Algimantas Grigelis apie Vytautą Gudelį (2)
Pradžia Nr. 10
Gegužės 27 d. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje atidaryta geologo ir paleontologo Lietuvos MA nario korespondento prof. Algimanto Grigelio ir geomorfologės dr. Leonoros Živilės Gelumbauskaitės mokslinės kūrybos paroda, pavadinta „Kalnų ir jūrų erdvėse“. Kartu gyvenimo keliu žengiantys mokslininkai šiemet mini savo garbingas gyvenimo sukaktis, tiesa, nevienodas. Parodos metu buvo pristatytos ir abiejų mokslininkų bibliografijos rodyklės. A. Grigelio rodyklę sudarė Vaida Juodėnienė, Džiuljeta Malinauskaitė ir dr. Birutė Railienė, dr. L. Ž. Gelumbauskaitės – Sigita Dagienė.
Parodoje galima išvysti ir naujausią A. Grigelio sudarytą knygą „Akademikas Vytautas Gudelis“. Tęsiame pašnekesį su jubiliatu ir knygos sudarytoju Algimantu GRIGELIU apie iškilų mokslininką ir charizmatišką asmenybę – Vytautą GUDELĮ, aišku, užkabindami ir daug kitų ne vien geologijos ir geografijos mokslams svarbių dalykų.
Surado ir Lietuvos antipodą
Mokslo Lietuva. Gerbiamasis profesoriau, kuo ypatingas Jūsų buvusio ir Amžinybėn išėjusio, savo tyrinėjimuose geografijos ir geologijos mokslus vaisingai sujungusio akademiko profesoriaus Vytauto Gudelio mąstymas, požiūris į mokslą ir gyvenimą?
Algimantas Grigelis. Vytauto Gudelio kaip geografo mąstymas atsispindi daugelyje jo užsiėmimų, kurie kai kam gali atrodyti gal net keisti, mažai ką bendro turintys su jo moksline veikla. Kad ir mėginimas nustatyti Lietuvos centro geografinį „antipodą“. Paėmė Kėdainių, esančių maždaug Lietuvos viduryje, geografines koordinates ir apskaičiavo jų antipodą (t. y. diametralią priešingybę) Žemės Pietų pusrutulyje. Aišku, nedarė sudėtingų geometrinių ar trianguliacinių skaičiavimų, bet pati mintis rodo jame tūnojusį labai žingeidų geografą.
ML. Ir ką gi atrado geografas po mūsų kojomis esant?
A. Grigelis. Ramiajame vandenyne atrado tašką, kuris būtų Lietuvos antipodas. Apie tai Gudelis parašė straipsnį į žurnalą „Mokslas ir gyvenimas“ (1991, Nr. 3, p. 7–9; Nr. 4, p. 20–21).
Tai labai įdomus straipsnis. V. Gudelio archyve (LMAVB RS F323–1431) yra medžiaga, kaip jis ruošėsi tą straipsnį rašyti, kokius skaičiavimus darė tuos dienovidinius (meridianus) ir paraleles skaičiuodamas. Apskaičiavo, kad Lietuvos antipodo centras yra 54o30‘ pietų pl. ir 156o rytų ilg. Pateikė žinių apie tame „antipode“ esančių salų aplinką, klimatą, gamtą ir kitus gan egzotiškus dalykus. Įsiminė vardai pietinėms Ramiojo vandenyno platumoms, kurias XVIII a. burinių laivų jūreiviai vadino labai savotiškai: tai – kriokiančios keturiasdešimtosios‘ [roaring forties], staugiančios penkiasdešimtosios‘ [furious fifties], spiegiančios šešiasdešimtosios [screaming sixties] platumos, kurioms V. Gudelis pateikė labai išmoningai skambančius lietuviškus vardus.
ML. Skirtingose platumose skirtingi vėjai priversdavo skirtingai plazdėti laivų bures?
A. Grigelis. Nuo vėjo stiprumo burėse priklausė burių skleidžiami garsai – kriokiantys, staugiantys ar spiegiantys. Kas dar be V. Gudelio būtų radęs tuos puikius lietuviškus atitikmenis.
Humanitarinių vėjų perpūstas
ML. Akivaizdu, kad buvo ne „sausas“ mokslininkas, bet perpūstas humanitarinių vėjų. Tai labai ryšku skaitant profesoriaus straipsnius, kuriuos jis rašė juk ne vien į mokslinius žurnalus, bet ir į įvairiausią periodinę spaudą, nesibodėdamas net „Vakarinių naujienų“ ir „Tarybinės Klaipėdos“. Buvo tikras mokslo populiarintojas, mokslo žinių skleidėjas, tačiau poetinis polėkis V. Gudelio nenutolino nuo „rimtojo“ mokslo.
A. Grigelis. Poetu V. Gudelis netapo, bet naujojoje knygoje pateikta 18 jo eilėraščių. V. Gudelio duktė Džiuljeta Gudelytė-Raudonienė ir jos vyras Gvidas Raudonius parašė įvadą skyreliui, kur sudėti profesoriaus eilėraščiai. Duktė tą kūrybą pavadino tėvelio poetiniais proveržiais, „eiliuotomis mintimis“. Vieną kitą eilėraštį V. Gudelis skelbdavo ir periodinėje spaudoje. Kai kurie jų – puikūs. Kaip antai: „O štorme! Aš tavim žaviuosi...“ Jame buvo šarmo, brač tu mano.
Vienas eilėraštis – „Mes buvome keturiese“ – skirtas V. Gudelio studijų draugams iš 1947 metų – Stasiui Žeibai, Alfonsui Basalykui ir Eduardui Červinskui. Pastarasis parašė puikų straipsnį knygai apie V. Gudelio mokslinės veiklos pradžią.
Žavus yra 1986 m. V. Gudelio parašytas eilėraštis „Pamario varpai“, kuriame autorius poetiškai apibūdina kadais skirtingais balsais skambėjusius Lietuvos pamario vietovių varpus. Savaip skambėjo Kintų, Priekulės, Karklės, Rusnės, Įsės, Gilijos varpų balsai, kitaip bosavo Klaipėdos bažnyčių varpai. V. Gudelis jų balsus įprasmino eilėraštyje. Kur dar rastume kitą tokį profesorių – nėra.
„Pamario varpai“
Mūsų pamary – nuo seno –
kiekvieno žvejų kaimo varpai
savaip–kitaip skardeno.
„Vyžos–naginės, vyžos–naginės,
din–din, dandandan, din–din, dandandan“, –
Kintų varpas dandeno.
„Klumbiai–buteliai, klumbiai–buteliai“, –
Priekulė tinteno.
„Dieną – miegok, naktį – žvejok“, –
jiems varpinė Karklės kartojo.
„Su dalgiais, su tinklais“, –
Rusnės varpas turavojo.
„Stintos – pūkiai, stintos – pūkiai“, –
atliepdavo jiems Įsės varpas.
„Martyn brolau, Giljoj skendau“, –
pritardavo iš Gilijos atsklidęs garsas.
O galingiausias iš visų
Klaipėdos varpų gaudimas buvo,
kuris, tapęs pamario varpų vedliu,
dusliai bosavo iš vario krūtinės:
„Kaulai – marios, dūšia danguj,
kaulai – marios, kaulai – marios...
marios, marios, marios...“, –
Ir manyje ši sąšauka varpų iš pamario atgimsta
vos tik mano mintys į praeitį nuklysta.
Vilnius, 1983
ML. Apdovanotasis ypatingais gabumais.
A. Grigelis. Prakalbote apie „rimtą“ mokslą ir poetinį potraukį. Nemanau, kad V. Gudelis išskyrė šias veiklos sritis. Jam tai buvo visų pirma tyrinėjimas. Ką būtų bedaręs, visada labai rimtai tam ruošėsi. Galiu tvirtinti apie tai, nes sužinojau patyrinėjęs profesoriaus archyvą. Iš pažiūros galėjo atrodyti, kad V. Gudelis labai linksmas žmogus, gal net šiek tiek lengvabūdiškas, mėgstantis kartais pasibūti kompanijoje. Visa tai buvo apgaulingas įspūdis.
ML. Nemėgo kompanijų?
A. Grigelis. Mėgo, bet ne vien kompanijas, nes tai buvo daug gilesnė asmenybė. Vien jo ryšiai su išties žymiais tarptautinio masto mokslininkais daug ką pasako. Juk V. Gudelis buvo Šiaurės Europos krantų komisijos viceprezidentas, o 1961 m. Varšuvoje tapo Tarptautinės sąjungos kvarterui tirti (INQUA) nariu, vėliau INQUA komisijos Šiaurės Europos krantinėms linijoms ir geodezininkų sąjungos Holoceno komisijos nariu. Jis buvo kviečiamas dalyvauti įvairiose TSRS ir Vakarų Europos šalių mokslo organizacijų veiklose ir programose. 1992 m. Upsalos universitetas suteikė V. Gudeliui garbės daktaro vardą, 1994 m. jis buvo paskelbtas tarptautinio fondo Via Baltica premijos laureatu, 1995 m. išrinktas Europos Sąjungos Krantų apsaugos asociacijos (EUCC) garbės nariu.
V. Gudelis palaikė labai plačius ryšius su Maskvos akademikais, tiek geografijos, tiek geologijos srities žymiausiais mokslininkais. Daug metų V. Gudelis bendravo su įžymiuoju akademiku Aleksandru Sidorenka (A. Sidorenko), kuris domėjosi eoline sedimentacija. Tai dėl vėjo pustomo smėlio susidariusios nuosėdos. A. Sidorenka buvo petrografas, kaip mokslininkas jis iškilo Kolos pusiasalyje, kur stūkso Chibinų apatitų masyvas. Aleksandras Fersmanas apatitus atrado, o A. Sidorenka jų kilmavietes toliau tyrinėjo. Vėliau pateko į Karakumus, kur susidomėjo eolinės sedimantacijos procesais. 1979 m. buvo atvykęs į Lietuvą, kadangi šios krypties darbus dirbo V. Gudelis, tapęs eolodinamikos pradininku Lietuvoje. Kartu su V. Gudeliu ir Leonardu Kairiūkščiu, kuris tuo metu buvo Lietuvos mokslų akademijos Chemijos ir biologijos mokslų skyriaus akademikas sekretorius, A. Sidorenka lankėsi Lietuvos pajūryje. Diskutavo vaikščiodami po jūros atabradus, pliažus ir smėlio kopas. A. Sidorenka buvo nepaprastai svarbi figūra TSRS mokslų akademijoje, stipriai rėmė Lietuvos geomokslą, ypač tada, kai V. Gudelis tapo Lietuvos mokslų akademijos Geografijos skyriaus vadovu, o A. Sidorenka tuomet buvo TSRS geologijos ministru.
Lietuvos geologinio ištirtumo vagoje
ML. Ar Jums pačiam V. Gudelis padarė kokią nors įtaką?
A. Grigelis. Kai 1960 m. atėjau dirbti į Geologijos ir geografijos institutą, direktoriumi buvo akad. Kazimieras Bieliukas, o pavaduotoju – V. Gudelis. Man pavedė labai nelengvą darbą – Lietuvos geologinio ištirtumo sąjunginį projektą. Mano pagrindinė tyrinėjimų tema buvo mikropaleontologija, o Lietuvos geologinis ištirtumas – tai tema, kuri tiesiog buvo užkrauta man ant sprando kaip jaunam tik ką atėjusiam į institutą darbuotojui. Dirbome su kolegomis, referavome mokslo darbus, knygas, straipsnius, žemėlapius nuo 1800 iki 1980 metų. Teko tuos šaltinius skaityti įvairiomis kalbomis, rašyti referatus ir apžvalgas. Šis darbas man labai pravertė, įgijau pamatus savo mokslo istorijos pomėgiui. Teko domėtis taip pat senąja Rytų Prūsijos literatūra, kuri labai turtinga, mat Karaliaučiaus universitete nuo XIX a. pradžios dirbo iškilūs geologijos profesoriai. Teko sudaryti ir išleisti devynias knygas „TSRS geologinis ištirtumas. Lietuvos Respublika“.
ML. Kaip paaiškinti, kad 1963 m. Geologijos ir geografijos institutas buvo suskaldytas, ir dar taip, kad geografijos mokslų branduolys išvis galėjo nunykti?
A. Grigelis. Išties nedaug trūko, kad geografijos mokslo branduolys Lietuvoje būtų prarastas. Tęsiantis N. Chruščiovo reformoms, buvo priimti sprendimai, susitarus Lietuvos MA prezidiumui ir TSRS geologijos ministerijai. Lietuvos MA prezidentas akad. Juozas Matulis geologijos mokslus atidavė Maskvai. Iš paties prezidento lūpų žinojau, jog jam buvo įkyrėję, kad geologai ir geografai tarpusavyje nuolat nesutaria. Geologijos institutą perėmė sąjunginė ministerija, pavadinimas buvo pakeistas į Geologijos institutas Vilnius. Geografijos skyrius, kuriam vadovavo K. Bieliukas ir V. Gudelis, iš pradžių buvo paliktas veikti prie Lietuvos MA prezidiumo, vėliau formaliai prijungtas prie Zoologijos ir parazitologijos instituto. Buvo tvarkomi turtiniai geologų ir geografų santykiai. Geografai gavo savo etatus ir inventorių, kurį anksčiau turėjo, bet tiems etatams išlaikyti negavo nė rublio lėšų – visi pinigai pateko į sąjunginį biudžetą, taigi liko Geologijos institute. Tad su geografais nebuvo šiltų santykių, nebuvo ir dalykiško bendradarbiavimo tarpinstitucine prasme. Atrodė, kad geografijos mokslas Lietuvoje išvis nebeturi jokių perspektyvų.
Po Geologijos ir geografijos instituto suskaldymo ir geografų atskyrimo nuo 1964 metų pradžios tapau pertvarkyto Geologijos instituto direktoriumi. Buvau 32 metų, tad pradžioje jaučiausi ne itin užtikrintai tokiose atsakingose pareigose. Pamenu, institute užeidavo į mano kabinetą solidus geofizikas Stasys Blinstrubas, o aš sėdžiu ant direktoriaus kėdės kraštelio ir man nebūdavo labai jauku.
Visgi institutas ėmė kopti į mokslo viršūnes, po kelerių metų gavome naują statusą ir pavadinimą – Lietuvos geologijos mokslinio tyrimo institutas, kuris jau turėjo dirbti visam Pabaltijui. Mat TSRS geologijos ministerijos veikla buvo geologinių paieškų ir žvalgymo darbai. Mums, kaip ministerijos institutui, buvo pavesta kurti geologinių žvalgymo darbų mokslinį pagrindimą ypač naftingų struktūrų ir naftos paieškoms (ir sausumoje, ir jūroje).
ML. Instituto suskaldymas pasiteisino?
A. Grigelis. Manyčiau, kad reforma Geologijos institutui davė teigiamą rezultatą, išlaikėme visas mokslo instituto teises, tik pavadinime neliko žodžio „geografijos“. Tapome sąjunginio pavaldumo mokslo institucija, atsidūrėme didelės, įtakingos ir turtingos sąjunginės ministerijos žinioje. Pabaltijy siekta turėti vieną sąjunginį Geologijos ministerijos institutą, tad pagal bendras temas dirbome su latviais ir estais, parengėme Baltijos regiono geologijos mokslinius pagrindus, sudarėme stambų, dešimties Pabaltijo geologinių žemėlapių komplektą, už kurį ir gavome TSRS valstybinę premiją. Ko labiau galėjo tuo metu geisti mokslininkas. Darėme bendrus sąjunginius darbus, pradėjome jungtis į tarptautinius projektus.
V. Gudelis turėjo įgimtą lyderio bruožą
ML. Kodėl V. Gudelis nepasiliko su geologais, juk jo darbų tematika buvo mokslinio geologinio pobūdžio?
A. Grigelis. Jam to nereikėjo. Tiesa, ne iškart tapo Geografijos skyriaus vadovu. 1963–1978 m. juo buvo akad. Kazimieras Bieliukas, po jo skyriaus vadovu tapo V. Gudelis.
Archyve yra duomenų apie intensyvų V. Gudelio susirašinėjimą su šalies mokslo autoritetais, kurių vienas iš rezultatų buvo iš Maskvos atėjęs leidimas prie V. Gudelio vadovaujamo Geografijos skyriaus steigti naują padalinį krantotyros problemoms tyrinėti, skiriant dešimt naujų etatų ir lėšų naujai laboratorijai kurti. Beveik stebuklas, ir jis įvyko pirmiausia TSRS MA viceprezidento akademiko Aleksandro Janšino dėka. Labai daug lėmė ir asmeniniai mokslininkų ryšiai, o V. Gudelis palaikė glaudžius ryšius su akademikais Karelu Orviku, Konstantinu Markovu, Inokentijumi Gerasimovu, Aleksandru Lisicynu ir daugeliu kitų mokslininkų.
Tuo metu mes Geologijos institute nelabai ir žinojome, kad V. Gudelis pradeda kurti naują Krantotyros laboratoriją. Jis pasitelkė jaunų gabių jaunuolių, iš kurių vėliau išaugo labai geri mokslininkai – Vaižgantą Kirlį, Vytautą Minkevičių, Olegą Pustelnikovą, kuris vėliau pasuko į geochemijos sritį, ir kiti.
ML. Gavęs teisę kurti naują laboratoriją V. Gudelis tikriausiai pasijuto kaip ant sparnų, ko gero, tai padėjo ir jo aukštam skrydžiui tarptautiniame moksle?
A. Grigelis. Pirmiausia iš dešimties gautųjų V. Gudelio etatų du „nusirėžė“ Lietuvos MA prezidiumas, dar du etatus pasiėmė tuometinis Zoologijos ir parazitologijos institutas, į kurį V. Gudelis tuo metu su kitais geografais buvo pervestas. Taigi Geografijos skyriui liko viso labo tik šeši etatai iš skirtųjų dešimties. Bet ir tai buvo didelis laimėjimas.
ML. Veikiausiai nulėmė Vytauto Gudelio mokslinis autoritetas, o ne vien sugebėjimas megzti naudingus ryšius?
A. Grigelis. Lietuvos mokslininkas buvo vertinamas už sugebėjimą greitai suvokti dalyko esmę, pajusti perspektyvias tyrinėjimų kryptis. V. Gudelis turėjo įgimtą lyderio moksle bruožą. Tai labai svarbu. 1990 m. V. Gudelis tapo pirmuoju įkurtojo Geografijos instituto direktoriumi. Geografijos skyrius jau buvo išsiugdęs gerų mokslininkų, įgijęs vardą ir neblogai dirbo. Gaila, bet 1991 m. dėl pablogėjusios sveikatos V. Gudelis, direktoriaus pareigose neišdirbęs metų, išėjo į užtarnautą poilsį.
Į tarptautinio mokslo vandenis
ML. Kaip V. Gudeliui pavyko pelnyti platų tarptautinį mokslinį pripažinimą?
A. Grigelis. Jo biografijoje išskirčiau pirmąjį dešimtmetį, kai V. Gudelis pradėjo reikštis moksle, nuo 1951 m. dirbo Geologijos ir geografijos instituto moksliniu sekretoriumi. 1954 m. apsigynė geologijos ir mineralogijos mokslų kandidato disertaciją ir buvo paskirtas mineralinių išteklių sektoriaus vadovu. Domintis jo archyvu man susidarė įspūdis, jog jau tada jis pradėjo megzti kontaktus su sąjunginių respublikų mokslininkais, taip pat tarptautinius ryšius. Vis dėlto tame pirmajame dešimtmetyje svarbiausi V. Gudelio ryšiai buvo su Maskvos geografais ir geologais. Paskui atsirado ryšiai su Lenkijos, dar vėliau Skandinavijos šalių mokslininkais.
ML. Bet toliau Lenkijos ir Skandinavijos šalių V. Gudelio taip ir neišleisdavo išvažiuoti?
A. Grigelis. Neišleisdavo. Kiek man žinoma, iš Antrojo pasaulinio karo metų paskui V. Gudelį vilkosi tam tikras „šleifas“: to meto spaudoje V. Gudelio pavarde buvo pasirašyti keli rašiniai, nukreipti prieš bolševikus. Dėl tų jam priskiriamų „nacionalistinių“ rašinių 1950 m. V. Gudeliui teko apleisti Vilniaus universitetą. Vėliau į socialistinio bloko šalis jam buvo leidžiama išvažiuoti, buvo išleidžiamas į Suomiją ir Švediją. Kaip tarptautiniu mastu žinomas mokslininkas V. Gudelis gaudavo kvietimus vykti ir į kitose Vakarų šalyse rengiamas konferencijas, jam tekdavo atsakyti, kad esąs labai užsiėmęs ir atvykti neįstengs.
1961 m. buvo pakviestas į Varšuvoje vykusį Tarptautinės sąjungos kvarterui tirti kongresą. Jam tuo metu buvo 48-eri, pats mokslininko žydėjimas. Būtent toje konferencijoje V. Gudelis pasiūlė leisti tarptautinį žurnalą „Baltica“. Kongrese buvo priimtas nutarimas žurnalą leisti, sugrįžus Lietuvos MA prezidiumas šį sprendimą palaikė ir 1963 m. išėjo šio žurnalo I tomas. Jo redaktoriumi ir leidėju buvo paskirtas V. Gudelis.
ML. Kas finansavo „Baltica“, rūpinosi visais leidybos dalykais?
A. Grigelis. Lietuva, tiksliau Lietuvos MA, rūpinosi ir finansavo. Tiems dalykams, jei jau sprendimai priimti, Maskva skirdavo finansavimą.
Kai lyderiai keli, mokslo mokykla negimsta
ML. Galima padaryti išvadą, kad nežiūrint kai kurių biografijos „nesklandumų“, dėl savo mokslinės veiklos ir gerų ryšių su kitų respublikų ir šalių mokslininkais V. Gudelis sugebėjo nuveikti svarbius mokslo darbus tiek savo kraštui, tiek tarptautiniam mokslui.
A. Grigelis. Aš pabrėžčiau ir gerą V. Gudelio užsienio kalbų žinojimą. Jis laisvai kalbėjo lenkiškai, vokiškai, angliškai, suprantama, ir rusiškai. Turėjo didelę kalbos dovaną, kurią reikėtų būtinai paminėti – buvo puikus oratorius, auksaburnis, kaip sako lietuviai. Pavadinčiau jį tiesiog neprilygstamu oratoriumi.
ML. Kokį nors jo oratorystės pavyzdį galėtumėte pateikti?
A. Grigelis. Kai įstojau mokytis į Vilniaus universitetą, dėstytojas V. Gudelis atėjo vesti pirmąją bendrosios geologijos kurso paskaitą. Ta paskaita truko dvi akademines valandas. Galiu užtikrinti, kad mes tiesiog nepastebėjome, kaip tas laikas pralėkė. Ir šiandien kai kuriuos toje pirmoje paskaitoje minėtus dalykus atsimenu, jie įstrigo visam gyvenimui. Įsiminė ir jo pateiktas pavyzdys apie upių geologinę veiklą, kaip iš mažų upelių susidaro didelės upės, slėniais suskaidomas reljefas, o nešmenys galiausiai atnešami į Baltijos jūrą...
Visa bėda, kad šiandienos moksle mes prarandame tas mažas versmes ir upeliukus, kurių dėka tik ir gali susidaryti didelės upės.
ML. Turite mintyje Lietuvos situaciją globaliame pasaulyje ar Lietuvos geologijos ir geografijos mokslus?
A. Grigelis. Ir tą, ir kitą. Tai, ką matome, leidžia man teigti, kad išties gero, tarptautinio lygio mokslo šalyje, deja, neturime. Yra atskiros labai geros, stiprios mokslinės mokyklos, bet jas pirmiausia reikia pastebėti ir palaikyti. To nėra.
ML. Ar V. Gudelis buvo sukūręs savo mokslinę mokyklą?
A. Grigelis. Jis kūrė savąją mokyklą ir, ko gero, buvo sukūręs, bet visa bėda, kad jo mokiniai toliau jos nesugebėjo išlaikyti. Buvo puikių mokinių, bet neatsirado asmenybės, kuri iš V. Gudelio būtų perėmusi tokios mokyklos vadžias.
ML. Tam reikia vieno lyderio, nes jei atsiras keli, nieko doro neišeis.
A. Grigelis. Sutinku, reikia vieno, tačiau buvo keli, todėl ir išėjo taip, kaip turime. Maža būti geru, įžvalgiu mokslininku, dar reikia ir organizacinių sugebėjimų. Pagaliau net jei tokia mokslinė mokykla susiformuoja, ją išlaikyti gali būti nepaprastai sunku. Moksle taip ir turi būti, nes nėra tiesių kelių, kurie vestų tik į priekį. Deja, viskas juda sinusoide, bet ne tiese. Tai natūralu, todėl labai nepergyvenu, kai matau esamą nuosmukį. Juk po nuosmukio turi ateiti pakilimas – tai dėsningumas. Pagaliau visko numatyti neįmanoma. Kas galėjo pagalvoti, kad Geologijos institutas, turėjęs 220 patyrusių darbuotojų, pasistatęs naują instituto pastatą (beje, taip pat akad. A. Sidorenkos dėka), per metus išleisdavęs iki šimto ir daugiau spaudos lankų leidinių ir straipsnių, staiga patirs tokį kolapsą.
ML. Institutas nebuvo pasirengęs darbui naujomis sąlygomis, konkuruoti tarptautinėje mokslinėje erdvėje?
A. Grigelis. Net sunku komentuoti. Nėra mokslo politikos, praradome kompleksiškumą, kas apskritai būtina gamtos mokslams. Šiandien Geologijos ir geografijos institutas sunkiai laikosi, bet neabejoju, kad atsigaus. Moksle nebūna, kad institucija visą laiką būtų tik kalno viršūnėje ar tik duobės dugne.
ML. Gal Lietuva pernelyg maža, kad galėtų plėtoti tokius mokslus kaip geologija ir geografija? Bent jau tokiu mastu, kaip kad ligi šiol tie mokslai buvo plėtojami.
A. Grigelis. Pasakyčiau, kad nėra nei didelių, nei mažų tautų, yra tik didesnės ar mažesnės teritorijos. Kiekviena tauta yra didi savo paveldu, papročiais, gyvenimo suvokimu ir kitomis vertybėmis. Nebūkime vienpusiški, vargu ar teisinga teigti, kaip neretai girdime, kad „tas“ mokslas yra geresnis, o „anas“ prastesnis. Niekas negali nuspėti, kada iškils naujas deimantėlis ir duos pradžią naujai idėjai, išradimui, mokslinei mokyklai. Bet talentus reikia pastebėti, juos globoti, suteikti išsilavinimą ir raiškos galimybes. O ką net ir tas talentas sukurs – vienas Ponas Dievas težino.
Laikas net ir geologams yra svarbiausias teisėjas
ML. Tai kaip apibendrindamas apibūdintumėte tokį Lietuvos mokslo fenomeną kaip Vytautas Gudelis?
A. Grigelis. Atsakysiu ilgamečio Vilniaus universiteto rektoriaus akad. prof. Jono Kubiliaus, kurio garbingą jubiliejų minėsime birželį, žodžiais. Kai 1980 m. mirė mūsų žymusis geologas akad. prof. Juozas Dalinkevičius, praėjus keleriems metams, apsilankėme pas rektorių J. Kubilių. Sakome: „Reikėtų profesorių J. Dalinkevičių pagerbti atminimo lenta Vilniaus universiteto Didžiajame kieme“. Rektorius ir sako: „Taip, bet nereikia skubėti, nes tikrąją asmenybės vietą moksle parodys tik laikas“. Rektorius toliau nekomentavo, kiek tas laiko nuosprendis turėtų tęstis, bet man dabar atrodo, kad turėtų praeiti bent koks pusšimtis metų, kai išaiškėja mokslininko vieta.
Tą patį galėtume pasakyti ir apie V. Gudelį. Laikas jam suteiks deramą vietą, tik šiandien svarbu, kad mokslininkas nebūtų pamirštas, o tam reikia apie jį kalbėti. Tai turėtų būti mūsų universitetų priedermė – minėti mūsų didžiuosius.
ML. Ar minime, dažnai prisimename išėjusiuosius?
A. Grigelis. Turėjome puikią mokslininkę, pedagogę, visuomenės veikėją Valeriją Čepulytę (1904–1987). Ji atliko Lietuvos geomorfologinius tyrimus, sudarė geomorfologinį ir pleistoceno paleopaviršių žemėlapius, apibūdino visą Lietuvos kvartero storymės sandarą. Ištyrusi Pietų Lietuvos kvartero sluoksnius, rezultatus apibūdino ir 1968 m. Vilniaus universitete apgynė geologijos ir mineralogijos mokslų daktarės (habil.) disertaciją, daug metų vadovavo Geologijos ir geografijos instituto kvartero geologijos ir geomorfologijos sektoriui. Ir ką gi? Dar nepraėjo 25-eri metai po žymiosios geologės mirties, bet ar studentai ką nors galėtų pasakyti apie šią mokslininkę?
Kalbu apie atminties perimamumą, informacijos perdavimą. Jeigu to perimamumo nebus, ar nebus taip, jog ir apie V. Gudelį po ketvirčio amžiaus studentai nebus net girdėję? Labai nenorėčiau, kad taip nutiktų.
ML. Jaučiatės savotišku misionieriumi, išleidęs knygą, kurios viršelyje puikuojasi Vytauto Gudelio vardas ir nuotrauka? Net ir daugeliui metų praėjus, į rankas paėmęs šią knygą skaitytojas jau žinos, kas buvo V. Gudelis.
A. Grigelis. Pusė knygos tiražo yra Klaipėdoje, kita pusė – Vilniuje. Aš ją dalinu – noriu, kad ji pasklistų. Matau, kad „biznio“ iš to nepadarysiu, nes man teko daug daugiau laiko sąnaudų į tą knygą įdėti, negu kad ji galėtų atsipirkti. Yra rezultatas – knyga gyvens, ir tai mane džiugina. Jau ne vienas ir ne du kolegos teiravosi – ieškojo šios knygos. Norėčiau ta proga pagarbiai paminėti labai rimtą šios knygos leidybos mecenatą ir jam padėkoti.
ML. 2013 m. minėsime V. Gudelio 90-metį. Reikia, kad ant namo, kuriame profesorius gyveno, būtų atidengta jam skirtoji atminimo lenta.
A. Grigelis. Profesorius gyveno Gedimino prospekte, kampiniame name Nr. 49 a, priešais Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką. Reikėtų atminimo lentos – gera mintis, už kurią galiu tik padėkoti. Reikėtų, kad kas nors imtųsi šią idėją įgyvendinti. Tai mūsų intelektinis paveldas, kurį būtina įprasminti atminimo ženklu.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
Nuotraukose:
Kuršių marios, kurių tyrinėjimui prof. Vytautas Gudelis skyrė ne vienus gyvenimo metus kaip ir ne vieną eilėraščio posmą
Algimantas Grigelis Aukštųjų Tatrų papėdėje prie Zakopanės, Lenkija, 1975
Bendrakursiai Eduardas Červinskas, Alfonsas Basalykas ir Vytautas Gudelis Gedimino kalno papėdėje. 1948 m.
Vytautas Gudelis ir akad. Karl Orviku konferencijoje, 1958 m.
Akad. Aleksandras Sidorenko, Vytautas Gudelis ir akad. Leonardas Kairiūkštis Nidoje,1979 m.
Gedimino Zemlicko ir V. Grigelio šeimos archyvo nuotraukos
