valią ir ryžtą laisvai gyventi. Vienas iš tokių neblėstančių šviesulių – 1941 metų tautos sukilimas, sutraukęs komunistinės vergovės pančius, pademonstravęs visam pasauliui nenumaldomą lietuvių tautos laisvo ir nepriklausomo gyvenimo troškimą“.
Labai teigiamai 1941 birželio sukilimą vertina įžymus mūsų istorikas Edvardas Gudavičius knygoje „Lietuvos naikinimas ir tautos kova 1940–1998“ (1999). Straipsnyje „Faktas ir jausmas“ (21 p.) rašė: „Ir žmonių, ėjusių į miškus ar pakilusių 1941 metų birželį, buvo tiek daug, kad galėtume kalbėti apie pasipriešinimo visuotinumą <…>. Ne vokiečių valdžia pakeitė sovietų valdžią 1941 metų birželį. Vokiečiai atėjo į jau išsivadavusią šalį. Per porą dienų ėmė funkcionuoti Lietuvos valstybės centrinės ir vietinės instancijos <…>. Kiek tikėtasi iš vokiečių tą baisiąją savaitę tarp birželio 14-osios ir 22-osios! <…> Lauktieji išvaduotojai atėjo ir ėmė persekioti žydus – tai buvo pirmasis šokas. Tačiau viską dar buvo užgožęs bolševikinio siaubo šokas. Tik pamažu ryškėjo, kad hitlerininkai yra tokie patys tautžudžiai <…>. Hitlerininkų invazija nutraukė pirmosios bolševikinės tremties baisumus, suplanuotus „klasikiniu“ stalininiu užmoju. Rusijos valdžios sugrįžimas neleido įvykdyti Rosenbergo genocido plano <…>“.
Rosenbergo plane Baltijos šalims buvo numatytos šios akcijos:
masiškai deportuoti nepageidaujamus elementus;
skubiai įkurdinti stambius vokiečių kolonistų kontingentus, papildytus tinkamais Volgos vokiečiais; jeigu bus galimybė, kartu spręsti danų, norvegų bei olandų, o karą sėkmingai baigus – ir anglų įkurdinimo Baltijos kraštuose reikalą;
iš vietinių baltijiečių palikti tiktai visiškai patikimus asmenis, kurie duotųsi germanizuojami.
Straipsnio „Karo išvakarės“ iš knygos „Lietuvos naikinimas ir tautos kova 1940–1998“ (1999) 22 p. ištrauka: „ <…> Genocidą sovietai vykdė iki 1991 metų rugsėjo 6 dienos, o žirinovskiai, alksniai ir nevzorovai tiesiogiai tęsia jį ir dabar <…>. Okupantams pavyko išauginti kartą, beveik nieko negirdėjusią apie 1940 metų aneksiją, apie 1941 metų birželio sukilimą ir pokario rezistenciją. <…> Birželio sukilimo ir rezistencijos istorinė atmosfera dar gyva tarp mūsų. Įamžinkime ją“.
Štai ką rašo apie 1941 birželio sukilimą jo dalyvis Aleksandras Bendinskas straipsnyje „Istorijos klastotė“, išspausdintame žurnale „Į laisvę“ 2006 balandį-birželį, 71–73 p.: „Pastaruoju metu atsirado nemažai sovietų ugdytų istorikų, siekiančių perrašyti iostoriją, keičiant laužantį aplinkybes heroinį idealizmą prisitaikėlišku pasinaudojimu aplinkybėmis...
Vienas iš būdų to siekti – noras to meto įvykiams nuplėšti heroiškumo skraistę, sukilėlius paversti svetimo turto siekiančiais plėšikais, o Laikinąją vyriausybę parodyti kaip vokiečių interesams tarnavusią grupę...
Visa tai galima pamatyti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) 2000 03 07 Antanui Stasiškiui pateiktame dokumente Nr. 118–9 „su apibendrintais istoriniais duomenimis apie Lietuvių aktyvistų frontą, 1941 m. birželio sukilimą, Lietuvos laikinąją vyriausybę“.
1940 spalio mėnesį Kaune buvo įkurta antisovietinė rezistencijos organizacija LAF’as (lietuvių aktyvistų frontas), o 1940 lapkričio 17 d. K. Škirpa sukvietė lietuvių susirinkimą Berlyne ir įkūrė antisovietinę rezistencijos organizaciją tuo pačiu LAF’o vardu. Kauno ir Vilniaus štabai K. Škirpą laikė LAF’o įkūrėju ir pirmininku. Lietuvoje iki 1943 m. vidurio gestapui vadovavo štandartenfiureris plk. K. Jėgeris. 1943 m. jis išvyko į Berlyną ir ten Lietuvos LAF’o vardu žudė žydus. Pasklido nuomonė, kad Lietuvos LAF’o organizacijoje dalis narių yra antisemitinės nuostatos. Ši nuomonė buvo skleidžiama ir per LAF’ą ([2] Vokietijoje – V. V.), tačiau nepateikta tam jokio liudijimo ir nenurodytas autentiškas šaltinis. Nuo 1941 06 26 vokiečių kontroliuojamas leidinys „Į laisvę“ privalėjo dėti straipsnius vokiečių įgaliotinių nurodymu, todėl juos negalima laikyti LAF’o inicijuotais“ (Ten pat, 72 p. ).
Rašto Nr. 118–9 autoriai nutyli, kokią reikšmę turėjo Nepriklausomybės akto atstatymas lietuvių tautai.
LAF’o štabo vardu įgaliotinis L. Prapuolenis 1941 m. birželio 23 d. 9 val. 28 min. per Kauno radiją, dar vokiečių kariuomenei neįžengus į Lietuvą, padarė pranešimą. Jo tekstas toks: „Susidariusi Laikinoji ir vėl naujai atgimstančios Lietuvos vyriausybė šiuo skelbia atstatanti Laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę.
Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais“ (A. Anušausko straipsnis „Sukilimo esmė ir reikšmė“ knygoje „Lietuvos naikinimas ir tautos kova 1940–1998“ (1999, 67 p.).
Šaukinys Saulelė raudona reiškė, kad sukilimas pradėtas. „Laikinosios vyriausybės veikimo laikotarpiu (išsilaikė daugiau kaip 6 savaites) vokiečių SD (saugumo tarnyba. – V. V.) ir gestapo ypatingieji būriai, pasinaudodami atkurtomis vietos savivaldybėmis, sugebėjo įdiegti daugumą žydus diskriminuojančių įstatymų, pradėjo getų steigimo procesą <…>, žydų masinio naikinimo akcijas.“ (raštas Nr. 118–9, 2000 03 17, 7 p. – V.V.). „ <…> Holokausto aukomis iki rugpjūčio 5 d. tapo apie 38 000 Lietuvos piliečių žydų. Taigi bando implikuoti šias holokausto aukas Laikinosios vyriausybės atsakomybei, nenurodydami tam kaltinimui paremti jokių konkrečių įrodymų.“ (A. Bendinskas „Istorijos klastotė“ leidinyje „Į laisvę“, 2006, 72 p.).
„Pagal „Das Geschichts Magazin“ 1988 m. balandžio mėnesio numeryje išspausdintus duomenis Reicho saugumo tarnybos pranešimu nuo 1941 m. birželio 22 d. iki rugpjūčio 2 d. visoje Lietuvoje iš viso buvo likviduoti 1 592 asmenys“ (ten pat, 72 p.).
„Yra ir Karlo Jėgerio, SS štandartenfiurerio, Befehlshaber der Sicherheitspolizei und des SD Lietuvoje 1941 m. gruodžio mėn. 1 d. ataskaita („Masinės žudynės Lietuvoje“, Mintis, V., 1965, 130 p. – V.V.), pradedama jo (K. Jėgerio – V.V.) žodžiais „mano parėdymu ir įsakymu“, kurioje jis nurodo, kad „žydų problemos“ jis ėmėsi 1941 m. liepos mėn. 2 d. ir praneša apie jo nurodymu Kauno VII forte sušaudytus žydus: liepos 4 d. – 463, liepos 6 d. – 2 514 ir toliau nurodomas kiekvieną dieną sušaudytų žydų skaičius. Pagal šią K. Jėgerio ataskaitą liepos mėnesį Lietuvoje buvo sušaudyta apie 4 200 žydų, iki rugpjūčio 5 d. imtinai sušaudyta apie 1 200 asmenų, tad iki rugpjūčio 5 d. iš viso K. Jėgerio vadovaujama tarnyba sušaudė apie 5 400 žydų.
Ataskaitą pasirašė ir antspaudu ją patvirtino SS štandartenfiurerio K. Jėgerio operacijas vykdęs SS oberšturmfiureris J. Hamanas.
Vokiečių saugumo policijos vadas tikrai nepriklausė Laikinajai vyriausybei ir ji jokios įtakos jų veiksmams neturėjo.“ (A. Bendinskas „Istorijos klastotė“ žurnale „Į laisvę“, 2006 balandis–birželis, 72–73 p.).
Laikinoji vyriausybė taip pat neturėjo jokio poveikio SS brigadenfiureriui V. Štalekeriui, birželio 25 atskridusiam į Kauną lėktuvu Storch (Gandras) ir nusileidusiam Petro Vileišio aikštėje. Jis vadovavo naikinimo grupei A
(Einsatzgruppe A). Jo nurodyto Vilijampolėje nužudytų žydų skaičiaus negali patvirtinti jokie objektyvūs liudijimai, išskyrus F. Stahleckerio pasigyrimus H. Himleriui.
„Tad iš kur p. Dalios Kuodytės pateiktame Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro dokumente atsirado 38 000 nužudytų žydų skaičius?“ (Ten pat, 73 p.).
„Aukščiau minėtame LGGRTC rašte Nr. 118–9 taip pat tvirtinama, kad Laikinoji vyriausybė 1941 m. rugpjūčio mėn. 1 d. priėmė diskriminacinius žydų padėties nuostatus. Šį kaltinimą 1974 m. JAV Atstovų rūmuose buvo pateikusi kongreso narė Elizabeth Holzman, tačiau jį tyręs JAV Atstovų rūmų pakomisės pirmininkas Joshua Elzbergas atmetė ir straipsnyje nurodė priimto nutarimo motyvus – kaltinančių dokumentų falsifikaciją“ (žr. „Į laisvę“, 1978, nr. 73 (110) straipsnyje „Lietuvos žydų likimas ir Laikinoji Lietuvos vyriausybė“, 16–21 p.). „Taigi ir šis p. D. Kuodytės tvirtinimas remiasi falsifikatu, nes 1941 m. rugpjūčio 14 d. Lietuvos policijos departamentas nusiuntė Kauno apskrities policijos vadui aplinkraštį Nr. 3, kuriuo įpareigojo sulaikyti žydus vyrus nuo 15 metų ir atitinkamai paruošti juos išgabenimui.“ (A. Bendinskas „Istorijos klastotė“ žurnale „Į laisvę“, 2006 balandis-birželis, 73 p.)
Naikinimo grupei A buvo priskirtos Baltijos valstybės ir Leningrado apygarda. V. Štalekeris 1941 06 20 (?) su A grupe atvyko į Gumbinę, 3-iosios grupės komandos įgulai buvo įsakyta likviduoti žydus ir bolševikus 25 km Lietuvos ruože tarp Palangos ir Vištyčio ežero. Jau pirmąją karo dieną, birželio 22-ąją, pradėtos žydų žudynės Palangoje, Kretingoje, Tauragėje ir kituose miesteliuose tame ruože1.
Vokiečiai nustebo, kad nelengvai sekėsi sukurstyti platesnio masto žydų pogromus. Tik Algirdas Klimaitis su grupe pasidavė kurstymams. Jis, ką tik išėjęs iš bolševikų kalėjimo, įsijungė į „keršto akciją prieš žydus“. Šį pogromą aprašė pats V. Štalekeris 1941 10 15 pranešime H. Himleriui. Kiti autoriai, pvz., L. Zeigeris pastebi, kad tik frontui praslinkus, vietiniai antisemitai buvo raginami daryti žydų pogromus, norint parodyti pasauliui, kad jie pirmieji pradėjo iš keršto žudyti žydus. Bet paaiškėjo, kad tai sunkiai įvykdoma (žr. „Lietuvos naikinimas ir tautos kova 1940–1998“, (1999, 75 p.). Po A. Klimaičio išpuolio (iš šalies sunku buvo pastebėti šiose žudynėse subtilų vokiečių darbą), V. Štalekeris pasakė žydų delegacijai, kad žydams reikia keltis į getus. Ten jie būsią saugūs nuo lietuvių2. Žydų delegacija prašė Laikinosios vyriausybės užtarimo. Jos įgaliotas S. Raštikis kreipėsi į vokiečių generolus K. Polį (Pohl) ir K. Roką (Roques), bet gavo atsakymą, kad nieko pakeisti negalima, nes greitai viskas būsią baigta (gen. K. Rokas 1948 m. buvo nuteistas 20 metų kalėti, žr. ten pat, 77 p.).
Naciai komunizmą tapatino su žydizmu, nes K. Marksas, F. Engelsas, L. Trockis, L. Kaganovičius ir daugelis kitų komunizmo teoretikų buvo žydai.
„Paskelbti 1918 m. bolševikinės Rusijos svarbiausios administracijos sąrašai rodo, kad sionistai sudarė apie 69 proc. to meto valdžios.“ (J. P. Kedys „Terorizuojama ir naikinama Lietuva 1938–1991“ (1994, 304 p.). J. P. Kedys (g. 1914) – Australijos lietuvių visuomenės veikėjas, ekonomistas. Dalyvavo pasipriešinimo judėjime prieš sovietų okupaciją, buvo suimtas, kalintas Tauragėje, 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. 1945 m. suorganizavo lietuvių gimnaziją Kaselio stovykloje. 1949 m. baigė Erlangeno universitetą. Parašė knygas „Terorizuojama ir naikinama Lietuva 1938–1991“ ir „Šeima – Tauta – Valstybė“ (2003). 1997 m. įsteigė fondą „Talka lietuvių tautai“, remia daugiavaikes šeimas (detaliau žr. VLE, 2006, IX t., 694 p.).
Lietuvos laikinosios vyriausybės veiklą vokiečiai pradžioje ignoravo, o 1941 08 05 generalinis vokiečių valdžios komisaras dr. Adrianas von Rentelnas, pasikvietęs Laikinąją vyriausybę, įsakė: „Nuo šios dienos aš jus skiriu vokiečių civilinės valdžios tarėjais“. Prof. J. Ambrazevičius jam drąsiai atsakė: „Ačiū, ne. Mes esame pašaukti tarnauti Nepriklausomai Lietuvai“. („Lietuvos naikinimas ir tautos kova 1940–1998“ (1999, 65 p.).
1941 08 13 Laikinoji vyriausybė buvo priversta veiklą nutraukti. Įsteigta okupantų kontroliuojama lietuvių savivalda su vokiečių aukščiausiųjų pareigūnų generalinių tarėjų institucija. Okupantų valdžia 1941 m. rugpjūtį nutraukė ir LAF’o veiklą (žr. VLE, 2007, XII t., 536–538 p.).
Beje, dar prieš pat karą K. Škirpa (nuo 1927 konsulinio skyriaus vedėjas Lietuvos pasiuntinybėje Berlyne) vokiečių buvo įspėtas: „Nei Lietuvos nepriklausomybė, nei Lietuvos vyriausybės sudarymas neturėtų būti paskelbti“. K. Škirpa įspėjimą ignoravo. Jį (pirmąjį Lietuvos savanorį, 1919 01 01 su bataliono kariais iškėlusį trispalvę Gedimino pilies bokšte), išrinktą laikinai eiti ministro pirmininko pareigas ir užsienio reikalų ministrą R. Skipitį gestapas laikė namų arešte Berlyne.
Knygoje yra ir kita, neigiama nuomonė apie 1941 metų birželio sukilimą – tai Tomo Venclovos. Jis teigia: „Šiandien didvyriais daromi 1941 m. sukilėliai, kurie, geriausiu atveju, buvo labai naivūs, o blogiausiu – susitepė nusikaltimais žydams, lenkams ir patiems lietuviams. Buvo svetimos valstybės agentais. Nacistinės valstybės. Apie tai tylėti negalima. Visus juos be išimties daryti didvyriais yra visiškai neteisinga.“ („Dramatiškos biografijos“, 2007, skyrius „Juozas Ambrazevičius-Brazaitis“, 99 p.)
Bus daugiau
1 „Pirmiausia kyla klausimas, kada Stahlekeris atvyksta į Kauną. 1941-ųjų rudenį savo pranešime jis rašo, kad birželio 24 jis jau tvarkėsi Kaune, bet tai yra melas.
Pagal išlikusius karo dokumentus birželio 24 dieną Stahlekeris dar buvo Tilžėje. Taigi į Kauną <...> jis anksčiausiai galėjo atvykti birželio 25-ą dieną.“
2 „V. Štalekeris 1942 m. ataskaitoje Berlynui rašė: „Kaip Kaune, taip ir Rygoje, filmuojant ir fotografuojant, buvo pagal galimybę užfiksuota, kad pirmuosius
stichinius žydų ir komunistų žudymus vykdė lietuviai ir latviai. Epizodiškai žudynėse buvo panaudojami ir Vermachto daliniai, įvairių tautybių policijos batalionai, lietuvių saugumo ir viešoji policija.“ (J. P. Kedys. Terorizuojama ir naikinama Lietuva 1938–1991 (1994, p. 189).
