Bėgantis laikas neišblukino šio mokslo vyro vardo

Stanislovo Bonifaco Jundzilo 250-osioms gimimo metinėms

Gegužės 5–6 d. Vilniaus universitete vyko žymaus Lietuvos gamtininko, botaniko profesoriaus Stanislovo Bonifaco Jundzilo (1761–1847) gimimo 250-osioms metinėms skirta tarptautinė konferencija „Gamtos mokslai XIX a. pradžioje, jų raida ir sąsajos su šiandiena“. Dalyvavo pranešėjai iš Lenkijos, Švedijos, Austrijos, suprantama, ir Lietuvos. Neatvykus Baltarusijos mokslininkams, konferencijos programa buvo sutrumpinta, antrą dieną pasitenkinta tik ekskursija po Vilniaus senamiestį ir Sereikiškių parką. Taip pat aplankytos Vilniaus Bernardinų kapinės, kur palaidoti profesoriai S. B. Jundzilas ir Juozapas Jundzilas (1794–1877).

Konferencijos dalyvius ir svečius pasveikino Vilniaus universiteto akademinių reikalų prorektorius dr. Juozas Galginaitis ir šalies, kuri pasauliui davė Karlą Linėjų, atstovė – Švedijos ambasadorė Ulrika Cronenberg-Mossberg.

Įspūdingus pranešimus padarė taip pat ir svarbiausieji konferencijos organizatoriai – Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direktorė Audronė KASPERAVIČIENĖ („Vilniaus universiteto Botanikos sodo ansamblis Sereikiškėse“) ir Vilniaus universiteto Botanikos sodo direktorius dr. Audrius SKRIDAILA („S. B. Jundzilas ir Vilniaus universiteto Botanikos sodas“). Su jais ir aptarsime prof. Stanislovo Bonifaco JUNDZILO veiklą ir indėlį į Vilniaus universiteto botanikos sodo kūrimą. Prie pokalbio taikliomis pastabomis taip pat prisidės rezervato direkcijos vyriausioji specialistė soc. m. dr. Angelė Danutė ČEPĖNAITĖ, Mykolo Romerio universiteto docentė.

Pridursime, kad konferencijos dalyviai taip pat dalyvavo Vilniaus universiteto Baltojoje salėje atidarant S. B. Jundzilo 250-mečiui skirtą parodą. Mokslininko sukakčiai skirtoji paroda „Vilniaus universiteto profesorius S. B. Jundzilas – Botanikos sodo puoselėtojas“ veikė ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje.

Vienas iš garbingos trijulės

Mokslo Lietuva. Tarp Vilniaus universiteto botanikos sodo kūrėjų trys pavardės išties įspūdingos – prancūzo Žano Emanuelio Žilibero (Jean Emmanuel Gilibert, 1741–1814), vokiečio Johano Georgo Forsterio (Johann Georg Adam Forster, 1754–1794), kurio motina vokietė, o tėvas – škotų emigrantų palikuonis, ir mūsiškio Stanislovo Bonifaco Jundzilo. Ž. E. Žiliberas – pirmasis pradėjęs Lietuvos floros tyrimus, pavadintas net Lietuvos botanikos „tėvu“, o J. G. Forsteris įgijo pasaulyje pagarsėjusio gamtininko ir keliautojo šlovę. Ką pasaulis, ar bent jau mokslo pasaulis, žino apie mūsų kraštietį, iš Jasionių dvarelio Varėnavo apylinkėse Lydos paviete kilusį S. B. Jundzilą? Kad buvo filosofijos ir teologijos mokslų daktaras, Gamtos mokslų katedroje dėstė botanikos kursą, rūpinosi botanikos sodu ir gamtos mokslų kabinetu? Kad parašė puikius veikalus – „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės natūraliai augančių augalų pagal Linėjaus sistemą aprašymas“, „Lietuvos augalų aprašymas pagal Linėjaus sistemą“, išleido vadovėlį „Botanikos pradmenys“. Ir vis dėlto, ar S. B. Jundzilo vardas nenublanksta šalia pirmųjų dviejų vardų?

Audronė Kasperavičienė. Ž. E. Žiliberas į Vilnių atvyko jau turėdamas didelę botanikos sodų projektavimo patirtį. Buvo suprojektavęs botanikos sodą Lione, Prancūzijoje, nors projektas ir nebuvo įgyvendintas. Pakviestas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūmų iždininko ir karališkųjų ekonomijų administratoriaus Antano Tyzenhauzo, įkūrė botanikos sodą Gardine. Vilniaus universiteto (aptariamu metu Vyriausioji Vilniaus mokykla) rektoriaus prof. Martyno Počobuto pakviestas atvyko į Vilnių, tapo pirmuoju Gamtos istorijos katedros profesoriumi, mineralogijos kabineto ir botanikos sodo kūrėju. Šis pirmasis Vilniuje botanikos sodas buvo įkurtas dabartiniame Pilies gatvės Nr. 22 kieme, buvusiame Medicinos kolegijos (Colegium medicum) kieme. Tai buvo dar ganėtinai kuklus botanikos sodas, turėjęs labiau taikomąją paskirtį LDK Vyriausiosios mokyklos (universiteto) reikmėms. Sode augintos vaistažolės, čia pat buvo vaistinė, tad ir sodas buvo skirtas auginti labiau vaistingiesiems augalams.

Vilniuje botanikos sodas nebuvo didelė naujiena, nes Antakalnyje Sapiegų rūmų oranžerijose augo apelsinmedžiai, bananai, palmės. Tik šie egzotiški augalai auginti ne mokslo tikslams, kiek egzotiškų augalų kolekcionavimui. Universitete ir kai kurių didikų rūmuose buvo įrengtos kunstkameros, kur buvo kaupiamos įvairiausios įdomybės, tarp jų ir nematyti augalai.

Vyriausioje mokykloje (universitete) įkūrus Medicinos fakultetą botanikos sodas pradėjo keisti savo paskirtį: pradėta auginti daugiau augalų pažinimo tikslais, atskleidžiant jų įvairovę, skirtingų kraštų augalus, imta statyti oranžerijas. Šioje veikloje S. B. Jundzilo nuopelnai buvo itin reikšmingi. Jam vadovaujant, Botanikos sodas iš Medicinos kolegijos kiemo buvo perkeltas į puikų, tegu ir apleistą, sklypą šalia Vilnios upės. Sodui atiteko labai vykusi vieta tolesnei sodo plėtrai – tai antrojo Vilniaus universiteto botanikos sodo direktoriaus J. G. Forsterio nuopelnas. Šios vietovės vaizdas labai skyrėsi nuo to, kurį matome XIX a. pirmos pusės graviūrose, su iš Vilnios upės atsišakojančiais kanalais, tvenkiniais, šaltiniuota teritorija, S. B. Jundzilo vadovavimo sodui metu pastatytomis oranžerijomis. S. B. Jundzilui pradėjus kelti universiteto botanikos sodą į Sereikiškes, ši vietovė buvo gerokai apleista, bet sodui tinkama: truputį nelygi, kalvota, tvenkiniuota, išraižyta kanalų.

A. Čepėnaitė. S. B. Jundzilas rašo, kad šioje teritorijoje aptikęs dvi dideles duobes, kurias jam teko užversti.

A. Kasperavičienė. Tas duobes kūdroms iškasti liepė prof. Ferdinandas Špicnagelis (1760–1826), iš kurio S. B. Jundzilas 1799 m. ir perėmė vadovavimą Vilniaus universiteto Botanikos sodui Sereikiškėse. Tai buvo lyg savotiškas priemiestis į pietryčius nuo Pilies kalno, senosios ir naujosios Vilnios vagų ir iš upės iškasto tiesaus kanalo suformuotoje saloje. F. Špicnagelis šalia kanalo (maždaug toje vietoje, kur dabar Barboros Radvilaitės gatvės šiaurinė dalis) buvo pasistatęs namą ir nedidelį malūną. Tai buvo komercinė malūnų teritorija, stovėjo ir Karališkasis malūnas, įvairios dirbtuvės prie kanalo, kurio seniai nebėra, bet jį primena Sereikiškių parko centrinė alėja, prasidedanti kaip tik to buvusio kanalo vietoje.

Šią vietą G. Forsteris parinko Vilniaus universiteto botanikos sodui perkelti, o pirmasis tvarkyti pradėjo F. Špicnagelis. Tuos darbus tęsė S. B. Jundzilas, kuriam F. Špicnagelio projektas ir pradėtieji darbai nepatiko, tad jis ėmėsi tą sodą kurti savaip. Sukūrė tarsi sodą-muziejų, universiteto vaizdinę priemonę, kur lankytojas galėjo susipažinti su retomis augalų rūšimis ir visu tuo, ko reikia universitetiniam botanikos sodui.

A. Čepėnaitė. Ėmęs vadovauti botanikos sodui, S. B. Jundzilas jau turėjo šešerių metų Europos sodų priežiūros ir puoselėjimo, tarp jų ir garsiojo Šionbruno (Schönbrunn) sodo Vienoje, patirties. Pirmąjį botanikos sodą jau buvo įkūręs Ščiutine (dabar – Baltarusijos teritorija), o būdamas Vienoje, įkūrė vaistingųjų augalų sodą Vienos veterinarijos mokykloje.

Botanikos sodui skirtame Sereikiškių sklype, pasak jo, nebuvo matyti sodo kūrimo ar botanikos žinių – „botanikos sodas dar turėjo būti sukurtas“. Žilibero pradėtame kurti sode Medicinos kolegijos kieme buvo „kukli, 16 uolekčių oranžerija“. Žilibero įpėdinis Forsteris, kaip pastebėjo Jundzilas, kiek galėdamas, prižiūrėjo Žilibero atvežtus augalus, nuolat primindamas Akademijai ir Edukacinei komisijai, kad ši vieta netinka sodo plėtojimui. Komisija „pavedė nupirkti sklypą su Aleksandravičiaus namu Sereikiškių priemiestyje“. Forsteris išvyko neįkūręs ten sodo, o Špicnagelis, pasak Jundzilo, turėjo pradėti įgyvendinti šią svarbią mokslui, šalį ir akademiją garsinančią instituciją. Jau iš šių Jundzilo žodžių aiškiai matyti, koks didingas botanikos sodo vaizdinys kirbėjo šio mokslininko galvoje, kai jis ėmėsi šio sodo kūrimo.

Nenuvertinkime ir Ferdinando Špicnagelio

Audrius Skridaila. Apie Ferdinandą Špicnagelį paprastai atsiliepiama ne itin pagarbiai, bet tai ne visai teisinga. S. B. Jundzilas jautė F. Špicnagelio asmenyje konkurentą, jautėsi įsižeidęs, kad 1792 m. vadovauti botanikos sodui buvo paskirtas ne jis, o F. Špicnagelis. Tais pačiais metais S. B. Jundzilas išvyko stažuotis į Vieną, pamatė visą Europą, labai daug ten išmoko ir kupinas idėjų 1796 m. grįžo į Vilnių. Jo dėstymo programa ir idėja talpinti augalus skirstant į tam tikras ekologines grupes, pagal jiems tinkančias sąlygas (pvz., drėgmę) ir šiandien puikiausiai tinka.

A. Čepėnaitė. Nesutikčiau, kad S. B. Jundzilas matė F. Špicnagelyje savo konkurentą. S. B. Jundzilas labai vertino savo garsiuosius pirmtakus – Žiliberą ir Forsterį, o Špicnagelis, nebuvo tokio rango mokslo įžymybė. Pasak Jundzilo, jis buvo gydytojas, dirbęs Vengrijos grafo Apony dvare ir nebuvo susipažinęs su sodų kūrimu, priežiūra, „šiltnamių statyba ir augalų kultūra“, su botanika, mineralogija. Iš jo prisiminimų matyti, kad užsieniečiai profesoriai gaudavo nemažus atlyginimus, todėl tikėtasi ir jų didesnio indėlio į Lietuvos mokslą.

Tuo metu Jundzilas jau buvo gamtos mokslų figūra, todėl 1792 gegužės 16 d. Edukacinė komisija nusprendė jį paskirti gamtos mokslų profesoriumi, nepririšant šio paskyrimo prie akademijos ir suteikdama 200 raudonųjų auksinų jo trokštamai užsienio stažuotei, leidusiai susipažinti su gamtos mokslų teorija ir praktiniais pasiekimais Lenkijoje, Austrijoje, Vokietijoje, Prahos mieste ir kitose vietovėse. Ši pažintis su Europos gamtos mokslais užsitęsė ir dėl politinių priežasčių net šešerius metus!

A. Skridaila. Nepamirškime, koks buvo laikotarpis. F. Špicnagelis Botanikos sodo vadovu paskirtas 1792 m. rudenį, o po trejų metų žlugo valstybė – Trečiasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas. Darbų finansavimas nutrūko, atėjusi rusų kariuomenė pradėjo savivaliauti, deginti tvoras, mieste chaosas ir visiškas netikrumas dėl ateities. Tokioje suirutėje F. Špicnagelis tiesiog neturėjo galimybės nuveikti didesnių darbų ir dar sukurti ką nors naujo. Tik po Jekaterinos II mirties, jau valdant Pavlui I, faktiškai 1801 m. išsisprendė tolesnis Vilniaus akademijos (universiteto) likimas, kai jau dvejus metus sodui vadovavo S. B. Jundzilas.

A. Kasperavičienė. Iš pradžių botanikos sodui skirtasis sklypas buvo nedidelis, bet vėliau buvo plečiamas ir tapo pakankamai erdvus. Tai buvo brangi mokymo ir mokslo priemonė, bet S. B. Jundzilas labai vykusiai įgyvendino J. G. Forsterio sumanytą botanikos sodo išplėtimo idėją. Dėl S. B. Jundzilo pastangų Vilniaus universiteto botanikos sodas išsiplėtė, praturtėjo vertingais augalais ir ne tik nenusileido kaimyninių kraštų botanikos sodams, bet daugelį net ir gerokai lenkė. S. B. Jundzilas sugebėjo universiteto vadovams įrodyti, kaip svarbu plėsti botanikos sodą. Tai ir atsakymas, kaip vertintinos sodui vadovavusio direktoriaus pastangos.

A. Čepėnaitė. Norisi priminti Karlo Linėjaus botanikos sodą Upsaloje. Jį 1655 m. įkūrė medicinos profesorius Olofas Rudbekas vyresnysis, o Karlas Linėjus, 1741 m. tapęs Upsalos universiteto medicinos profesoriumi, jį sutvarkė ir išpuoselėjo taip, kad tą sodą ir šiandien žino visas pasaulis. Dėl to Linėjaus vardu ir vadinamas. Panašiai yra ir su Vilniaus botanikos sodu. Nors jo kūrimo pradininkai – Ž. E. Žiliberas, j. G. Forsteris, F. Špicnagelis,Vilniaus akademijos Gamtos mokslų katedros profesoriai, kurie vadovavo ir Botanikos sodui, bet tikrasis sodo kūrėjas išlieka S. B. Jundzilas. Jo dėka sodas įgijo tikrąją reikšmę ir vertę. Per daugiau kaip 25 jo vadovavimo sodui metus nuo 1799 m. iki 1824 m. augalų skaičius išaugo nuo 492 iki 6 565. Tik 1824 m. Jundzilas, atidavęs daug jėgų ir sveikatos mėgiamai veiklai, išėjo į pensiją, bet ir tada išliko aktyvus, keliavo, domėjosi botanikos mokslo pasiekimais, lankė įvairių šalių botanikos sodus.

Kovėsi kaip liūtas už jam patikėtą botanikos sodą

ML. Kiek XIX a. pradžioje, t. y. S. B. Jundzilo laikais, Vilniaus universiteto botanikos sodas buvo prieinamas lankytojams? Juk ne iš karto tapo viešu ir miesto tikslams skirtu sodu.

A. Kasperavičienė. Iš pradžių botanikos sodas nebuvo viešas, visiems norintiems nebuvo prieinamas. Suprantama, kad rusų valdžios asmenys ir kariškiai, kaip ir žymesnieji miestiečiai su savo svečiais iš anksto susitarę galėjo jame lankytis. Sodas buvo atviras kolekcininkams, augalais besidomintiems asmenims, su kuriais buvo vykdomi ir augalų mainai. Vėliau buvo įvestas mokestis už lankymąsi sode. S. B. Jundzilas priešinosi visuotiniam sodo lankymui, kaip sakyta, jis buvo įkurtas mokslo tikslams, o lankytojai įneša bereikalingą sumaištį. Vis dėlto Universiteto sodas buvo atviresnis už privačius didikų sodus, bet visai atviru miestui ar visuomenei jo nepavadintume.

ML. Ar tas užsisklendimas nuo visuomenės nebuvo ėjimas prieš jau nusistovėjusią tam tikrą tradiciją? Buvo įsitvirtinęs tarsi universitetinės kultūros paprotys: profesoriams skaityti paskaitas ne vien studentams, bet ir visuomenę supažindinti su mokslo naujovėmis, su savo ir kitų mokslininkų tyrinėjimais, demonstruoti eksperimentus. Gero tono požymis visuomenę vertė domėtis mokslu. O S. B. Jundzilas atstatęs krūtinę gina savo augalų šventovę nuo didesnio lankytojų antplūdžio, jei būtų galėjęs, gal net būtų uždaręs sodą nuo masinių lankytojų.

A. Čepėnaitė. S. B. Jundzilas buvo priverstas ginti retus sodo augalus, jo įvairovę – juk kai kurie augalai, kaip antai Cucurbita Cerifera augo tik šiame ir Gorenkų botanikos sode prie Maskvos. Kaip Jundzilas galėjo nesipiktinti, kai kartą toks žemaitis bajoras Gurskis su moterų kompanija 10 valandą vakaro išlaužė tvoroje plyšį ir švaistėsi po botanikos sodą. Įširdęs Jundzilas įsakė tik su jo leidimu į sodą leisti bet kuriuos lankytojus, niekam nedarant išimties. Todėl tik išrašius leidimą buvo galima į sodą patekti.

A. Kasperavičienė. Nuo kai kurių neprašytų lankytojų tas sodas, matyt, nukentėdavo, tad Jundzilas ir stengėsi apsaugoti jam patikėtą sodą nuo minios ir neišmanančių, kaip reikia botanikos sode elgtis. Vilniaus miestui šis botanikos sodas buvo svarbus, jame vykdavo įvairūs renginiai, tad sodas labai gyvino miesto gyvenimą, kuris sukosi apie universitetą, taigi ir apie botanikos sodą. Tam tikri gyventojų sluoksniai juo labai domėjosi, keisdavosi retų augalų sėklomis, buvo suinteresuoti tolesne sodo plėtra.

ML. Ar universitetas tebegyveno gan uždarą gyvenimą kaip ir jėzuitų laikais iki 1773 m., naudojosi autonomijos teise nieko neįsileisti į savo padalinius be vadovybės žinios?

A. Skridaila. Iš tiesų universitetas jau buvo atviras visuomenei. Tiesa, kartais buvo kaltinamas jezuitiškumu, uždarumu. Net ir griežtasis S. B. Jundzilas iš pradžių nepuolė botanikos sodo uždarinėti, bet kai savivaliautojai prarado bet kokį saiką, buvo nepaisoma sodininkų įspėjimų, skinamos gėlės ir raunami vertingi augalai, S. B. Jundzilui trūko kantrybė. Apie 1806 m. po incidento su prokuroro žmona, kuri botanikos sode elgėsi neleistinai, S. B. Jundzilas paprašė universiteto tarybos priimti sprendimą, kad sodo lankymas būtų įmanomas tik su sodo direktoriaus leidimu.

ML. Ar per šį faktą neatsiskleidžia S. B. Jundzilo charakteris, būdo bruožai? Susidaro įspūdis, kad buvo griežtos rankos sodininkas.

A. Čepėnaitė. Tas griežtumas buvo mokslo labui, o ne savo įnoriams tenkinti. Jis rašė, kad šitaip kovojąs su tamsumu ir neišmanymu.

Botanikos sodas – mokslo ir pažinimo skatinimui

A. Kasperavičienė. Jei peržvelgtume, kaip Europos šalyse tuo metu tvarkėsi botanikos ar miesto sodai, net parkai didesniuose miestuose, tai pamatytume, kad tos teritorijos dažniausiai būdavo aptvertos, nakčiai užrakinamos, nors iš ryto į juos galėjo būti laisvas įėjimas. Panaši tvarka Europos šalyse galioja ligi šiol. Pavyzdžiui, Sanssousi parkas Potsdame, Vokietijoje, nakčiai užrakinamas. Tvarka turi būti, o ypač ten, kur auga vertingi augalai. Tad S. B. Jundzilo griežtas tvarkymasis suprantamas ir visiškai pateisinamas. Dabar už pinigus arba labai didelius pinigus galima įsigyti net egzotiškiausių augalų. Mes kalbame apie XVIII a. pabaigą – XIX a. pradžią – kai kuriuos retus augalus buvo tiesiog garbės reikalas turėti Europos botanikos soduose, net ir kai kurių rūmų ar dvarų soduose.

ML. Aptariamu metu botanikos sodai buvo ir visuomenės kultūrinimo priemonė. Bent jau Jundzilas šį kultūrinimo darbą, sprendžiant iš visko, atliko pavyzdingai, pratino deramai elgtis su gamtos ir žmonių rankomis sukurtomis dovanomis.

A. Kasperavičienė. Pridurčiau, kad botanikos sodai buvo ir visuomenės švietimo priemonė, nes tie auginami ir kolekcionuojami augalai daugeliui žmonių buvo nematyti, atvežti iš tolimų kraštų. Tai buvo ir mokslo, pažinimo sklaida.

A. Skridaila. Prisiminkime, kokios tuo metu buvo susisiekimo priemonės ir galimybės pamatyti pasaulį. Sugrįžęs iš kelionės, kurią su Antanu Poška pradėjo 1929 metais, Matas Šalčius parašė knygą „Svečiuose pas 40 tautų“. Šeši knygos tomai buvo išspausdinti 1935–1936 m. ir buvo skaitytojų graibstyte graibstomi. Vien pažinimo prasme tuo metu tai buvo unikali knyga, o mes kalbame apie S. B. Jundzilo veiklą XIX a. pradžioje. Tuo metu botanikos sodo augalai Vilniaus visuomenėje atliko šiek tiek panašų vaidmenį į Mato Šalčiaus daug vėliau parašytą knygą, sodo augalai buvo tas pradžiamokslis, kuris mūsų krašto žmonėms padėjo susipažinti su tolimiausių kraštų gamtos sąlygomis, augalija ir kitais dalykais.

Buvo paminėti aristokratai, savo rūmuose ar dvaruose taip pat puoselėję sodus, veisę ir auginę retus augalus. Su tais žmonėmis S. B. Jundzilas neturėjo problemų, puikiai su jais sugyveno, gaudavo iš jų daug naujų augalų ir dėl tų dovanų ar apsikeitimo augalais ir buvo papildomos Vilniaus botanikos sodo kolekcijos.

A. Kasperavičienė. Ar dažnai spaudoje, per televiziją mes išgirstame, kad štai mūsų botanikos soduose ar kitose mokslo institucijoe pavyko išvesti naują augalų rūšį ir ji pavadinta lietuvišku ar kūrėjų vardu? Nebėra to. Persisotinę įvykiais, informacija, mes prarandame sugebėjimą džiaugtis, žavėtis kad ir augalais. O juk būtent iš to pažinimo džiaugsmo ir atsiranda meilė gamtai, gyvybės reiškimosi formoms. Nebent siauroje mokslininkų, botanikų ar selekcininkų aplinkoje to pažinimo džiaugsmo dar esama, bet juk plačioji visuomenė rūpinasi kitais dalykais.

ML. Visuomenė rūpinasi tuo, ką jai pakiša masinės informacijos priemonės. Jos todėl ir yra masinės, kad skirtos ne individualiam vartotojui, ne asmenybei, bet neindividualizuotai „masei“.

A. Kasperavičienė. Nebent kas naują žvaigždę surastų, bet ir tai vargu ar pavyktų labiau sudominti ar sujaudinti visuomenę. Mes tik filmuose pamatome, kaip gėlių ar panašios draugijos nariai ateina pasižiūrėti besiskleidžiančio reto kaktuso ar kito ypatingo augalo. Mes praradome tai, kuo S. B. Jundzilo laikais mūsų Vilnius, bent jau miesto šviesuomenė, dar alsavo.

A. Čepėnaitė. Ir dabar alsuotų, jeigu Vilniui ir kitiems Lietuvos miestams visa tai būtų tinkamai pateikiama, pristatoma, gal net ir prasmingai sureikšminama.

... ir bendravimo su bendraminčiais forma

ML. Botanikai, gamtininkai prarado tautos didvyrių aureolę. Bijau, kad dėl to labiau už gamtininkus nukentėjo pati visuomenė.

A. Kasperavičienė. Seniau save gerbiančioms ponioms ir inteligentiškiems vyrams buvo svarbu žinoti, kokie nauji augalai ar kolekcijos atsirado universitete, gero tono ženklas buvo su tomis naujovėmis susipažinti, viešai aptarinėti. Didelė garbė buvo gauti iš S. B. Jundzilo rankų sėklų ar retų augalų. Dabar didesnį ažiotažą sukelia krepšinio rungtynės ar užsienio roko „žvaigždės“ koncertas. Būtent per S. B. Jundzilo ir kitų botanikų atsidavimą savo veiklai, mokslui, sugebėjimą patraukti, sudominti visuomenę klestėjo ir plėtėsi Vilniaus botanikos sodas, tapo plačiai žinomas ir vertinamas taip pat ir kitose šalyse, plito jo garsas. Visa tai atsirado dėl S. B. Jundzilo diplomatijos, o kur reikėjo – ir dėl jo griežtumo.

A. Čepėnaitė. Iš Jundzilo susirašinėjimo matyti, kad retą dieną jis negaudavo naujų augalų ar sėklų iš Europos šalių – Prancūzijos, Vokietijos, Austrijos, Lenkijos ir kt. Tai buvo jo gyvenimas ir bendravimo su bendraminčiais forma.

ML. Per augalus mezgėsi ryšiai su kitais žmonėmis, taip pat ir kitų kraštų botanikos sodais, mokslininkais.

A. Kasperavičienė. Jundzilo asmenybės patrauklumas kitiems žmonėms pirmiausia sietinas su jo paties santykiu ir požiūriu į augalus, jam patikėtu rūpintis botanikos sodu.

A. Skridaila. Jundzilas nepaprastai mylėjo ir vertino augalus, iš tos meilės ir atsidavimo savo darbui kilo ir jo nepakantumas tiems, iš kurių jis nesusilaukdavo supratimo ir deramos pagarbos savo veiklai. Tai visai nereiškia, kad S. B. Jundzilas geros žinios būtų nenorėjęs pranešti visuomenei, viską tempė tik į savąjį sodą, juk jis net buvo kultūros ir literatūros žurnalo „Dziennik Wileński“ vienas iš redaktorių. Tame žurnale jis nuolat skelbė žinias apie botanikos sodo naujoves, ir tai buvo plačiajai visuomenei skirtos publikacijos. Miesto ponios, apie kurias čia buvo užsiminta, rinkdavosi arbatėlės ir klausydavosi S. B. Jundzilo paskaitų apie augalus ar kita paskirtąja tema. Ne vieną ponią S. B. Jundzilas yra konsultavęs įvairiais sodininkystės klausimais. Kunigaikštienė Izabelė Čartoryska (Izabela Czartoryska, 1746–1835) buvo kilminga dama, rašytoja ir meno kolekcionuotoja, Čartoriskių muziejaus Krokuvoje įkūrėja. 1805 m. ji parašė labai įdomią knygą apie sodų ir parkų auginimą (Myśli różne o sposobie zakładania ogrodów). Tai štai ši aristokratė kelis kartus konsultavosi su S. B. Jundzilu, sudarinėjo augalų sąrašus, matyt, iš tų konsultacijų gimė ir puiki jos knyga.

A. Čepėnaitė. Jundzilas mini savo prisiminimuose, kad Austrijoje, Vienoje, skaitė botanikos paskaitas kunigaikštienei generolienei Čartoryskai, kuri siekė papildyti savo išpuoselėtą sodininkystės aistrą esminėmis augalų teorijos, sandaros žiniomis.

ML. Domėjimasis ne tik literatūra, muzika ir menais, bet ir augalais buvo gero tono požymis?

A. Skridaila. XIX a. tai išties buvo gero tono požymis – pažinti augalus. Dabartinis vadinamasis mūsų „elitas“ nė iš tolo neprilygsta to meto aukštuomenei nei pagal išsilavinimą, nei pagal interesų platumą ir gylį.

A. Kasperavičienė. Aristokratiją nuo kitų gyventojų sluoksnių kaip tik ir skyrė įvairiapusiškas išsilavinimas, moralės kodekso laikymasis, dalyvavimas labdaringoje veikloje ir mecenavimo tradicija. XIX a. visa ši aukštoji aristokratijos kultūra smuko, ekonominiame gyvenime vis labiau ėmė vyrauti pirklių luomas, o aristokratijos giminėms nusigyvenant, pamažu iš gyvenimo traukėsi ir mecenatystės reiškinys. S. B. Jundzilas gyveno ir veikė tų procesų sandūroje, tad jam dar teko patirti Lietuvos aristokratų mecenavimo įpročius ir galimybes. Jundzilas turėjo labai didelį aristokratijos palaikymą, nes tai buvo aristokratijos santykių su universitetu tradicija. Po Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Vilniaus universitetas išliko kaip tam tikras krašto savasties simbolis, vienijanti LDK piliečius intelektinė jėga. Universitetas atliko istorinės atminties puoselėtojo vaidmenį iki pat jo uždarymo 1832 metais, net ir uždarytojo universiteto šviesa Lietuvos kultūroje buvo ryški net iki XIX a. vidurio.

Vilniaus universiteto botanikos sodas buvo kuriamas ir puoselėjamas tuo metu, kai šios idėjos visuomenėje buvo gerai suvokiamos ir plačiausiu būdu palaikomos. Suprantama, kad ir pats universitetas šiomis idėjomis buvo gyvas. Todėl botanikos sodo išlaikymui buvo skiriamos didelės lėšos, sodas buvo plečiamas, nuolat praturtinamas naujais retais augalais, statomos įspūdingos oranžerijos ir šiltnamiai. Botanikos sodui buvo dovanojami vis nauji žemės sklypai, tik už Vilnios plotą teko pirkti, S. B. Jundzilas galėjo samdyti sodininkus. Iš jo laiškų matyti, kad vieni sodininkai jam patiko, kiti neįtikdavo, nes profesorius buvo labai reiklus. Jeigu ankstesniais laikais didikai funduodavo bažnyčias, vienuolynus, tai Apšvietos epochoje daugiau buvo remiamas mokslas ir su universiteto veikla susiję objektai. Iki 1824–1825 m. buvo pastatyta arba sutvarkyta daug Vilniaus universiteto pastatų, atsirado ir dabar esanti Profesorių skaitykla, nebeveikusios Vilniaus Skaisčiausiosios Dievo Motinos cerkvės pastatas buvo pertvarkytas į universiteto anatomikumo teatrą, Sereikiškėse išplanuotas, išplėstas ir sutvarkytas Botanikos sodas ir daug kitų objektų, nors Abiejų Tautų Respublika jau buvo žlugusi.

Kai caro valdžia uždarė Vilniaus universitetą, daug retų augalų buvo išvežta į kitų imperijos miestų botanikos sodus. Buvęs Vilniaus universiteto botanikos sodas tapo miesto viešuoju sodu, įėjimas į jį buvo mokamas, vartai nakčiai buvo užrakinami, o sodininkai turėjo tam tikras juos išskiriančias kepures, tad prižiūrėdavo tvarką. Tai buvo tarsi muziejus po atviru dangumi, miesto gyvenimui išliko kaip labai svarbus darinys.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas