Ar tinka Vilniaus senuosius mūrus priskirti ikigotikinei architektūrai (4)
Ar tinka Vilniaus senuosius mūrus priskirti ikigotikinei architektūrai (4)
Vokiečiai nežinojo, kad plytas reikia išdegti Kalbėjomės apie trumpą europiečių atmintį: jie buvo visiškai pamiršę, kaip gaminti ir išdegti molines plytas ir jų gamybos būdą turėjo beveik iš naujo atrasti. Tai buvo Europą užgriuvusių sumaiščių pasekmė. Tik XI a. Europa pradėjo atsigauti, o to atsigavimo išraiška buvo ir prasidėję kryžiaus karai į Palestiną ir Jeruzalę. Ar ne tuo metu buvo pradėta statyti ir garsioji Notre Dame de Paris katedra?
Nagrinėdami istorinį ir architektūrinį Vilniaus Žemutinės pilies paveldą neišvengiamai turime atsigręžti į kaimyninių šalių panašaus paveldo formavimosi aplinkybes ir patirtį. Tą ir darome pokalbyje su naujos knygos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai autoriumi humanitarinių mokslų daktaru Napaliu KITKAUSKU. Trūkstant patikimų istorinių šaltinių tenka remtis natūrinių tyrimų rezultatais ir kaimyninių kraštų analogijomis. Priminsime, kad autorius buvo ilgametis Valdovų rūmų atstatymo projekto mokslinis vadovas, o prieš tai daug metų tyrinėjo Žemutinės pilies teritorijoje išlikusius mūrus, kultūrinius sluoksnius ir kitą istorinį paveldą.
Šią garsiąją Paryžiaus Dievo motinos katedrą prancūzai statė iš natūralaus tašyto akmens. Tokios akmens architektūros galima rasti gana daug, bet ne iš molio plytų. Senoje vokiečių knygoje aprašytas kone anekdotinis atvejis. Viename mieste gyventojai turėjo senovės Romos laikų statybos mūrinį namą. Labai susidomėjo, pamatė rusvas plytas ir spėjo, kad jos turinčios būti iš molio. Miesto „galvos“ sumąstė patys imtis tokios statybos. Liepė prikasti panašaus molio, iš drėgno molio suformavo plytas, padžiovino saulėje kad sukietėtų ir pradėjo kloti sienas. Užėjo lietus ir visas darbas nuėjo perniek – siena išskydo. Žmonės jau nežinojo, kad plytas reikia išdegti.
Kaip lengvai žmonija pamiršta, ką buvo išradusi, sukūrusi! Žinios netvarios, kaip ir išmintis. Nežinojimo tamsa labai lengvai išstumia šviesą. Gal todėl nemokšiškumas, primityvizmas taip lengvai užkariauja pasaulį.
Gal vienuolynuose ir buvo tos žinios sukauptos ir saugomos, bet po suiručių, kurios truko šimtmečius, daug kas pasimiršo žmonėms, nes nebuvo naudojama. Tik XII a. antrojoje pusėje po ilgos pertraukos Vakarų Europoje buvo pradėtos gaminti degtos plytos iš molio. Plito iš Italijos šiaurės, Lombardijos, kur ta plytų gamybos ir išdegimo tradicija dar nebuvo galutinai pamiršta. Šis žinojimas persirito per Alpes ir ten, kur nebuvo natūralaus akmens, plytos pradėtos gaminti ir degti iš molio. Danijoje, Šiaurės Vokietijoje prie Baltijos jūros, Riūgeno saloje.
Krokuvoje pakako natūralaus akmens, tad dar X–XII a. ten buvo statomi mūriniai statiniai iš tašyto akmens. Lenkijoje degtos plytos iš molio atsiranda tik XIII a. Aišku, kalbama apie didelio formato Vakarų kraštams būdingas plytas.
Iš ko lietuviai mokėsi gamintis degto molio plytas
Terminas atėjo iš plintos, nes mūsų protėviai palaikydami ryšius su bizantiška kultūra, taip pat ir Kijevo Rusia, matyt, buvo susipažinę su tuose kraštuose mūro architektūroje naudota statybine medžiaga. Terminas pasisavintas iš Bizantijos per Kijevo Rusią.Pasisavintas terminas, bet ne visa plytų gamybos technologija. LDK buvo naudojamos didelio formato storos, kaip ir Vokietijoje naudotos plytos.
Ar neteko domėtis, ką reiškia žodis „plinta“?
Manau, tai iš Romos atėjusi sąvoka. Plytų gamybos technologija į Lietuvą veikiausiai atėjo iš Livonijos ordino per Rygą. Vyskupas ir kalavijuočiai pradėjo statyti Rygą. Ten buvo ir natūralaus akmens, buvo tašomas kalkakmenis, bet pradėtos degti ir molio plytos. Į Livoniją per Gotlandą iš Liubeko ir kitų Vokietijos miestų pradėjo keltis pirmieji vokiečių kolonistai. Liubekas buvo netoli Danijos, ten taip pat nebuvo natūralaus statyboms tinkančio akmens, tad Liubeko meistrai jau buvo pramokę plytų gamybos įgūdžių.
Kaip svarbu yra įsisavinti technologinius įgūdžius, praktines žinias, kurios veikia statybos būdą, net raidą. Savotiškas viduramžių „know how“ paveikė tokių statybinių medžiagų kaip plytų gamybą, nors buvo galima apsieiti Estijoje ar Latvijoje su statybai tinkamu tašytu akmeniu.
O kitas Lietuvos sparnas – Gardinas, jau buvo užkariautas Kijevo kunigaikščio Jaroslavo palikuonių, ten taip ir pasiliko bizantinės architektūros tradicija. Prieš Antrąjį pasaulinį karą lenkai atkasė ir tyrinėjo Gardino Žemutinės cerkvės XII a. liekanas (jos dabar eksponuojamos, yra ir knyga apie tą statinį išleista), kur sienose rado plonąsias plytas – plintas ir glazūruotas grindų plyteles.
Galima neabejoti, kad mūsų protėviai turėjo artimų ryšių su Gardinu (nuo XII a.), lygiai kaip ir su Ryga (nuo XIII a. pradžios).Tad iš ko buvo geriausia mokytis?
Iš artimiausių kaimynų. Taip pat ir iš Gotlando, nes mūsų protėviai plaukdavo į Visbi, kur prekiavo. Galėjo Gotlando saloje pamatyti ir ten pastatytų ar statomų pastatų. Tačiau kiek tyrinėjome, rusiškos plintos Žemutinės pilies teritorijoje neradome.
Toli vedančios išvados
Knygos „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai“ trijuose skyreliuose pasakojama apie mūrus su baltiškąja plytų perriša. Kokias apibendrinančias išvadas galite padaryti, kai kalbame apie to seniausio mūsų mūro paveldą?
Knygoje pateikti mūsų tyrinėjimų rezultatai. Į vieną išsakytą mintį norėčiau atkreipti dėmesį. Metraščiuose rašoma, kad lietuvių kunigaikščių kariauna pasiekdavo Naugardą ir net Kareliją. Vadinasi, turėdavo persismelkti per Nalšios, Deltuvos, Sėlių ir latvių genčių žemes, bet istoriniai šaltiniai tų karo veiksmų organizatorius įvardija ne kaip nalšėnus, deltuviškius, ne sėlius ir ne latgalius, bet lietuvius, gyvenusius nuo visų išvardytų žemių į pietus. Paskutinieji Naugardo kultūriniuose sluoksniuose rasto rusų rašto beržo tošyse tyrinėjimai rodo, kad lietuviai net XI a. pabaigoje pasiekdavo karelus. Ligi šiol manyta, kad XII amžiuje.
Pasak Z. Ivinskio, tuo metu bendrame baltų genčių areale Lietuvos žemei priklausė Nemuno aukštupio ir vidurupio dešinysis krantas ir beveik visas Neries baseinas su Šventąja. Tai Aukštaičių žemės pagrindas, nuo XI a. rusų metraščiuose minimas kaip Lietuva. Rytuose ji siekė maždaug dabartinio Molodečno apylinkes. Tam lietuvių arealui priskiriami ir žemaičiai.
Ar nėra galimas dalykas, kad rusų metraštininkas ne visad skyrė baltų žemes vienas nuo kitų? Ypač vykstant valstybės centralizacijos procesui.
Išties galėjo būti panašiai kaip to meto lenkų ar Kijevo Rusios žemėse feodalinio susiskaldymo laikotarpiu. Nors tai ir susiskaldžiusios žemės, bet šaltiniuose vadinama Kijevo Rusia. Mindaugo laikais gal ir Lietuvos žemės vaidmuo jau buvo vyraujantis. Jeigu taip, tai neturi stebinti archeologiniai duomenys, kurie rodo, kad tuo metu Lietuvos žemės centrinė vieta jau buvo Vilnius. Šioje teritorijoje, kaip rodo archeologiniai duomenys, jau pirmajame tūkstantmetyje buvo sena gyvenvietė; palaipsniui ji tapo gerai įtvirtinta su keliomis pilimis. Išskirtinį šios žemės statusą įtvirtino ir šios vietovės gilią senovę atspindinti legendinė dalis. Lygiai taip pat kaip Prahos Hrado, Krokuvos Vavelio ar Kijevo senamiestis, kuris sietinas su legendiniu Kijaus vardu.
Natūrinių tyrimų rezultatus labai noriai sutvirtinate analogijomis iš artimų ar tolimų kaimynų patirties? Ar pernelyg laisvai pasidavus analogijoms nerizikuojama nukeliauti į lankas?
Palyginimai peršasi savaime. Ten, kur buvo sostavietė, dažniausiai buvo ir svarbiausios šventyklos vieta. Jau anksčiau kalbėjome, kad Prahos Hradčanuose panaikinus pagonybę naujai statomos krikščioniškos bažnyčios tenkino ne vien kunigaikščio ir jo artimųjų poreikius, bet atliko visos Bohemijos ideologinio ir kultūrinio centro paskirtį. Lygiai tą patį patvirtina Vilniaus archeologiniai radiniai.
Knygoje cituoju architekto Stasio Mikulionio požiūrį. Jis darė prielaidą, kad statybos Vilniuje ir pilių statyba kitose Lietuvos vietose nebuvo susijusios vien tik su gynybine funkcija. Mūrinės statybos buvo kunigaikščio ir kartu visos valstybės prestižo reikalas. S. Mikulionis rėmėsi ir senosios Rusios architektūros tyrinėtojo P. Rapoporto (jis buvo mano daktaro disertacijos oponentas) nuomone: vos tik Kijevo Rusia X a. pab. susiformavo ir ryžtingai pakeitė religiją, t. y. tapo krikščioniška valstybe, tuojau pat buvo pradėti statyti mūro statiniai, tarp jų ir kulto. Jau 989–996 m. kunigaikštis Vladimiras Kijeve pastatė Dievo Motinos gimimo cerkvę, o prie jos – kitų mūro pastatų. Tie monumentalūs statiniai, anot Rapoporto, išskyrė Kijevą iš kitų Rusios miestų, pabrėžė sostinės reikšmę. 1037 m. pradėtas statyti Kijevo garsusis Šv. Sofijos soboras.
Nekyla jokių abejonių, kad ir Mindaugas turėjo pastatyti Katedros rangą turinčią bažnyčią. Šią Lietuvos karaliaus pareigą priimant krikščionybę nuolat primindavo ir popiežius Inocentas IV savo laiškuose Mindaugui.
