Gegužę Žvėrynas pražydo Konstantino Balmonto poezijos žiedais

Gegužės 12-ąją Vilniuje, Žvėryne atidengtas paminklas žymiam poetui simbolistui, rusų poezijos sidabrinio amžiaus vienam iš žymiausių atstovų, Lietuvos ir lietuvių bičiuliui Konstantinui Balmontui (1867–1942). Vieta paminklui parinkta kaip reta vykusi – jaukios Latvių gatvės skverelis, kur čiulba paukščiai ir pakanka natūralios žalumos. Poetui, kuris taip nemėgo didelių miestų ir minios triukšmo, toks sąlytis su gamta turėtų patikti. Paklausti jo paties negalėsime, bet laimei poeto eilėraščiai mums atsako į daugybę klausimų, o kartais pasako ir gerokai daugiau negu įstengiame įdėti į klausimą.

Yra ir dar kelios priežastys, dėl ko paminklas atsirado būtent šiame žaliame Vilniaus kampelyje. Tvirtinama, kad būtent Žvėryne, tik 1901 m. prijungtame prie Vilniaus miesto teritorijos ir pradėtame užstatinėti gyvenamaisiais namais, poetas buvo apsistojęs 1914 m., kai pirmą kartą lankėsi Vilniuje... Latvių gatvėje yra ir Rusijos ambasada – šis faktas veikiausiai taip pat turėjo įtakos pasirenkant vietą paminklui.

Žvelgiant iš tolėliau, paminklo gali ir nepastebėti – taip susilieja su medžiais, aplinka. Gerai apgalvotas skulptoriaus Vilniaus dailės akademijos docento Mindaugo Šnipo sprendimas – „ištirpdyti“ medžiagą, iš kurios kurtas paminklas, gyvybę kuriančioje gamtoje, pasiekti materijos persiliejimo į dvasinę substanciją. Apie jokias in ir jan energijas ir kitas subtilias materijos ir dvasios vibracijas kurdamas savąjį Poetą gal tuo metu skulptorius ir negalvojo, savo idėjai įprasminti veikiausiai ieškojo kitų sąvokų ir žodžių, o gal buvo pasidavęs intuicijos jėgai. Galimas daiktas, poetai bando įveikti kalbos pasipriešinimą, žodžių „metalą“ siekdami perlydyti į lakią dvasinę substanciją.

Skulptūroje poeto kūnas – materialioji kūrinio dalis – tarytumei medžio kamienas, su medžio žievei būdinga faktūra, o medžiai, pasak M. Šnipo, „retai kada auga ant postamentų“. Todėl Konstantino Balmonto skulptūra postamento ir neturi, išauga tarsi iš žalios Lietuvos pievos. Šis sprendimas kelia prasmingas asociacijas. Ir ne vien glaudaus ryšio su gamta. Apie kokius postamentus gali būti kalba, jeigu tai paminklas emigrantui, laisvanoriškai priverstiniam tremtiniui, palaidotam keli tūkstančiai varstų nuo savo gimtosios Vladimiro srities.

Jis mums kaip Lietuvos dalis

Lietuvai ir lietuviams Konstantinas Balmontas itin artima ir brangi asmenybė, poeto ryšiai su Lietuva ypatingi, suvyti į labai tvirtą mazgą, tad ir šis paminklas yra natūrali ne vien pagarbos didžiam poetui, bet ir meilės jam išraiška.

Pirmiausia tas sąsajas atrandame per lietuvių literatus – Jurgį Baltrušaitį, Oskarą Milašių, Vincą Krėvę, Balį Sruogą, Liudą Girą, Antaną Vienuolį. Tą mazgą pakankamai sėkmingai yra išnarplioję lietuvių literatūrologai, lietuvių rašytojų ryšių su kitų tautų literatais tyrinėtojai. Jų darbais ir įžvalgomis šiame rašinyje pasinaudosime. Jau tas faktas, kad Balmontas lietuvių mitologijai, tautosakai, poetinėms istorijos interpretacijoms skyrė net keturias savo poezijos knygas – „Ugnies paukštė“, „Paukščiai ore“, „Jūros švytėjimas“ ir „Šiaurės pašvaistė“, daug pasako. 1907 m. jo pasakytoji frazė „Tatar otbrosil proč litvin“ reiškė Lietuvos kunigaikščių ir visos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vaidmens pripažinimą Rusios istorijoje.

Jau gyvendamas Prancūzijoje vertė lietuvių poetų eilėraščius, karštai palaikė Lietuvos poziciją sostinės Vilniaus klausimu santykiuose su Lenkija. 1927 m. aplankęs tuo metu Lenkijos okupuotus Lietuvos miestus – Vilnių, Gardiną, Balstogę vienareikšmiškai stojo Lietuvos pusėn, kai Europos valstybėms atrodė svarbiau pasisakyti už stiprią Lenkiją. K. Balmonto tuo metu parašytas eilėraštis „Atsikvošėk, Lenkija!“ (Opomnis, Polša!) rodo jo principingą morale paremtą poziciją, o tai politikoje toli gražu nėra taip jau visuotinis reiškinys. Tarptautinėje spaudoje, radijo laidose K. Balmontas gynė Lietuvos poziciją sostinės Vilniaus klausimu, dėl to asmeniškai kreipėsi į Tautų Lygą Ženevoje. Šias rusų poeto pastangas vertino Lietuvos diplomatai ir politikai – Juozas Urbšys, Petras Klimas, Oskaras Milašius, Konstantinas Šakenis ir kiti, o lenkų spaudoje vadintas „isterišku rusų emigrantu“.

Į Tomo Venclovos knygą, faktiškai biografijų rinkinį „Vilniaus vardai“, taip pat pateko vienas K. Balmonto eilėraštis, nukeliantis mus į lenkų ir lietuvių ginčų dėl Vilniaus laikus. Eilėraštis ir šiandien aktualus. Štai kokiais žodžiais poetas kreipiasi į lenkų poetą, prozininką, literatūros ir teatro kritiką Janą Lechonį (Jan Lechoń, tikras vardas ir pavardė – Leszek Józef Serafinowicz, 1899–1956):

Anot tavęs, prieš daugel amžių Vilniun

Atėję lenkai rado ten pirmykštę

Lietuvišką pilaitę. Lenkų triūsas

Išdailino ir papuošė tą miestą.

Ką nors papuošęs, tu įgauni teisę
Į tai, ką papuošei? Manau, kad ne.

Logiški argumentai, rami kalbėsena – kur čia isterika, dėl kurios buvo kaltinamas K. Balmontas? Reto garbingumo asmenybė, humaniškumo kūryboje ir gyvenime pavyzdys.

1928–1929 m. Sorbonos universitete skaitydamas paskaitas prancūzų studentams K. Balmontas aiškino, kad baltų gentys, o tiksliau skalvių vitingai iš Nemuno deltos, sukūrė Kijevo Rusią ir Naugardo Rusią. Anot K. Balmonto, Lietuva sukūrė Rusią, suteikusi jai politines ir kultūrines formas. Kai kurie dabartiniai tyrinėtojai teigia, kad ir pats Rusios vardas esąs baltiškos kilmės, o ištakų reiktų ieškoti tokiose vietovėse kaip Rusnė, Rasytė (Rusytė).

K. Balmontas yra rašęs, kad ir jo paties šaknys baltiškos, prosenelis kilęs iš Prūsijos lietuvių. Neatsitiktinai ir paminklo atidengimo ceremonijoje buvo išsitarta, kad K. Balmontas „pusiau lietuvis arba žemaitis“. Apie poeto kilmę, pačioje giminėje sklandžiusias versijas tuo klausimu dar bus proga išsiplėsti, o dabar susitarkime, kad poeto pavardėje kirtį dėsime antrajame skiemenyje – Balmóntas. Taip kirčiavo poetas, taip daro ir šiandieniniai jo palikuonys, taip ir mes stenkimės.

„Ačiū, Lietuva!“

Kiekvienas kilnus darbas turi savo sumanytojus, reikalų judintojus ir tikruosius autorius, kurie vėliau, įsitraukus didesniam būriui pritarėjų, palaikytojų, sumanymo įgyvendintojų, kartais gal ir primirštami. Kiti, kuklesnieji, patys pasitraukia į šešėlį, iš šalies stebi užsukto veikalo vyksmą – tarsi išmintingi seneliai į vaikaičių žaidimus ar M. K. Čiurlionio karaliai į tamsoje staiga prabudusią ir spindulius skleidžiančią grytelę – pirkelę, trobelę, stubelę – Lietuvą. Kad nebūtų primirštų ar kitaip apeitų, pasakysime, jog paminklo sumanytojas – Jurgio Baltrušaičio lietuvių ir rusų bendradarbiavimo labdaros ir paramos fondas, o svarbiausias viso vyksmo organizatorius – Gediminas Kavaliauskas. Atidengiant paminklą, jis buvo pristatytas kaip verslininkas, o mes pridursime, kad tai visiems Lietuvos verslininkams puikų pavyzdį parodžiusi asmenybė. Sudominti, patraukti, uždegti daugelio žmonių akis – tam reikia, kad tavo širdyje tilptų daug gerumo. Skulptūra atsirado už privačias lėšas, pats G. Kavaliauskas paaukojo savo asmeninių lėšų, o vietą paminklui skyrė Vilniaus savivaldybė.

Ceremonijoje atidengiant paminklą dalyvavo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis, Rusijos Federacijos ambasados atstovai, Vilniaus miesto vicemeras Romas Adomavičius, K. Balmonto giminės palikuonys: iš JAV atvyko poeto duktė Svetlana Balmont, dalyvavo ir svarią prakalbą pasakė daug metų Vilniuje gyvenanti K. Balmonto provaikaitė, drabužių modeliuotoja, dizainerė Mariana Bruni, taip pat atvyko ir daug kitų poeto giminių. Rusų bendruomenės vardu žodį tarė Larisa Dmitrijeva. Ceremonijos metu K. Balmonto eilėraščius skaitė aktoriai Rimantas Bagdzevičius ir Viačeslav Lukjanov. Paminklo atidengimo ritualą atliko Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis ir poeto duktė Svetlana Balmont.

Trumpiausia buvo poeto vaikaitės Marianos Bruni prakalba, kurią visą ir pateiksime: „Esu Nataša Bruni, Balmonto provaikaitė. Lietuva išgelbėjo Balmonto gyvybę, kai Jurgis (Lietuvos pasiuntinio pareigas Rusijoje vykdęs Jurgis Baltrušaitis, – G. Z. pastaba) diplomatiniu automobiliu išvežė, antraip jis būtų žuvęs Tarybų Rusijoje po revoliucijos. Lietuva pirmoji šalis pasaulyje, kuri pastatė jam paminklą. Ačiū, Lietuva!“ – susijaudinusi kalbėjo Natalija Bruni.

Įtekmės

Užsiminėme apie tvirtą mazgą, rišantį K. Balmontą su Lietuva. Siekdami jį bent šiek tiek atlaisvinti, jeigu ir nepavyktų visiškai atmegzti, prisiminkime šios asmenybės formavimosi aplinkybes.

Konstantinas Balmontas – kaimo vaikas, gal tuo panašus į mūsų Jurgį Baltrušaitį ar Rusijos poezijos cherubiną Sergėjų Jeseniną, visuotinį rusų tautos numylėtinį, kurio net visuotinė meilė neapsaugojo nuo tragiškos lemties. Šios panašumo temos toliau neplėtosime, nors ji gali būti labai įdomi ir net savaip vaisinga, net jeigu tariamas panašumas giliau patyrinėjus išvirstų į nepaneigiamą skirtybę.

Mums šiuo atveju svarbu, kad Konstantinas Balmontas gimė 1867 m. birželio 2 (15) d. Vladimiro gubernijos Šuisko apskrities Gumniščių kaime. Jo geriausi poezijos mokytojai buvo sodyba, sodas, upeliai, pelkių ežerėliai, medžių lapų šlamesys, drugeliai, paukščiai ir aušros, – taip rašys, kai jam bus 43- eji, pati poetinio gyvenimo branda, ir kai paprasčiausiuose gyvenimo ir gamtos pasireiškimuose poetas apibendrintai galės įžvelgti gilius priežasties ir pasekmės ryšius, ištakas, be kurių nebūtų ir rezultatų. Vieną priežastį vis dėlto būtina nurodyti – tai poeto motina Vera Nikolajevna, kuri buvo labai šviesi moteris, mokanti užsienio kalbų, mėgusi literatūrą, rengusi literatūrinius vakarus ir rašiusi į vietinę spaudą. Beje, katalikų tikėjimo. Taip pat – saikingai laisvamanė ir visai nepanaši į N. Gogolio „Revizoriaus“ N. gubernijos lėkštas damas, kurių interesai ir vaizduotė nesiekė toliau miesčioniškų reikalų. Buvo kilusi iš inteligentiškos šeimos, tėvas – generolas. Tų laikų generolai juk ne visi buvo traukti iš Šcedrino satyrų, kur vienoje du generolus mužikui teko gelbėti iš bado. Motinos įtaka sūnui Konstantinui buvo ypač svarbi, iš jos, kaip prisipažino poetas, jis paveldėjo visą savo dvasios sanklodą.

Jo vaikystė neatsiejama nuo Tezės upės ir kuklios šeimos sodybos su dideliu sodu ant upės kranto. Konstantinas savarankiškai pramoko skaityti, stebėdamas kaip motina moko jo vyresnįjį brolį. Susijaudinęs tėvas, patyręs tokius savo jaunėlio gabumus, padovanojo jam pirmą knygelę apie Okeanijos gyventojus. Gal todėl tolimi kraštai visada kaitrino būsimo poeto vaizduotę. Motinai teko priedermė pažindinti sūnų su rusų poezijos perlais ir visu tuo, kas buvo būtina atitinkamos socialinės padėties jaunikaičiui.

Pirmieji eilėraščiai gerbėjų neatnešė

Apie poeto vaikystę ir ankstyvąją jaunystę pasakysime tik tiek, kad eilėraščius pradėjo rašyti, kai buvo dešimties metų ir mokėsi Šujos gimnazijoje. Vieną saulėtą dieną staiga apėmė įkvėpimas ir vaikinukas parašė du eilėraščius – vieną apie žiemą, kitą apie vasarą. Debiutas nebuvo įvertintas, motina supeikė eiles, gal todėl ilgiems šešeriems metams poetinė mūza nuščiuvo. Tik kai Konstantinas tęsė mokslus Vladimiro gimnazijoje, mūza atgavo amą. Poetiniu debiutu laikytini 1885-ieji, kai Peterburgo žurnale „Živopisnoje obozrenije“ buvo išspausdinti trys jo eilėraščiai. Gerbėjai tik ką užgimusio poeto nevainikavo laurų vainiku, nes ir gerbėjų dar nebuvo, o vienas priešas netruko apsireikšti – gimnazijos graikų kalbos mokytojo asmenyje. Mat Konstantinas gyveno iš mokytojo nuomojame bute, o šis įsikalė į galvą, kad jam privalu būti savo mokinio ir buto nuomininko prižiūrėtoju ir kankintoju. Mokytojas uždraudė K. Balmontui spausdinti savo kūrybą žurnaluose tol, kol šis nebaigs gimnazijos. Pegasą žabojusiam jaunikaičiui Vladimiro gimnazija tikriausiai kėlė asociacijas su garsiuoju Vladimiro kalėjimu.

Baigęs gimnaziją 1886 m. įstojo į Maskvos universiteto Teisės fakultetą, o po metų susipažino su imperinės Rusijos teise praktiškai: už studentų protestą prieš naujo universiteto statuto įvedimą kartu su kitais bendraminčiais buvo pašalintas iš universiteto, suimtas ir pasodintas trims paroms į Butyrkų kalėjimą. Vėliau be teismo buvo ištremtas į gimtąją Šują.

1889 m. gavo leidimą sugrįžti į Maskvos universitetą ir tęsti studijas – tuo carinės Rusijos įstatymai ir realybė gerokai skyrėsi nuo būsimos bolševikinės tvarkos, kur toks liberalizmas buvo išvis neįsivaizduojamas. Teisininko karjeros teikiamų privalumų K. Balmontui taip ir neteko patirti, nes dėl nervinio išsekimo studijų tęsti jis negalėjo. Jeigu kas, skaitydamas jo eiles, pastebės, kokio plataus akiračio šis kūrėjas, tai pastabų skaitytoją nuraminsime: universitetas čia nieko dėtas, erudicijos jaunuolis sėmėsi ne iš profesorių. Būdamas 13 metų Konstantinas išgirdo anglų kalbos sąvoką „self-help“, kurią į lietuvių kalbą išversime kaip savikliova, sugebėjimu kliautis savo paties pastangomis. Būtent savikliovos dėka šis ambicijų nestokojęs jaunikaitis įgijo gilių žinių iš istorijos, literatūros, filosofijos, apskritai įrodė, kad ir savišvieta galima daug pasiekti.

Įveikta dvasinė krizė

Pirmą savo eilėraščių rinkinį K. Balmontas išleido savo lėšomis 1890 m., jis taip ir pavadintas – „Eilėraščių rinkinys“. Jau buvo spėjęs vesti Šujos fabrikanto dukterį, tad lėšų paieškos rinkinio leidybai tikriausiai nesukėlė asmeninės ar šeimos dramos. Deja, šitaip teigdami labai apsiriktume. Sūnaus vedybos sukėlė didelį Balmonto tėvų nepasitenkinimą, kurie nutraukė paramą sūnui. Reikalai pakrypo visai dramatiškai, nes tais pačiais 1890 m. poetas bandė nusižudyti, iššoko iš namo trečio aukšto ir su daugybe kaulų lūžių metus laiko buvo priverstas gydytis. Biografas tvirtina, kad paskutinis lašas fatališkai paveikęs jaunojo poeto apsisprendimą nutraukti savo gyvybės siūlą, buvo perskaitytoji Levo Tolstojaus apysaka „Kreicerio sonata“. Ar tikrai taip?

Galima sutikti, kad šis kūrinys išties sudrebino to meto Rusijos visuomenę kaip retas kuris kitas, bet kyla klausimas: kaip K. Balmontą galėjo taip paveikti „Kreicerio sonata“, jeigu ji buvo parašyta 1889 m., o išspausdinta tik 1891 m., tai yra po metų, kai K. Balmontui galėjo padaryti lemtingą įtaką? Tiesa, visai galimas dalykas, kad L. Tolstojaus rankraštis ėjo iš rankų į rankas, plito nuorašai.

Metai praleisti patale gydantis žaizdas turėjo ir šviesiąją pusę – padėjo K. Balmontui susivokti savyje, patirti tikrąją savo gyvenimo prasmę ir lemtį, žodžiu, atrasti savyje tikrą asmenybę ir patikėti savąja poetine dovana. Turėjo pakankamai tvirtus pagrindus: mokėjo dešimt užsienio kalbų, buvo perskaitęs gal ne vieną tūkstantį knygų, o jo domėjimosi diapazonas siekė nuo ispanų dailės iki sanskrito ir kinų kalbos tyrinėjimų. Atvejis, kai savišvieta galėjo atstoti universitetą – XIX–XX a. sandūroje tai dar buvo įmanoma. Didelį poveikį jo apsisprendimui imtis literatūrinės kūrybos turėjo pažintis su rašytoju Vladimiru Korolenka ir Maskvos universiteto profesoriumi šekspyrologu Nikolajumi Storoženka, kurie dar neapsiplunksnavusį poetinį talentą įvedė į literatūrinius Maskvos, vėliau Peterburgo, sluoksnius.

K. Balmonto biografijoje paskutinis XIX a. dešimtmetis buvo jo kaip kūrėjo tikrojo tapsmo laikotarpis. K. Balmonto kaip poeto sėkmės svarbiausi ženklai: eilėraščių rinktinės „Po šiaurės dangumi“ (1894), „Bekraštybėje“ (1895, pastarąją rinktinę Brokhauzo ir Jefrono enciklopedinis žodynas apibūdino kaip „eilėraščių spindesį ir poetinį polėkį“), paminėtina ir rinktinė „Liepsnojantys pastatai“ (1900), pagarsėjusią visoje Rusijoje ir bylojusią, kas yra tikrasis užgimusio dekadentizmo poezijoje lyderis.

Beje, labai greitai šiai modernistinės literatūros srovei prigis simbolizmo vardas. Pasak Valerijaus Briusovo, ištisą dešimtmetį K. Balmontas be didesnės konkurencijos karaliavo rusų poezijoje.

Augo ir tarptautinis K. Balmonto autoritetas. 1897 m. jis kviečiamas į Oksfordo universitetą skaityti paskaitų apie rusų poeziją, susipažino su antropologu Edvardu Teiloru (Edward Taylor), religijų istoriku Tomu Rys-Deividsu (Thomas Williams Rhys Davids). Šį faktą bus naudinga prisiminti, kai K. Balmonto bičiuliai Lietuvoje imsis nesėkmingų žygių poetą pasikviesti skaityti paskaitų kursą į Vytauto Didžiojo universitetą Kaune.

Balmonto ir Baltrušaičio pažintis

XIX a. paskutinis dešimtmetis literatūrai reikšmingas ir tuo, kad suvedė Konstantiną Balmontą su Jurgiu Baltrušaičiu (1873–1944), padovanojo daugiau nei keturis dešimtmečius trukusią nuostabią draugystę. Bičiuliaujasi poetai – draugauja tautos, tad šių abiejų poetų biografijos dalį privalu prisiminti.

Didesnių atradimų nepadarysime, nes tiek Balmonto, tiek Baltrušaičio kūrybai tyrinėtojai šia tema nemažai pasakė. Yra ir ne visai aiškių biografinių momentų. Paprastai kartojama, kad K. Balmontas ir J. Baltrušaitis susipažino 1899 m. Poliakovų dvarelyje „Banki“, bet tiksli data neaiški. Šis faktas daugelyje rašinių paprastai suplakamas su kitu įvykiu, vykusiu vėliau ir užfiksuotu V. Briusovo dienoraštyje: „... atvyko Balmontas ir iškart mano gyvenimą išmušė iš vėžių. Jis atvyko pas mane trise („Он явился ко мне втроем“) su kažkokiu Poliakovu ir lietuvių poetu Jurgiu Baltrušaičiu...“ Akivaizdu, kad Balmontas su Baltrušaičiu jau buvo pažįstami, nes atvyko pas Briusovą kartu. Pastarajam trečias asmuo dar buvo „kažkoks Poliakovas“. Kitas įdomus momentas: Briusovas dienoraštyje Baltrušaitį vadina „lietuvių poetu“, nors jo pirmas eilėraštis „Naktį“ bus išspausdintas Maskvoje ėjusiame „Žurnale visiems“ tik 1899 m. rudenį, taigi jau po atmintino į Briusovo dienoraštį patekusio susitikimo. Baltrušaičio jaukinamoji poetinė mūza kalbėjo tik rusiškai, lietuviškai nesuprato, ir pirmą eilėraštį gimtąja kalba Baltrušaitis išspausdins tik 1927 metais. Bet rusų poetų akyse tai netrukdė jam būti „lietuvių poetu“, nors ir nieko dar neparašius lietuviškai.

Grįžkime prie 1899 m. susitikimo. Jis išties labai svarbus Rusijos literatūriniam gyvenimui, nes tartasi dėl naujos leidyklos kūrimo. Joje turėjo būti spausdinami Europos šalių modernių rašytojų ir rusų simbolistų kūriniai, taip pat istorijai ir literatūrai skirti darbai. Minimų metų pabaigoje buvo įkurta leidykla, tapusi tokia reikšminga visam poetiniam rusų poezijos simbolistų judėjimui. Jos kūrėjais tapo S. Poliakovas, V. Briusovas ir J. Baltrušaitis, o pavadinimą „Skorpionas“ pasiūlė K. Balmontas. Leidyklą rėmė garsių pirklių – Poliakovų, Morozovų ir Filipovų šeimos.

Balmontui ir Baltrušaičiui Sergejus Poliakovas (1874–1943) buvo ta asmenybė, kuri juodu ir suvedė. Tam tikrą sumaištį įneša kai kurių rusų literatūros tyrinėtojų darbuose šmėkštelinti kita Balmonto ir Baltrušaičio pirmosios pažinties data – 1895-ieji. Vargu ar galėtų atitikti tikrovę, nes tuo metu Baltrušaitis dar buvo tik Maskvos universiteto fizikos-matematikos fakulteto antrakursis, ir nors lankė taip pat istorijos-filologijos fakulteto paskaitas, bet vargiai būtų galėjęs sudominti poetinę šlovę jau spėjusį pajusti Balmontą. Galutinį tašką, ko gero, padeda pats Balmontas, kuris pirmą judviejų pažintį vėliau prisiminė šiais žodžiais: „Kai pirmą kartą jį pamačiau, ką tik baigusį Maskvos universitetą studentą, prastu švarkeliu, vėjo nugairintu ir įdegusiu veidu, toje kerinčioje vasaros Maskvoje, jis man pasirodė paslaptingu jūrininku, su kuriuo aš jau buvau susitikęs kituose įsikūnijimuose, kažkur tolimuose vandenynuose“.

Verta dėmesio J. Baltrušaičio pažintis su S. Poliakovu, kuris universitete studijavo tame pačiame fakultete matematikos skyriuje. Abu aistringai mėgo modernią poeziją, o simbolistai juk ir tiesė literatūroje kelius į modernybę. S. Poliakovo asmenybės tiesiog neįmanoma apeiti. Turtingų pirklių sūnus, universitete baigęs matematikos mokslus, simbolistų žurnalo „Vesy“ leidėjas, leidyklos „Skorpionas“ vienas iš įkūrėjų, mecenatas, vertėjas, kritinių ir bibliografinių straipsnių autorius. Mokėjo 25 (!) kalbas, vertė užsienio literatūrą ir poeziją. Kupinas originalių minčių ir sumanymų, bet kuriais klausimais turėdavęs savitą nuomonę. Reiktų tik apgailestauti, kad stebėtini erudicijos ir išminties perlai, kuriuos S. Poliakovas dosniai žarstė į kairę ir dešinę, būdamas intelektualių susibūrimų siela, taip ir nugrimzdo į Letą, nebuvo užrašyti ir net užfiksuoti. Galima būtų jį pavadinti neįvykusiu genijumi, beje, panašiai ir vadintas – genijumi be atspirties taško. Vis dėlto šiai asmenybei rusų sidabrinio amžiaus literatūra gali būti dėkinga kad ir už tokį nepaneigiamą indėlį: S. Poliakovas tapo jungiamąja grandimi grupei poetų, kuriems vėliau prigijo simbolistų vardas (iš pradžių vadinti dekadentais). Tai K. Balmontas, V. Briusovas, J. Baltrušaitis, Andrejus Belas ir visas būrys jų pasekėjų ir draugų. Dar pasakysime, kad K. Balmontas giminiavosi su Poliakovais, nes po skyrybų jo antrąja žmona tapo Jekaterina Andrejeva, vieno iš Poliakovų (J. Poliakovo) žmonos sesuo.

Naktis paženklino užgimstančio poeto aušrą

Grįžkime prie poetų draugystės. Neužilgo po pirmojo vizito pas Briusovą vėl užgriuvo Balmontas ir Baltrušaitis. Šis rengėsi vesti, tad draugai išplėšė iš Briusovo sutikimą tapti pabroliu numatytose Jurgio vestuvėse. Jos turėjo būti slaptos, nes tik ką baigęs universitetą jaunikis netenkino jaunosios tėvų fabrikantų ir pirklių Olovianišnikovų: mat užsienietis – lietuvis, katalikas ir dar poetas, žodžiu, visiškas plikšis. Šitiek pretendento į žentus blogybių – tėvams tai atrodė nepakeliama. Vis dėlto tėvų priešinimasis nesustabdė Jurgio ir Marijos siekio tolesnį gyvenimą kurti drauge. Geras ženklas, kad tais pačiais 1899 m. Maskvoje ėjusiame „Žurnale visiems“ buvo išspausdintas pirmasis J. Baltrušaičio eilėraštis „Naktį“. Ši „naktis“ paženklino užgimstančio poeto aušrą.

Debiutas buvo sėkmingas, o į literatūrinę Maskvos aplinką įsirašyti Baltrušaičiui ilgai netruko, turint tokius bičiulius ir bendraminčius kaip Poliakovas, Balmontas, Briusovas ir kiti. Jie tapo leidyklos „Skorpionas“ įkūrėjais, aišku, pradinis kapitalas buvo Poliakovo. Pirmoji leidyklos išspausdinta knyga buvo Henriko Ibseno drama „Kai mes, mirusieji, pabusime“. Vertimo autoriai –Baltrušaitis ir Poliakovas. Veikalą pastatė Maskvos dailės teatras (MChAT), spektakliai turėjo pasisekimą, o minėta Ibseno drama tapo vienintele „Skorpiono“ leidyklos knyga, kuri buvo išleista pakartotinai. Leidykla spausdino Nyčės, Hamsuno, Strindbergo, Hauptmano, Pšibyševskio, Vaildo, Verharno kūrinius, juos apipavidalindavo modernūs rusų dailininkai. Svarbiausia, kad leidykla vienijo Maskvos, Peterburgo modernių paieškų keliu pasukusių literatų kūrybines jėgas. Po truputį iš pašaipų taikinio „Skorpionas“ tapo pripažintu literatūrinio gyvenimo faktu, nors didelės paklausos leidyklos leidžiamos knygos nesulaukė.

Baltrušaičiams teko sunkiai durstyti galą su galu, nes Jurgis vertėsi daugiausia tik vertimais, rašė teatro kritikos ir publicistikos straipsnius į spaudą. Išgyventi Maskvoje nebuvo paprasta, bet Baltrušaičiams materialiai padėjo poetinės šlovės spindulius žarstantis dosnusis K. Balmontas. Jis 1900 m. parašė eilėraštį „Poetai“ ir skyrė jį Baltrušaičiui, įtraukė eilėraštį į knygą „Būsim kaip Saulė“ (1903). Autorius knygoje vardija jam brangiausius poetus: „... mano svajojimų broliui, poetui ir žiniuoniui Valerijui Briusovui, – švelniam, kaip mimoza, S. A. Poliakovui, – niūriam, kaip uolos, J. Baltrušaičiui“.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas