Lietuvos istorijos kunigaikščio sukaktis
Savotiška tarptautinės konferencijos repeticija – balandžio 29-ąją Lietuvių literatūros ir tautosakos institute surengtas forumas Albertas Vijūkas-Kojalavičius ir šiuolaikinė Lietuvos istorinė sąmonė. Forume dalyvavo prof. Vanda Zaborskaitė, habil dr. Alvydas Nikžentaitis, dr. Mintautas Čiurinskas, dr. Liudas Jovaiša ir dr. Sigitas Narbutas, o diskusiją vedė dr. Darius Kuolys. Tarp klausytojų buvo ir daugiau autoritetingų istorikų ir literatūrologų, senosios literatūros tyrinėtojų, kai kurie aktyviai įsitraukė į diskusiją. Salėje sėdėjo ir dailininkė Vacė Kojalavičiūtė-Užpalienė, kuri yra tikra Kojalavičių giminės palikuonė.
Gyvenimo kasdienybėje retai pagalvojame, kodėl mąstome vienaip, o ne kitaip, savo šalies istorijos įvykius vertiname kitaip, negu mūsų kaimynai, juo labiau tolesnių kraštų gyventojai, su kuriais kartsykiais tenka diskutuoti įvairiomis temomis. Remiamės autoritetais, o kiekvienoje šalyje jie skirtingi. Skiriasi ir prietarai, vaizdiniai, idėjų rinkiniai, kurie ir sudaro mūsų mąstysenos atsparas. Kaip ir iš kur visa tai į mūsų pasąmonės gelmes pateko, įsirašė ilgiems amžiams ir tapo lietuviško mentaliteto dalimi? Tam tikru požiūriu kai kuriems šiems dalykams išsiaiškinti ir buvo skirtas forumas, įspūdžius iš kurio ir bandysime perpasakoti.
Žinoma, svarbiausioji ašis buvo Albertas Vijūkas-Kojalavičius, žymiausias XVII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorikas, be kurio darbų, kurių net jeigu ir visai nebūtume skaitę ar apie juos bent girdėję, šiandien būtume truputį kitokie lietuviai. Bet apie viską iš pradžių ir po truputį.
Dar pasakysime, kad forumo dalyviai ir svečiai galėjo rankose palaikyti A. Vijūko-Kojalavičiaus 1650 m. Gdanske išleistos Lietuvos istorijos (Historiae Lituanae, Dantisci Sumptibus Georgi Fõrster) I tomą. Tai unikalus egzempliorius. Jis buvo saugomas Lituanistikos institute, veikiausiai Jono Basanavičiaus dėka čia patekęs. Užrašas pieštuku skelbia, kad šis egzempliorius esąs iš Simono Daukanto (1793–1864) bibliotekos. Šios dvi pavardės – A. Vijūko-Kojalavičiaus ir S. Daukanto – greta viena kitos nėra atsitiktinis dalykas. S. Daukantas pirmasis Lietuvos istoriją parašė lietuviškai, daug kur rėmėsi A. Vijūko-Kojalavičiaus Lietuvos istorija, o rašė kaip pasaulietis, kuriam lietuviškumas buvo svarbiausia išeities pozicija.
Rėmėsi M. Strijkovskio kronika
Rašydamas savo Istoriją A. Vijūkas-Kojalavičius iš Motiejaus Strijkovskio (1547–1586) Lenkijos, Lietuvos, Žemaitijos ir visos Rusios kronikos išpurtė visa, kas jam atrodė nelabai šiuo atveju reikalinga, paliko tik Lietuvos ir Žemaitijos istorijos dalykus. Rėmėsi taip pat Petro Dusburgiečio kronika, Radvilų archyvo Nesvyžiuje dokumentais, Lietuvos metraščių išrašais, taip pat ir Aleksandro Gvagnini medžiaga. Nieko nuostabaus, kad autorius Lietuvos istoriją rašė lotynų kalba: viena vertus, tai buvo atsvara lenkų kalbos Lietuvoje įsigalėjimui, antra – proga priminti Lietuvos jaunuomenei laikus, kai mokslo veikalai buvo rašomi garbingąja lotynų kalba.
M. Strijkovskiu, panašiai kaip A. Vijūku-Kojalavičiumi XIX a. rėmėsi ir S. Daukantas. Pastarojo gyvenimą ir kūrybą išsamiai tyrinėjęs Vytautas Merkys nustatė, kad didžiausią įtaką S. Daukanto istorinėms pažiūroms darė būtent A. Vijūkas-Kojalavičius. Verta dėmesio Dariaus Kuolio pateiktoji analogija: Dionizas Poška teigė, kad be XVII a. išleistojo Konstantino Sirvydo Trijų kalbų žodyno (pirmojo lietuvių kalbos žodyno) jis nieko doro lietuviškai nebūtų galėjęs parašyti. Lygiai tą patį būtų galėjęs patvirtinti ir S. Daukantas: be savo XVII a. pirmtako A. Vijūko-Kojalavičiaus jis ne kažin ką rašydamas savo darbus būtų galėjęs pasakyti. Tai pasakytina apie tokius Daukanto veikalus kaip Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių (parašyta 1822 m., išleista 1929 m.), Istorija Žemaitiška (parašyta apie 1838 m., dvi knygos išleistos 1893–1897 m.), Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių (1845 m., išleista 1892–1935 m.), Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje (parašyta 1850 m., dalis išleista 1893 m., perdirbinys – 1899 m.).
Esminga D. Kuolio išvada: be Kojalavičiaus nebūtų Daukanto, bent jau tokio, kokį turime, o be Daukanto veikiausiai nebūtų modernios lietuvių tautos istorinės savimonės. Ji formavosi veikiama švietimo ir romantizmo idėjų, suvaidino svarbų vaidmenį formuojantis moderniai lietuvių tautai.
Simonas Daukantas, apibūdindamas savo pirmtaką, rašė, kad A. Vijūkas-Kojalavičius, arba kaip lietuviai vadino – Kojalas, kalbos sklandumu ir dėstymo aiškumu toli pralenkė Strijkovskį, todėl jo Istorijos skaitytojas pasijunta bestovįs šalia Mindaugo, Vytauto ir kitų didžiųjų lietuvių. Gal taip ir reikia rašyti savo tautos ir valstybės istoriją?
Aukso amžius istorijos propaguotojams
Forumo dalyviai bandė panagrinėti Alberto Vijūko-Kojalavičiaus tekstų prasmę ir reikšmę mūsų šiandienos savimonei. Bent jau tokią užduotį forumo dalyviams pateikė diskusijos vedėjas Darius Kuolys, kurį pažįstame kaip įvairiapusišką asmenybę, didelį įspūdį palieka jo baroko epochos literatūros ir istorijos šaltinių tyrinėjimai bei įžvalgos.
Mėgindama apibūdinti A. Vijūko-Kojalavičiaus vaidmenį LDK savimonės tapatybei ir savo paliktus pėdsakus vėlesnėms kartoms, prof. Vanda Zaborskaitė pirmiausia pabrėžė mokslinės bendruomenės atsakomybę už tai, kiek šie dalykai žinomi ir vertinami mūsų visuomenėje. Nors istorija populiarinama, tačiau ne tiek, kiek galėtų ir turėtų. A. Vijūkas-Kojalavičius atstovauja LDK kultūros aukso amžiui, tad istorikas turi išties labai turtingą kontekstą. V. Zaborskaitė tą XVII amžių pavadino aukso kasyklomis istorijos populiarintojams, reikia tik pajudinti tuos kultūros lobius ir sudominti visuomenę. Nemažas viltis profesorė sieja su atkuriamais Valdovų rūmais Vilniuje, nes jie turi plačias ir gerai apgalvotas edukacines programas, kurios ir skirtos tai epochai.
Apskritai XVI–XVIII a. – renesansas ir barokas – labai europietiškas Lietuvos istorijos ir kultūros laikotarpis, griaunantis prietarus, kad lietuviška kultūra – tai vien klumpės ir kanklės. V. Zaborskaitė priminė ir reformacijos tyrinėtojos Ingės Lukšaitės įžvalgą, kad LDK kultūros lygmuo aptariamu metu buvo būdingas ne trečiojo ešelono šaliai, bet kai kuriais atžvilgiais net pirmavo Europoje.
Todėl istorijos populiarintojams profesorė siūlo atkreipti dėmesį kad ir į M. Strijkovskio biografijos faktus, kaip jis vyko ieškoti Trojos, kopė per Balkanų kalnus ir kaip pakliuvo į piratų nagus. Buvo išgelbėtas, tačiau jo siekiai ir gyvenimo peripetijos dar laukia istorinio romano autoriaus plunksnos. Juk tai ne šiaip nuotykinės literatūros siužetus galintys praturtinti dalykai, bet įrodymas, kad Troja ir Varniai, kur Strijkovskis rezidavo ir parašė pirmąją Lietuvos ir kelių kitų kraštų istoriją, buvo ne taip jau toli viena nuo kitos nutolusios vietovės.
