Paveldas

Ilgametis Vilniaus pilių teritorijos, Katedros, Valdovų rūmų ir kitų reikšmingų istorijos ir kultūros paveldo objektų tyrinėtojas, architektas ir restauratorius dr. Napalys Kitkauskas yra ta asmenybė, į kurios žodį įsiklauso visi, kuriems rūpi sąžininga tiesa įvairiais mūsų kultūros paveldo klausimais, taip pat ir dėl daug kam užkliūvančių Valdovų rūmų. Žinoma, bet kurios tiesos baigtinė ir aukščiausia instancija yra tik visagalis Laikas, tačiau jo nuosprendžio ne visi galime sulaukti. N. Kitkauskas dar 1983 m. vienas pirmųjų iškėlė ir suformulavo Valdovų rūmų atkūrimo idėją, nuo 1987 m. dalyvavo rūmų teritorijoje pradėtuosiuose archeologiniuose ir architektūriniuose tyrimuose, kurie tęsiami ligi šiol ir bus tęsiami tikriausiai dar ne vieną dešimtmetį.

2010 metais pasirodė Lietuvos istorijos instituto vyresn. moksl. bendradarbės, hum. m. dr. Reginos Laukaitytės monografija „Lietuvos Bažnyčios vokiečių okupacijos metais (1941–1944)“*. Kadangi leidinio tiražas tik 500 egzempliorių, platesniam skaitytojų ratui pateikiu kai kurių temų santrauką–apžvalgą.

Vaclovas Dargužas (Andreas Hofer) – Šveicarijoje gyvenęs lietuvių kolekcininkas, visada labai domėjęsis ne tik Lietuvos valstybės kultūra, istoriniais dokumentais, bet ir sukaupęs didelį žemėlapių, kuriuose paminėtas Lietuvos vardas, rinkinį. Gyvendamas toli nuo Lietuvos savo veikla, darbais ar kitokiais būdais stengėsi rodyti, kad jis yra lietuvis, be galo mylintis savo Tėvynę...

Spalio 21–23 d. Vilniaus universitete vyko tarptautinė mokslinė konferencija „Žalgiris-Griunvaldas-Tanenbergas 1410: karas ir taika vėlyvaisiais viduramžiais“. Tai Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms skirtoji konferencija, kurios organizatoriais be Vilniaus universiteto buvo Lietuvos istorijos institutas, Vokietijos istorijos institutas Varšuvoje ir Kylio Christiano-Albrechto universitetas.

Per kančias ir vargus 1918 m. susikūrusiai nepriklausomai Lietuvos valstybei apibūdinti visai tiktų lietuviška patarlė: Vienas galas dega, kitas svyla. Ištisus du dešimtmečius rytuose kraujavo negyjanti Vilniaus žaizda, o vakaruose tvinko Klaipėdos krašto votis. Šiandien, kada po tragiškų kataklizmų likimas galiausiai daugmaž palankiai išsprendė šiuos skaudulius, vis dėlto tų dviejų šalies galų dar negalim pamiršti.

Per kančias ir vargus 1918 m. susikūrusiai nepriklausomai Lietuvos valstybei apibūdinti visai tiktų lietuviška patarlė: Vienas galas dega, kitas svyla. Ištisus du dešimtmečius rytuose kraujavo negyjanti Vilniaus žaizda, o vakaruose tvinko Klaipėdos krašto votis. Šiandien, kada po tragiškų kataklizmų likimas galiausiai daugmaž palankiai išsprendė šiuos skaudulius, vis dėlto tų dviejų šalies galų dar negalim pamiršti.

 Dėl ko kovojo lietuvininkai sužinosime perskaitę 2010 m. išleistą straipsnių rinkinį „Mažoji Lietuva: lietuvininkų kovos“ (sudarytojas Vytautas Šilas, red. Algirdas Matulevičius).

Šis turiningas leidinys yra devynių autorių kolektyvinis darbas. Jame aptariama lietuvininkų kultūrinė, socialinė, ekonominė, tautinė padėtis vokiečių valdomoje Prūsijos valstybėje, siekis išlaikyti lietuvybę, Tilžės Akto atsiradimo aplinkybės, jo reikšmė ir įtaka Lietuvos valstybės raidai. Knygos pagrindą sudaro 2008 m. gruodžio 1 d. Lietuvos mokslų akademijoje Mažosios Lietuvos reikalų tarybos iniciatyva surengtame minėjime skaityti pranešimai, 2009 m. išspausdinti knygoje „Tilžės Akto šviesa“ (250 egz.).

Per 120 metų nuo 1890 m. Varpo Nr. 6 išspausdinto pirmo Jono Jablonskio straipsnio dėl jo kalbinės veiklos pareikšta labai daug įvairių samprotavimų, vertinimų ir sprendimų. Buvo aptariami ir atskiri jo darbai, ir veiklos visuma. Kaip rodo bibliografinė rodyklė, Lietuvių kalbotyra, vien nuo 1930 iki 2000 metų Lietuvoje ir užsienyje paskelbta per 500 darbų, skirtų Jablonskio gyvenimui ir veiklai. O kur dar šiokie ar tokie trumpi atsiliepimai rašiniuose kitomis temomis. Šioje gausybėje visokių spaudinių ne sykį prasikiša autorių santykis su Jablonskiu ir jo kalbiniu palikimu.

 „Apie Lietuvos dvarų istoriją, kultūrines dvarų tradicijas daugelį dešimtmečių beveik nekalbėdavome. Visa, kas su tuo susiję, bandoma ištrinti iš žmonių atminties. Visais laikotarpiais – rusifikacija, polonizacija, tarpukaris, pokario metai – didelę išliekamąją vertę turintys dvarų archyvai, knygų rinkiniai buvo deginami. Dvarai – socialiniai kultūros ir mokslo, gamybinės augalininkystės, agronomijos ir gyvulininkystės, parkotyrinės veiklos židiniai – buvo negailestingai draskomi ir grobstomi.

Prūsų lietuvių poetinis žodis ir to krašto liaudies dainų pirmoji publikacija 1825 m. susijusi su Liudviko Rėzos vardu. Nors išauklėtas vokiečių kultūros ir literatūros dvasia, jis niekada nepamiršo esąs lietuvis. Būtent todėl savo darbais nupynė gražų vainiką lietuviškajai Mūzai iš Mažosios Lietuvos liaudies dainų.