Unikalaus žmogaus unikalus likimas (2)

Pradžia Nr. 10

Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti ir kupiškėno profesoriaus Broniaus Dundulio 100-osioms gimimo metinėms gegužės 6-ąją Kupiškyje buvo surengta Istorijos diena. Iš Vilniaus atvažiavę istorikai lankėsi Kupiškio ir Subačiaus gimnazijose, rajono mokyklose, susitiko su moksleiviais, o Kupiškio kultūros centro Vitražų salėje dalyvavo mokslinėje konferencijoje, skirtoje prof. B. Dundulio gyvenimui ir mokslinei veiklai. Kupiškio viešosios bibliotekos Parodų salėje buvo atidaryta paroda Profesoriaus Broniaus Dundulio gyvenimas ir veikla. Istorijos dienos renginiuose ir prof. Broniui Dunduliui skirtoje konferencijoje dalyvavo prof. Broniaus Dundulio dukterys dr. Daiva Senulienė (Puslaidininkių fizikos institutas), dr. Ieva Šenavičienė (Lietuvos istorijos institutas) ir vaikaičiai.

Broniaus Dundulio 100-osioms gimimo metinėms mokslinės konferencijos pirmasis pranešimas buvo skirtas Gyvakarų kaimui – profesoriaus gimtinei. Apie šį kaimą savo prisiminimuose yra rašęs ir B. Dundulis, tačiau pranešėjas Vidmantas Jankauskas, remdamasis archyviniais šaltiniais, šio kaimo paminėjimo pradžią nukėlė kone šimtu metų gilyn į praeitį. Paminėtas 1581 metais. Dailėtyrininkas V. Jankauskas jau spėjo išleisti Kupiškėnų enciklopedijos I tomą, išsijuosęs dirba toliau, tad nenuostabu, kad randa vis naujų ir net kupiškėnams nežinomų dalykų.

Na, o Gyvakarų kaimas susiformavo Valakų reformos laikais prie Pyvesos upelio ir Žvikės intako, priklausė karališkajai seniūnijai, Palėvenės vaivadijai. Karališkuoju kaimu išliko ne vieną šimtmetį, nuo 1840 m. priklausė Kupiškio valstybiniam dvarui, o po baudžiavos panaikinimo 1861 m. – Kupiškio valsčiui. Tai vienas didžiausių gatvinių kaimų Kupiškio krašte, jo plotas – daugiau nei 800 ha, kai vidutinis kaimo dydis siekė 300–400 ha. 1898 m. Gyvakaruose buvo net 77 kiemai, ko gero, krašto rekordas. 1916 m. įsteigta pradžios mokykla – tai irgi kai ką sako. Vieną okupantą buvo pakeitęs kitas – kaizerinis, bet šiam labiau rūpėjo turėti reikalų su raštingais, labiau apsišvietusiais žmonėmis negu carinei valdžiai, kuri net spausdintą žodį ir raštą buvo atėmusi iš Rusijos priklausomybėje buvusios Lietuvos.

Dundulio pavardė Gyvakarų kaime paminėta tik XX a. pradžioje, kai Jonas Dundulis (1873–1947) vedė Pauliną Pukytę (1888–1937) ir kaip užkurys atsikėlė į šį kaimą. Šeimoje augo penki vaikai iš septynių gimusių: būsimasis profesorius Bronius (1909–2000), Povilas (1910–1981), Genė (1916–2007), Julius (1919–1996) ir Vanda (1924– 1991). Po Žemės ūkio reformos jau Nepriklausomos Lietuvos laikais Gyvakarų kaimas skirstėsi į vienkiemius, bet Dunduliai liko gyventi senoje vietoje, kaimo viduryje. Tai tam tikro tvarumo, prisirišimo prie konkrečios vietos požymis. Senoje kaimavietėje liko septyni ūkiai, o Dundulių ūkis buvo šeštas pagal dydį Gyvakarų kaime – 26 ha.

Įdomu, kad ir V. Jankauskui Gyvakarai yra ne šiaip vienas iš daugelio įdomių krašto kaimų, bet jo paties genealogijos tam tikra dalis, tad Gyvakarų praeitimi tyrinėtojas domėjosi ir per savo giminės istoriją.

Pirmasis iš istorikų studijavęs Sorbonoje

Prof. B. Dundulio gyvenimo ir veiklos apžvalgoje dr. Aldona Vasiliauskienė apibūdino būsimojo istoriko kelią į mokslus, pradedant nuo Gyvakarų pradžios mokyklos (1916–1920), per Kupiškio progimnaziją (1920–1924) ir Telšių gimnaziją (1924–1928) į Lietuvos (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo) universitetą. Kodėl kelias vedė į Telšius? Ten gyveno jo dėdė kunigas Povilas Pukys, kuris materialiai rėmė būsimąjį istoriką.

Universitete Bronius Dundulis parašė pirmuosius savo istorinius straipsnius – apie Vytauto motiną Birutę, istoriką kunigą prof. Antaną Alekną, surinko ir tyrinėjo savo gimtojo Gyvakarų kaimo vietovardžius. 1933 m. apgynė diplominį darbą Žemaičių delegacijos skundas Konstanco susirinkimui, kuris buvo labai gerai įvertintas ir 1933 m. atvėrė gabiam jaunam istorikui kelią į studijas užsienyje. Lietuvių katalikų mokslo akademija jam skyrė stipendiją žinioms gilinti Sorbonoje (Paryžiaus universitete), lėšomis rėmė ir dėdė prelatas Povilas Pukys. B. Dundulis tapo pirmuoju Lietuvos istoriku, kuris studijavo ir tobulinosi Sorbonoje. 1936 m. jis gavo Prancūzijos stipendiją tolesnėms studijoms.

Iš Sorbonos B. Dundulis galėjo vykti į Lenkiją ir dirbti tos šalies archyvuose, kurių nebūtų galėjęs pasiekti iš Kauno, Lietuvai ir Lenkijai neturint diplomatinių santykių. Sukaupė vertingos medžiagos studijai Napoleonas ir Lietuva 1812 m. Šiuo pavadinimu (Napoleon et la Lituanie en 1812) Paryžiuje 1940 m. pasirodė išspausdinta B. Dundulio 344 puslapių monografija. Dabar jau buvo galima šios knygos pagrindu ginti disertaciją. 1940 m. kovo 6 d. aukščiausiu laipsniu apgynusiam disertaciją Sorbonos universitete B. Dunduliui buvo suteiktas istorijos daktaro mokslinis laipsnis. Jo monografiją ir disertaciją puikiai įvertino žymūs to meto Prancūzijos istorikai, napoleonmečio žinovai.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir B. Dunduliui teko apsispręsti, ką daryti toliau. Šiandien vertinant iš tolimos perspektyvos gali atrodyti keista, kad B. Dundulis ryžosi grįžti į Lietuvą, kurioje nuo 1940 m. birželio 15-osios šeimininkavo sovietai. Ko gero, B. Dundulis buvo vienas iš nedaugelio mokslo žmonių, kuris iš Vakarų ryžosi grįžti į Tėvynę. Apsispręsti buvo nelengva, tuo labiau, kad galėjo likti Lietuvos ambasadoje Prancūzijoje, kur jam buvo siūlomos kultūros atašė pareigos. Tėvynės trauka buvo stipresnė. Galimas dalykas, Bronius Dundulis, kaip ir dauguma lietuvių inteligentų pripratusių prie europinių vertybių sistemos, nelabai nuvokė, koks tai režimas – sovietinė „demokratija“ ir internacionalinė politika. Kad ir kaip ten būtų, apsisprendimas buvo neatšaukiamas ir 1941 m. vasario 26 d. B. Dundulis jau sugrįžo į Lietuvą, ir nuo šiol savo gyvenimą galutinai susiejo su Vilniumi.

Katės ir pelės žaidimas

Represijas pajuto ne iškart – iš pradžių mokslininko gyvenimas klostėsi normalia vaga. Vilniaus universiteto mokslinė taryba nostrifikavo jo Paryžiaus universitete apgintąją disertaciją, o nuo tų pačių metų gegužės 1-osios B. Dundulis paskirtas Vilniaus dailės muziejaus organizuojamo Istorijos skyriaus vedėju. Šias pareigas ėjo iki vokiečių okupacijos pradžios. Karo metais, jau šeimininkaujant naciams, B. Dundulis paskirtas Vilniaus miesto archyvo vedėju, o nuo 1941 m. lapkričio pradeda dėstyti Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. Dėstė XIX a. antrosios pusės Europos istoriją ir XIX–XX a. Prancūzijos istoriją. Tuo pat metu Lietuvos istorijos kursą dėstė ir Vilniaus pedagoginiame universitete. Deja, 1943 m. kovo 17-ąją nacių okupacinė valdžia uždarė Lietuvos aukštąsias mokyklas.

1944 m. vasarą dauguma Lietuvos profesūros ir dėstytojų pasitraukė į Vakarus, tačiau B. Dundulis liko Vilniuje net sovietams sugrįžus. Buvo paskirtas Vilniaus universiteto vyresniuoju dėstytoju. 1945 m. B. Dundulio Paryžiuje apgintoji disertacija dar kartą buvo nostrifikuota. Deja, tai nebuvo paskutinis taškas šios disertacijos tolesniame likime, nes Vyriausioji atestacinė komisija Maskvoje atsisakė patvirtinti disertacijos nostrifikavimą.

Sovietinis režimas tarsi būtų žaidęs su B. Dunduliu katės ir pelės žaidimą: viena ranka duodamas, kita atimdamas. Vis dėlto pelės vaidmuo šiuo atveju teko B. Dunduliui. 1945 m. jis paskiriamas Vilniaus universiteto prodekanu, tampa Pedagoginio instituto pirmuoju Visuotinės istorijos katedros vedėju, o po metų ir Vilniaus universiteto Visuotinės istorijos katedros vedėju. Lietuvos aukštosiose mokyklose stigo aukštos kvalifikacijos dėstytojų, tad ir B. Dunduliui darbo pakako, teko suktis kaip voverei rate.

Dirbti didesnių trukdžių lyg ir nebuvo, bet svarbiausias gyvenimo darbas – Sorbonoje apgintoji disertacija – nebuvo nostrifikuota, vadinasi, netekta galimybė įgyti profesoriaus vardą. B. Dunduliui pasiūlyta iš naujo ginti jau apgintąją disertaciją. Tai buvo galima suprasti ir kaip mokslininko pažeminimą. „Matėme mes tuos paryžius ir sorbonas, o tu, būk malonus, apsigink Vilniuje arba Maskvoje…“ Garsiai nenuskambėjo, bet potekstė buvo tokia.

Mokslininkas išliko orus ir į kompromisus nėjo, tos pačios disertacijos pakartotinai negynė. Išsaugojo tik savo asmens orumą ir ištikimybę europinio mokslininko idealams, nors režimas vis labiau veržė ideologinius gniaužtus. B. Dundulis ryžtasi parašyti ir ginti visiškai naują disertaciją – iš tiesų dvi disertacijas. 1955 m. apgynė istorijos mokslų kandidato disertaciją Lietuvos diplomatinė ir ginklo kova su vokiečių ordinu ir sąjunga su husitais (1410–1422). Kliuvinių neiškilo, nes vokiečius lupti buvo tarsi gero tono požymis. Net ir moksle. Broniaus Dundulio kandidatinė disertacija 1960 m. pasirodė ir atskira knyga, tiesa, kiek kitu pavadinimu – Lietuvių kova dėl Žemaitijos ir Užnemunės XV amžiuje.

Dar dvylikos metų prireikė parašyti ir 1967 m. apginti tuometei daktaro disertacijai Lietuvos kova dėl valstybinio savarankiškumo XV a. Dar po metų šis darbas buvo išspausdintas atskira knyga, o 1969 m. B. Dunduliui – trijų disertacijų autoriui – pagaliau suteiktas profesoriaus vardas. Kone 30 metų turėjo praeiti, kol B. Dundulis įgijo vardą, į kurį teisę turėjo jau seniai. Unikalaus žmogaus unikalus likimas – kitaip nepasakysi.