Per semiotiką suvokti pasaulio visumą (2)
Pabaiga, pradžia Nr. 1
Ar muzikos būtina klausytis ML. Gerbiamieji pašnekovai, tikriausiai X muzikos signifikacijos kongrese dalyvavo ir muzikologų, kurie A. J. Greimą Lietuvoje mažai žino. K. R. Kašponis. Muzikos prasmės tyrimas – tai A. J. Greimo idėja. Būtent Greimas prišnekino Eero Tarasti ir kitus muzikologus sutelkti įvairių šalių mokslininkus tyrinėti muzikos prasmės ir reikšmės – muzikos signifikacijos dalykus. Tai Greimo siekis. Pasaulyje Greimas gerai žinomas kaip vienas iš semiotikos kūrėjų, Paryžiaus semiotikos mokyklos pradininkas ir grindėjas. Mūsų žiniomis, Greimas Paryžiuje vadovavo penkiems muzikologams, rašiusiems disertacijas. D. Kučinskas. Amerikoje stipri filosofo ir logiko Charles S. Pirso (Peirce), Europoje – A. J. Greimo semiotikos mokyklos. Europoje Paryžiaus semiotikos mokykla yra turtingiausia ir autoritetingiausia, tad ir jos kūrėjas A. J. Greimas yra gana gerai tarptautiniu mastu žinoma figūra. Jis yra vienas žinomiausių lietuvių pasaulyje, kaip ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. ML. Jau šiek tiek buvome užsiminę, kad kiekvienas klausytojas gali skirtingai suprasti pačią sąvoką – muzikos prasmė. Vienas supras per išgyvenamas emocijas, kurias patiria klausydamasis muzikos, kylančias asociacijas, kitas – per kultūros kontekstą. Gal išvis tos prasmės tėra tiek, kiek jos yra pačiame klausytojuje? D. Kučinskas. Išties sunku siaurai apibrėžti. Jeigu teksto prasmę suprantame konkrečiai ir galime apibūdinti, tai dėl muzikos dar ir šiandien ginčijamasi. Vienas prancūzų muzikologas yra pasakęs: kaip raidė, taip ir nata turi savo grafinę išraišką ir reikšmę. Bet ta reikšmė dar priklauso ir nuo konteksto. Tai tinka ir muzikai. ML. Tada pravartu sutarti, kas yra muzika: tai, kas skamba, ar tai, kas užrašyta? D. Kučinskas. Muzikinis tekstas gali būti užrašytas, lygiai kaip tas tekstas gali būti skambantis. Viskas iš esmės yra muzika. Man pačiam daug daugiau tenka tyrinėti grafinę, t. y. užrašytą muziką. Kiti daugiau tyrinėja ir kalba apie skambančią muziką. Emocijas paremia struktūros ML. Jums pakanka dvimačio popieriaus lapo, kuriame užrašyta muzika, o išpildymo, muzikos skambėjimo nepasigendate? Laiko dimensijos, trečiosios koordinatės neprireikia? D. Kučinskas. Mano tyrimuose tai nebūtinai reikalinga. ML. Kaip tada emocijos, kurias išgyvena muzikos klausytojas? Jūs pats tas emocijas patiriate vien žvelgdamas į partitūrą? D. Kučinskas. Ne emocijas išgyvenu, bet žvelgiu į struktūras, formas, nes pati muzika irgi gimsta kaip struktūra. Nuo jos ir prasideda, kaip nuo tam tikro pagrindo, kuris ir teikia galimybę kalbėti apie prasmę. Aš muziką suprantu ir tyrinėju ne tiek skambančią, kiek užrašytą. Žvelgdamas į grafiškai užrašytą muziką, suvokiu ir skambančią muziką, nes manipuliuoju su praeitimi, dabartiniu momentu ir ateitimi. Iš to suvokiu struktūrą. ML. Jeigu nėra muzikos atlikimo, skambėjimo, emocijų, išgyvenimų, o pakanka grafinio vaizdo – užrašytų natų, tai bijau, kad tokia perdėm racionaliai suvokta muzika netenka didelės dalies reikšmingumo. Tai tas pats, kas miško vietoje pastatyti telefono stulpus ir žavėtis puikiai atliktu darbu. Toks miškas nesuoš. K. R. Kašponis. Kai muziką išklausome, priimame, užfiksuojame, tai ji mumyse gali skambėti ir jos neatliekant. Kad ir Mocarto Requiem. Man šį kūrinį teko studijuoti, ir daugybę kartų, todėl jį girdžiu ir be atlikimo. ML. Pamenu pasakymą: muzika numiršta su paskutiniu nuskambėjusiu akordu… D. Kučinskas. Ar ne tas pats su kalba? Kai kalbame, mes ją girdime, bet ar ji miršta su paskutiniu ištartu žodžiu? Turime raštą, kuriuo užrašome kalbą. Yra šnekamoji ir rašto kalba. Tas pats muzikoje. Žiūrėdamas į natas, aš jas girdžiu. K. R. Kašponis. Muzikiniame auklėjime ir lavinime reikšminga tai, kad iš rašto verčiama į garsus, o iš garsų – į raštą. Apie konteksto svarbą ML. Jau beveik įtikinote, kad ir taip galima suvokti muziką. Bet dėl to nemažėja klaustukų. Štai kad ir paminėtas Mocarto paskutinis kūrinys „Requiem“. Vienas prasmes šių gedulingų mišių partitūroje ar struktūroje įžvelgs profesorius Kašponis, o daktaras Kučinskas – gal visai kitas. Savaip suvoks ir atliks tam pačiam orkestrui diriguojantys du skirtingi dirigentai. Tad gal vien partitūros ir grafinių ženklų nepakanka norint suvokti muzikinio kūrinio prasmes? Antraip, ar reikėtų vaikščioti į koncertus? Užtektų atskleisti partitūrą ir palinguoti į taktą. K. R. Kašponis. Užrašoma tik dalis muzikinio kūrinio. Nors dedama daugybė „ženkliukų“, žyminčių tempą, dinamiką, ir daugybė kitų dalykų, kiekvienas muzikas vis kitaip išgyvena tą patį kūrinį. D. Kučinskas. Kaip ir rašto kalboje juk neužrašomos veikėjo intonacijos, nuotaika, akcentai, dinaminiai virpesiai. K. R. Kašponis. Per muziką atsiskleidžia atlikėjo asmenybė. Vienas dirigentas diriguoja ir prikausto visų dėmesį, visas orkestras kvėpuoja vienu ritmu. Kitas diriguoja – neįdomu, jis savo emocijų neperduoda nei orkestrui, nei klausytojams. ML. Kiek muzikoje svarbus kontekstas? D. Kučinskas. Prieš eidami į koncertą išlavinti klausytojai pasiskaito apie autorių, kūrinio parašymo laiką, stilių, pasisemia daug kitos informacijos. Iš viso to kyla naujų prasmių. Jeigu ateisime nepasirengę, nieko ir nepasiimsime iš to konteksto. ML. Kiek čia svarbu žiūrovą įteigti, užvesti, gal net mistifikuoti? Jeigu prieš koncertą publikai bus pranešta, kad dabar štai orkestrui diriguos pats Seidžis Ozava, netikėtai atvykęs į Vilnių, susirinks daug žmonių. Klausomasi bus su nepaprastu susidomėjimu ir nuoširdžiu pasirengimu priimti kaip nuostabų atlikimą, kad ir koks jis būtų. D. Kučinskas. Viename vesterne buvo rodoma aludė, kur pranešama: tuojau ateis komikas. Užėjo atsitiktinis žmogus, ir visa salė pratrūko juoku, nors atėjusysis nebuvo joks komikas. Išankstinis nusistatymas yra labai svarbus veiksnys, tačiau ne kiekvienam ir ne visur. Grafinė muzika Čiurlionio kūryboje ML. Tad gal reikėtų susitarti, kas apskritai yra muzika? D. Kučinskas. Kaip tik kompiuterio ekrane atsiverčiau M. K. Čiurlionio Preliudą. Mes jį grojame ir nieko daugiau nematome. Bet štai pradedu žiūrėti gaidose į bosinę liniją, kurią aš surašiau raidėmis, einančiomis chromatiškai aukštyn… Paaiškėja, kad gauname struktūrą – apskritimą.
Kitame preliude tokiu pat būdu gausime ritminę formulę – vėl griežta simetrija. Tai neatsitiktiniai dalykai. Jeigu tai būtų vienas atvejis, galėtume kalbėti apie atsitiktinumą, bet man pavyko rasti jau kelis tokius atvejus.
ML. Tai harmonijos struktūrinis pavidalas? D. Kučinskas. Ne, tai forma. Kūrinio užrašymas popieriuje turi tam tikrą iš anksto parengtą struktūrą. Klausydamiesi muzikinio kūrinio tos struktūros negirdime, bet grafiniame pavidale ji išryškėja.
Arba štai kito Čiurlionio kūrinio grafinėje išraiškoje išryškėja „eglutės“ pavidalas. Tai gali būti ir atsitiktinė forma, nes į partitūrą įvedant vis naujų instrumentų siekiama maksimalaus forte. Paskui vėl tie instrumentai „išimami“, tai ir yra instrumentinė dinamika. Tai kūrybos metodas.
Bet man įdomiausi vadinamieji įlenkimai „eglutėje“. Čiurlionis galėjo nuosekliai padaryti bangą, tačiau padarė įlinkimus ir išėjo „eglutė“.
ML. Sąmoningas ar nesąmoningas toks užrašymo būdas? D. Kučinskas. Muzikinio kūrinio užrašymo būdas ar forma yra struktūruota. Formuojama tam tikra kūrėjo mintis. Sąmoningai ar nesąmoningai, galima diskutuoti, tačiau yra matyti abu dalykai. Tai vadinamoji grafinė muzika, kuri buvo suformuota tik po Antrojo pasaulinio karo. Įdomiausia, kad Čiurlionio kūryboje jau galima įžvelgti grafinės muzikos apraiškų. ML. Ištakos veda prie Čiurlionio? D. Kučinskas. Taip, tuos pradus mes aptinkame tik Čiurlionio kūrinių užrašymuose, daugiau niekur kitur nėra. Tai XX a. atradimas. Kokios muzikos nepriima organizmas K. R. Kašponis. Jeigu leisite, pasakysiu, kaip aš, rašydamas kompozicijos diplominį darbą, vieną iš kūrinių, numačiau išankstinę struktūrą, tam tikrą simetriją. Tarsi tam tikrą architektūrinę struktūrą. D. Kučinskas. Palyginimas su architektūrine struktūra yra visai vykęs ir priimtinas. Dar Johano Sebastiano Bacho laikais buvo madinga vadinamoji afektų teorija. Kūrėjai surašydavo specialias formules – kuri ką reiškia. Jeigu eina chromatiškai žemyn, vadinasi, mirtis. Chromatiškai aukštyn, vadinasi, šlovė ir t. t. K. R. Kašponis. Buvo laikomasi ir tam tikrų draudimų, pavyzdžiui, buvo draudžiama naudoti padidintos kvartos intervalą. Mat tai reiškė velnio apsėstąjį. Tokie ir kiti panašūs dalykai turėjo įtakos visam to laikotarpio auklėjimui. D. Kučinskas. Ir kompozitoriai turėjo būtent taip, o ne kitaip užrašyti muziką. Ir taip ją komponuoti, kad gražiai skambėtų. ML. Bet ta „gražumo“ prasmė, laikui bėgant, kito. Atėjo Šenbergas (Arnold Schönberg) ir daug ką pakeitė. Tomas Manas romane „Daktaras Faustas“ per pagrindinį personažą – kompozitorių Adrianą Lėverkiūną, parodė XX a. pradžios kompozitoriaus pastangas išsiveržti iš įprastų, tradicinių muzikos formų. Atsiranda naujos muzikinės išraiškos priemonės. D. Kučinskas. Tai vėlgi psichologiniai dalykai. Vienu metu tas pats intervalo santykis tarp garsų buvo laikomas harmoningu, o kitu – disharmonija.
