Apie motyvaciją, vertybes ir dabartį
1962 m. su pagyrimu baigęs Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą pasiliko senojoje Alma mater. Dirbo laborantu Hospitalinės chirurgijos katedroje, kuriai vadovavo prof. Pranas Norkūnas, ir tai daug sakantis faktas. Šiandien Vytautas Jonas Triponis be minėtųjų pareigų yra Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Širdies ir kraujagyslių ligų klinikos profesorius, Lietuvos mokslo premijų laureatas, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos konsultantas kraujagyslių chirurgijos klausimais. Profesorius yra Lietuvos flebologijos draugijos pirmininkas, yra vadovavęs Lietuvos Kraujagyslių chirurgijos (2004–2006 m.) ir kitoms draugijoms. Knygos Klinikinė chirurgija (1980) bendraautoris, knygos Arterijų chirurginės ligos (1981), Angiologija ir kraujagyslių chirurgija medicinos studentams ir rezidentams (1995), Kojų giliųjų venų trombozė (1999), Diabetinės pėdos sindromas (2000) ir kitų mokomųjų leidinių autorius. Dalyvavo rašant knygą Širdies-kraujagyslių ligų klasifikacija ir diagnozių formulavimai (1980). Daugiau kaip 320 publikacijų autorius. Ir vis dėlto pokalbį su prof. Vytautu Jonu Triponiu pradėsime ne nuo kraujagyslių, nors tai kiekvienam iš mūsų labai aktuali tema. Grūdai ir pelai Gerbiamasis Profesoriau, jeigu neprieštarausite, paklausiu visai ne iš profesinės Jūsų veiklos srities. Kita vertus, kas galėtų apibrėžti, kur prasideda ir baigiasi Vilniaus universitete studentams dėstančio, doktorantams vadovaujančio ir jų disertacijų rašymui bei gynimui vadovaujančio profesoriaus kompetencijos. Kam ne kam, o profesūrai rūpi įvairios mūsų gyvenimo sritys. Klausimas toks. Dažnai skundžiamasi naujausios informacijos stoka. Veržliems protams rūpi aprėpti visą sudėtingą gyvenimo įvairovę, bet ką pastebi psichologai. Jie atkreipia dėmesį į tai, kad per didelis žinių, naujos informacijos kiekis, kuris kasdien bombarduoja mūsų smegenis, gali turėti labai neigiamų padarinių. Žmogus pervargsta nuo perteklinės informacijos, atbunka ir jos nebepriima. Jauni gydytojai šiandien patiria didžiulį spaudimą: nauji žurnalai vienas per kitą siūlo naujoves, naujus vaistus ir gydymo metodus. Kaip atsijoti pelus nuo grūdų? Juk jaunam ir imliam protui gali būti labai nelengva atsirinkti naudingą ir būtiną informaciją, nuo kartais net klaidinančios. Juk lengva išbalansuoti jauną gydytoją iš įprasto profesinės veiklos kelio, jeigu nekritiškai ar neturint pakankamos patirties jis puls prie visais kanalais siūlomų, peršamų naujovių. Pagaliau, kaip suderinti sveiką konservatizmą, labai reikalingą kiekvienam gydytojui, ir jauniems protams būdingą naujovių siekį? Labai įdomu išgirsti, ką Jūs apie tai galvojate.
Tokia problema egzistuoja, ir jos gilios šaknys. Kaip aukštojoje mokykloje dėstantis profesorius matau vieną dalyką: baigus universitetą naujas žinias kaupti paprasčiau yra tiems jauniems gydytojams, kurie turi įgiję tvirtą žinių pamatą. Jeigu jis geras, tvirtas, susistemintas, tolesnis žinių kaupimas yra labiau motyvuotas ir viso naujo žinių srauto žmogus nebepriima, nesiblaško. Priima tai, kas jam priimtina, atitinka motyvaciją.
Kai mes stojome į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą, motyvacijos buvo daugiau. Tą pabrėžė ir mano kurso draugai, po daugelio metų rašydami atsiminimus. Mano bendrakursiai išleido knygą, kurioje dalijasi prisiminimais, gyvenimo patirtimi. Buvo labai malonu paskaityti, galėjau ne tik prisiminti savo studijų dienas, bet ir susivokti, kur daugelį iš kurso draugų likimas nubloškė. Beveik vieningai jie pabrėžia: stodami į Medicinos fakultetą, trokšdami įgyti mediko profesiją, buvo labai gerai apsisprendę, t. y. motyvuoti. Žinojo, ko nori šiame gyvenime. Ir iš tiesų bent jau dauguma tų prisiminimų autorių savo profesinėje srityje pasiekė labai nemažai. Gal į mokslo viršūnes mažiau pavyko užkopti, bet kaip geri gydytojai tapo gana plačiai žinomi.
Dabar į aukštosios mokyklos suolą ateina labai daug nemotyvuotų studentų. Iš jų 10–15 proc. yra labai geri, itin gabūs studentai, dažniausiai gerai žinantys, ko nori. Tai štai iš tų studentų aš ir pastebiu, kad jie sugeba labai gerai atsirinkti naudingą ir būtiną informaciją.
Kur šią patirtį įgijo, nejau gimnazijoje?
Nemanau… Nors vidurinės mokyklos „sindromas“, kai studentas mokosi tik dėl gero pažymio, kartais tęsiasi net iki šeštojo kurso. Tuo skiriasi nuo mūsų kartos: mes mokėmės, žinodami, kad po šeštojo kurso kiekvienam iš mūsų gali tekti dirbti visiškai savarankiškai, be niekieno pagalbos.
Dabar kartais pasigendu studentų veržlumo įsisavinant naujas žinias. Gal dėl to, kad studentai tikisi tas žinias įgyti kitais būdais – pasyviai ar kitaip, pavyzdžiui, klausydamiesi įvairių paskaitų tobulinimosi kursuose, seminaruose ir t. t.
Medicina – tai humanitarinė veiklos sritis Gal gydytojavimo menas tampa kolektyvinės veiklos rūšimi, prarandamas kūrybinis šiai veiklai kadaise būdingas pradas? Juk ir mokslas didžiąja dalimi jau tampa kolektyvinės veiklos forma, vos ne gamybine jėga.
Nemanau, kad taip būtų galima pasiteisinti. Kiekvienas gydytojas turi reikalą su atskiru individu, žmogumi. Kiekvienas yra labai skirtingas. Išties medicinoje galima stebėti tokią tendenciją: kolektyvas iš 20 gydytojų, ir jie vienas kitu pasiremdami nustato diagnozę ir gydo. Individuali atsakomybė už žmogų lyg ir dingsta, o to neturėtų būti, ypač medicinoje. Kolektyvinė atsakomybė medicinoje – tai jokios atsakomybės.
Ar sunku studentams medikams nuo pirmojo kurso įdiegti, kad mokyklos durys užsidarė, senus įpročius reikia pamiršti, nes nuo jų po kelerių metų priklausys žmonių sveikata ir gyvybė?
Labai sunku įdiegti. Jeigu viduje nėra, tai iš šalies sunku įdiegti. Universitetas tam tikrą vaidmenį gali atlikti, bet dėstytojai per mažai bendrauja su studentu akis į akį.
Dailės akademijoje, Muzikos ir teatro akademijoje dėstytojo ar profesoriaus darbo su konkrečiu studentu esama, kitaip nebūtų parengta nė vieno vokalisto. O medicinoje, kur svarbiausias sąlytis su kitu žmogumi, pacientu, ligoniu, to ryšio „dėstytojas–studentas“ nesama?
Kai tiek daug studentų, labai sunku dirbti su kiekvienu atskirai. Tokia sistema, o teisingiau – studijų metodas, gyvavo Vytauto Didžiojo universitete tarpukariu. Tam tikra medicinos fakulteto absolventų dalis patekdavo į klinikas ir dirbdavo greta profesoriaus. Jaunas chirurgas dirbdavo su profesoriais Vladu Kuzma ar Vincu Kanauka ir visada būdavo prie profesoriaus. Taip buvo įprasta ir kitose Europos šalyse, kur stažuodavosi nemažai mūsų medikų. Bent jau Austrijoje, kurią geriau pažįstu, taip tikrai būdavo. Kai mūsų jauni gydytojai išvykdavo į užsienį išmokti naujų gydymo metodų, tobulindavosi pas vieną profesorių. Labai svarbus asmeninis profesoriaus pavyzdys, tarp profesoriaus ir atvykusiojo tobulintis neretai užsimegzdavo ir neoficialūs ryšiai – kartu būdavo pietaujama, jaunajam kolegai kartais pasiūloma kartu nueiti į koncertą ir t. t. Visokių buvo profesorių ir metodų, bet man toks bendravimas labai patiko. Jaunas žmogus pradeda imti pavyzdį iš profesoriaus ne tik kaip iš profesionalo mediko, bet ir kaip iš asmenybės.
Kas trukdo šią praktiką šiandien atgaivinti? Nekalbu apie visus studentus, tačiau su bendradarbiais, jaunesniais kolegomis ar to negalima daryti?
Visi skuba, bėga, mūsų gydytojai yra barbės šimtadarbės. Jiems reikia spėti iš vienos darbo vietos į kitą. Nemanau, kad šitaip keliose vietose žmogus gali veiksmingai dirbti. Jeigu būtų galima dirbti tik universitete, būtų puiku.
Buvo progos prieš kurį laiką draugiškai pasikalbėti su gydytojais. Sužinojau, kad jie turi daugybę popietinių darbų, beveik nė dienos nelieka paskaityti naujos literatūros ar paprasčiausiai atsikvėpti. Tempas alinantis. O tokia specialybė kaip medicina priklauso pirmiausia humanitarinei sričiai. Aš taip manau. Tai nėra statyba, ne darbas su mašinomis ar mechanizmais.
Kad technologijos nenustelbų žmogaus Medicina ir humanizmas – nuo neatmenamų laikų susijusios sąvokos. Net ir Hipokrato priesaika ar ne iš humanizmo nuostatos išplaukia? (Nors pačią sąvoką ir siejame labiau su Renesanso epochos vėjais.) Tačiau ar šiandien nesuyra ta dermė?
Nemanau, kad ši dermė šiandien suirusi. Lietuvoje pažįstu labai daug jaunų gydytojų, kurie yra jautrūs ligoniams, ir tai yra tie patys motyvuotieji gydytojai, apie kuriuos pačioje pradžioje prakalbome. Tai labai gražiai dirbantys gydytojai, juos vertina ir užsienyje, kai išvažiuoja pasitobulinti ar padirbėti.
Labai daug mūsų šeimos gydytojų dirba užsienyje. Drįstu teigti, kad jie yra visa galva pranašesni ir už tose šalyse dirbančius vietinius medikus. Tą žinau ir iš savo užsienyje gyvenančių giminaičių, kurie pažįsta iš Lietuvos atvykusius gydytojus.
Taip yra dėl vadinamajame Vakarų pasaulyje ryškiau pasireiškiančio susvetimėjimo tarp žmonių?
Susvetimėjimo esama, ir viskas prasidėjo Amerikoje. Visi labai žavėjosi „chirurginiu konvejeriu“ ir labai mažai domėjosi pačiu asmeniu, ligoniu. Dažniausiai gydytojams buvo svarbiau ligonio tyrimo rezultatai, o ne jis pats. Iš duomenų gydytojai viską nuspręsdavo apie pacientą. Kad anapus tų tyrimų ir jų rezultatų yra žmogus su daugybe savo problemų, į tai nebuvo kreipiama jokio dėmesio. Tokia nuostata pirmiausia užsikrėtė Vakarų Europa.
Garsus nuo Sovietų Sąjungos laikų oftalmologas prof. Sviatoslavas Fiodorovas juk taip pat diegė konvejerinį akių operacijų metodą. Buvo vertinama kaip šiuolaikiškumo pavyzdys medicinoje.
Technologine prasme tai labai pažangus gydymo metodas, nes gydytojas idealiai išmoksta vieną operacinį veiksmą ir jį nepriekaištingai padaro. Bet kaip mūsų profesorius Pranas Norkūnas sakė: „Čia medicinoje dar ne viskas, operuoti aš galiu išmokyti ir Michalą…“ O Michalas buvo iš lenkų laikų likęs ligoninės sargas. Taip vaizdžiai profesorius apibūdino tą masinį operacijų darymo „šišą“.
Australijos chirurgija padarė įspūdį Humanizmo tradicijos tikriausiai niekada nepraras savo vertės, kol gyvuos žmonija, bet pati gyvenamoji aplinka keičiasi tiesiog mūsų akyse. Žmogus priverstas lėkti, bėgti, nuolat skubėti, vykdyti daugybę prievolių, o kadangi visi bėga, tai tenka unifikuoti įvairias gyvenimo sritis, taip pat gydymą, atlikinėti konvejerines operacijas. Technologijos pakeičia žmogaus ryšį su žmogumi. Nėra paprasta net susivokti šiame gyvenime, nes jis iškelia vis naujus reikalavimus, o mums aiškinama, kad ši nenormalybė ir yra pats tikrasis normalus vakarietiškas gyvenimo būdas. Dar gerai, kad neaiškinama, jog atsiliekantį ir paslydusį reikia paspirti koja, nes jis, girdi, trukdo bėgti kitiems. Taip bėgdami nebent bedugnės kraštą pribėgsime.
Tas gyvenimo pasikeitimas įvyko labai staigiai, įkritome į visai naują erdvę. Mūsų gyvenimo būdas buvo visai priešingas, buvome visiškai nereiklūs materialiniams dalykams. Mes, universitetą baigę gydytojai, gaudavome po 83 rublius mėnesinio atlyginimo, o kai kurie mano kolegos net mažiau – po 70 rublių. Mat man kaip universiteto absolventui 13 rublių buvo pridedama, nes turėjau jaunesniojo mokslo darbuotojo etatą. Juokinga sakyti, bet man tų pinigų lyg ir užtekdavo, nes į buitinius dalykus nelabai kreipdavome dėmesio. Nebuvo troškimo gauti daugiau pinigų ir ką nors išskirtinio nusipirkti.
Nes ir to išskirtinio daikto nebūtume nusipirkę. Pinigai neturėjo pirkimo galios, nes toje santvarkoje ne pinigai lemdavo. Lemdavo paskyra automobiliui pirkti, naudingos pažintys.
Gal ir tai turėjo reikšmės, nes į užsienį neišvažiuosi, lengvojo automobilio be paskyros nenusipirksi. Kad į užsienį nuvažiuotum pasitobulinti – nė kalbos nebūdavo.
