Paveldas

Prasminga, kad naujausios habil dr. Ingės Lukšaitės sudarytos ir spaudai parengtos (bendradarbiaujant su Sabina Drevello) knygos Klaipėdos miesto ir valsčiaus evangelikų liuteronų bažnyčios vizitacijų 1676–1685 m. dokumentai (išleido Klaipėdos universiteto leidykla) pasitiktuvės surengtos Klaipėdos universitete, taigi ten, kur ir turėjo vykti – tragiško likimo mieste. 1252-ieji nubrėžė buvusios kuršių pilies ir baltiškojo pajūrio istorinės lemties ribą, kurios trukmė istorijoje tęsėsi iki 1923-ųjų, kai Memelis politiniame gyvenime ir žemėlapiuose vėl atvirto į Klaipėdą.

Jei sostinėje pasuksite nuo Vilnios tilto į dešinę pro Taikomosios dailės muziejų ir eisite sraunios upelės pakraščiu iki pat lauko teniso kortų, tiesiai prieš tvoros kampą prie pat Vilnios iki šiol augo trys grakščios liepaitės. Šiemet žaliuoja dvi: viena aukštoka, gražiai išvešėjusi, kita buvusi nulaužta, bet atželia. Trečia liepaitė beveik visai nudžiūvusi. Jas visas 2001 m. pavasarį pasodino buvęs ilgametis mano bendradarbis, žymus istorikas Rimantas Jasas. Tuo metu jau būdamas neregys, kasdien ateidavo į Lietuvos mokslų akademijos biblioteką ir dirbdavo, konsultuodavo gretimo skyriaus vyr. bibliografę Jadvygą Kulikauskienę, sudarinėjančią Lietuvos istorijos bibliografiją.

Artėjant Lietuvos jėzuitų provincijos 400 metų sukakčiai, kuri buvo minima 2008 metais, nemažai rašėme apie jėzuitų mokslinę veiklą Lietuvoje ir pasaulyje. Tas publikacijas Mokslo Lietuvoje pradėjome spausdinti dar 2006–2007 metais. Buvome užsiminę ir apie Andrių Rudaminą (1596–1631). Jis kilęs iš Daugėliškio, mokėsi Vilniaus jėzuitų kolegijoje, 1617 m. pradėjo studijas Liuveno universitete. Deja, mirus tėvui turėjo grįžti į Lietuvą, kur įstojo į jėzuitų naujokyną. 1620–1622 m. studijavo teologiją Vilniaus akademijoje (universitete). Kaip gabus studentas Lietuvos jėzuitų provincijolo buvo išsiųstas mokslų tęsti į Romą. Išvyko su dviem kitais jėzuitais – Mikalojumi Zaviša, kuris mirė nuo drugio vos atvykęs į Romą, ir Motiejumi Sarbievijumi.

Kalbamės su ilgamečiu Žemutinės pilies teritorijoje išlikusių seniausių Lietuvos mūrų, kultūrinių sluoksnių ir kito istorinio paveldo tyrinėtoju, naujos knygos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai autoriumi humanitarinių mokslų daktaru Napaliu KITKAUSKU. Jis taip pat yra Valdovų rūmų atstatymo projekto mokslinis vadovas.

Nagrinėdami istorinį ir architektūrinį Vilniaus Žemutinės pilies paveldą neišvengiamai turime atsigręžti į kaimyninių šalių panašaus paveldo formavimosi aplinkybes ir patirtį. Tą ir darome pokalbyje su naujos knygos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai autoriumi humanitarinių mokslų daktaru Napaliu KITKAUSKU. Trūkstant patikimų istorinių šaltinių tenka remtis natūrinių tyrimų rezultatais ir kaimyninių kraštų analogijomis. Priminsime, kad autorius buvo ilgametis Valdovų rūmų atstatymo projekto mokslinis vadovas, o prieš tai daug metų tyrinėjo Žemutinės pilies teritorijoje išlikusius mūrus, kultūrinius sluoksnius ir kitą istorinį paveldą.

Apie žymaus indoeuropeisto, baltisto ir pasaulio tautų mitologijos tyrinėtojo, Vilniaus universiteto garbės daktaro akademiko Vladimiro Toporovo (1928–2005) archyvą kalbamės su šio mokslininko bendradarbe kalbininke, baltų tautosakos tyrinėtoja dr. Marija Zavjalova. Ji yra Rusijos mokslų akademijos Slavistikos instituto mokslo darbuotoja, dar dirba ir Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje „Baltrušaičio namuose“ Maskvoje, kur rengiamos mokslinės konferencijos, parodos, koncertai, įvairūs kultūriniai renginiai. Lituanistikai ir baltistikai skirtų mokslinių konferencijų nuolatinis dalyvis būdavo ir Vladimiras Toporovas. „Baltrušaičio namų“ renginiai maskviečių mėgiami, labai populiarūs, prisideda garsinant Lietuvos vardą, o mūsų pašnekovė Lietuvos kultūros atašė Maskvoje Juozui Budraičiui yra pirmoji pagalbininkė, kai reikia tuos renginius organizuoti.

Istoriko, filosofo, teologijos daktaro, Vilniaus universiteto rektoriaus Alberto Vijūko-Kojalavičiaus SJ (1609–1677) 400-osios gimimo metinės Lietuvoje pažymėtos tarptautine moksline konferencija Albertas Vijūkas-Kojalavičius (Iš 400 metų perspektyvos). Konferencija vyko Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, dalyvavo Lietuvos, Baltarusijos, Lenkijos, Rusijos mokslininkai. Konferencijos metu buvo eksponuotas originalus A. Kojalavičiaus Lietuvos istorijos egzempliorius ir kiti jo darbai, saugomi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto fonduose. Tai pirmoji lietuvio parašyta Lietuvos istorija. Konferencijos baigiamojoje dalyje buvo surengta išvyka į A. Vijūko-Kojalavičiaus gimtąjį Kauną, kur šis mokslo vyras kartu su savo broliais Kazimieru ir Petru savo namus Kaune 1642 m. užrašė kuriamai Jėzuitų kolegijai.

Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje 2009 m. gegužės 9 d. įvyko Vilniaus universiteto profesoriaus Olego Poliakovo knygos (enciklopedijos) Pasaulis ir lietuvių kalba išskirtinis pristatymas. Knygą, kurioje rašoma apie lietuvių ir kitų indoeuropiečių kalbų giminystę, 2008 m. išleido leidykla Enciklopedija Vilniuje.

Balandžio 30 d.–gegužės 1 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute vyko tarptautinė mokslinė konferencija skirta istoriko Alberto Vijūko-Kojalavičiaus (1609–1677) 400-ųjų gimimo metinių sukakčiai paminėti. Prieš konferenciją balandžio 29 d. institute buvo surengtas forumas Albertas Vijūkas-Kojalavičius ir šiuolaikinė Lietuvos istorinė sąmonė. Prieš prasidedant forumui pakalbinome Lietuvos istorijos instituto vyresnįjį mokslo darbuotoją,Vytauto Didžiojo universiteto prof. dr. Zigmą KIAUPĄ.

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Knygotyros ir dokumentotyros instituto direktorius prof. habil. dr. Domas Kaunas šiame pokalbyje prisimena jam didelę įtaką padariusius mokslininkus, susitikimus ir bendradarbiavimą su jais.