Lietuvoje studijuoti negalima emigruoti

Olga Suprun,
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto edukologijos magistrantė

Kablelis, paprastai būdamas mažai reikšmingas, šiame ir kituose analogiško pobūdžio sakiniuose įgauna neregėtą galią – jis tampa padėties šeimininku, galinčiu nulemti sakinio prasmės likimą: „Lietuvoje studijuoti negalima, emigruoti“, arba „Lietuvoje studijuoti, negalima emigruoti.“ Skirtumas tarp šių dviejų sakinių yra milžiniškas ir jį sugeba padaryti mažytis kablelis, tačiau, kad ir koks įtakingas jis būtų, jam pavaldi tik sakinio reikšmė, o ne realybė, kuri turi savus padėties šeimininkus, galinčius padaryti milžinišką ir reikšmingą skirtumą realiame gyvenime, bei pakeisti teiginį „Lietuvoje studijuoti negalima, emigruoti“, teiginiu „Lietuvoje studijuoti, negalima emigruoti.“

Laisvosios rinkos revoliucionierius – studijų krepšelis

Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius akcentuoja studijų krepšelio įvedimą, kuris esą turėsiąs paskatinti aukštųjų mokyklų tarpusavio konkurenciją. Jam antrina ir Lietuvos universitetų rektorių konferencijos prezidentas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto rektorius prof. Romualdas Ginevičius, „studijų krepšelio“ įvedimą pavadinęs tikrąja revoliucija. Tačiau, kalbant apie universitetų konkurenciją, nereikia turėti iliuzijų, kad pastaroji vyks dėl gabiausių studentų – kur kas realistiškiau skamba tai, jog universitetų tarpusavio konkurencija vyks dėl studentų atnešamų lėšų, universitetams visiškai nekreipiant dėmesio į tai, iš kur jos atkeliaus: ar iš valstybės studijų krepšelių pavidalu, ar iš bankų studijų paskolų pavidalu. Šiam teiginiui patvirtinimą randame ir Tėvynės Sąjungos projekte Aukštojo mokslo reformos principai, kuriame atvirai rašoma apie tai, kad universitetai galės konkuruoti dėl mokesčių už studijas, kuriuos į universitetą su savimi atsineš studentai – taigi, ne dėl gabiausių studentų, kaip kartais bandoma sofistiškai nušviesti padėtį žiniasklaidoje. Žinoma, siekdami prisivilioti studentų pinigus, universitetai turės išlaikyti šiokį tokį lygį, tačiau savo biudžetus formuodami iš studentų pinigų, jie tebus verti pseudouniversitetų vardo, nes tikrieji universitetai didžiąją savo biudžetų dalį formuoja iš atliekamų mokslinių tyrimų ir teikiamų mokslinių paslaugų.

Konstituciją pamynę finansuosime sukčiausius?

Planuojama, kad po pertvarkos nemokamai studijuoti galės tik tie, kurie gaus pilną valstybės finansavimą – vadinamąjį studijų krepšelį, tuo tarpu likusieji visą studijų kainą turės apmokėti savo lėšomis. Švietimo ir mokslo ministras G. Steponavičius teigia, kad studijų krepšeliai bus skiriami pagal valstybinių baigiamųjų egzaminų rezultatus visam studijų laikotarpiui tik geriausiai juos išlaikiusiems, gabiausiems abiturientams, tačiau tai visiškai neatitinka LR Konstitucijos, kuri laiduoja nemokamą mokslą gerai besimokantiems, t. y., visų pirma, ne geriausiai, o gerai besimokantiems, visų antra, ne gerai besimokiusiems, o gerai besimokantiems ir, galiausiai, ši Konstitucijos nuostata remiasi prielaida, jog gerai besimokantys yra tie studentai, kurie mokosi be akademinių skolų.

Taip pat lieka neaišku, kaip išankstinis studijų krepšelių kiekio nustatymas pagal abiturientų laikytų valstybinių egzaminų rezultatus suderinamas su Konstitucinio Teismo nutarimu, pasak kurio, gerai besimokančių asmenų nustatymo kriterijai negali būti formalūs, neleistina iš anksto nustatyti kokį nors esą „gerai besimokančių piliečių“ skaičių – absoliutų ar santykinį dydį, t. y. kvotą, nes neįmanoma iš anksto tiksliai numatyti, kiek studentų iš tikrųjų mokysis gerai, o kiek – ne; tokių kvotų nustatymas visiškai iškreiptų konstitucinę gero mokymosi sampratą.

Tuo tarpu, įsigaliojus tokiai tvarkai, moksleiviai žūtbūt siektų gauti aukščiausius baigiamųjų egzaminų įvertinimus, kadangi jie nulemtų jų studijų finansavimą. Įdomu, ar ministrui ir kitiems šio sumanymo rėmėjams yra žinomos šiuolaikinės nusirašinėjimo technologijos, kai mikroskopinės kameros, įtaisytos, pavyzdžiui, sagose, filmuoja ir perduoda egzaminų užduotis tiems, kurie jas sprendžia ir diktuoja atsakymus egzaminuojamiems. Žinant tai, kyla pagrįstas klausimas, ar studijų krepšeliai atiteks gabiausiems, ar viso labo sukčiausiems?

Aukštosioms mokykloms mažai rūpės, ar įstos sukčiausieji, ar gabiausieji. Darvinistinės kovos už būvį įkarštyje joms bus svarbiausia surinkti pakankamai lėšų į savo biudžetus dviem keliais: prisivilioti pakankamą valstybės finansuojamų studentų skaičių, bei gerai sulošti studijų kainų šachmatų partiją siekiant visais įmanomais būdais pritraukti savo lėšomis pasiruošusius studijuoti studentus – Lietuvos mastu prestižiniai universitetai kainas galės kilstelėti, tuo tarpu kitiems universitetams beliks jas mažinti siekiant pritraukti studentus, neišgalinčius įpirkti brangių studijų. Toks studijų kainų skirtumas, be abejonės, pažeis visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, kurioje teigiama, kad studijos turi būti visiems vienodai prieinamos pagal gabumus.

Buratino nuotykių ir universitetų „konkurencinio“ mechanizmo sąsajos

Kuriamas aukštųjų mokyklų „konkurencinis“ mechanizmas primena vaikystėje matytą kino filmą Buratino nuotykiai, kuriame apsukrieji katinas Bazilijus ir lapė Alisa kaip įmanydami iš patiklaus Buratino viliojo pinigus – labai panašiai ir aukštosios mokyklos vilios patiklių studentų pinigus – „nuneški pinigus į Durnių šalį ir pasėki juos Stebuklų lauke, ryte užaugs didelis pinigų medis“, – įtikinėjo Buratiną gudragalviai katinas ir lapė. Taip ir kiekvienas studentas, stodamas į aukštąją mokyklą, patikės jai savo lėšas ir vilsis, kad ją pabaigęs galės dirbti pagal įgytą specialybę ir uždirbs daugiau pinigų. Tačiau labai gali būti, kad darbo vietos pagal įgytą specialybę rasti nepavyks, ir pinigų medis ne tik kad neužaugs, bet ir visi „pasėti“ pasiskolinti pinigėliai bus išgaravę, o skolą grąžinti teks... Kaip teisingai pastebėjo mokslo ir studijų ekspertas prof. Vytautas Daujotis, jeigu valstybė tam tikrų studijų nefinansuoja, vadinasi neturi tam tikrų specialistų poreikio, todėl už savo pinigus studijuos tik potencialūs bedarbiai arba emigrantai.

STOP valstybės lėšų švaistymui

Šiuo metu poviduriniam švietimui skiriamos valstybės lėšos naudojamos labai neracionaliai ir ypatingai ekonominių sunkumų laikotarpiu tai yra neatleistina klaida. Kiekvieną kartą, kai valstybė apmoka studijas, kurias studentas imituoja pirkdamas rašto darbus, nusirašinėdamas per egzaminus, jas pabaigęs nedirba pagal įgytą specialybę, emigruoja ar pan., kiekvieną tokį atvejį galima pavadinti valstybės lėšų, o tiksliau tariant, mokesčių mokėtojų lėšų švaistymu.

Kai kurie teigia, jog nebūtina dirbti pagal įgytą išsilavinimą, tačiau tokiu atveju kyla pagrįstas klausimas – o kam tada įgyjamas išsilavinimas? Tiesiog akiračio plėtimui? Tačiau plėsti akiratį galima kur kas pigiau – skaityti protingų ir išmintingų žmonių parašytas knygas, straipsnius, diskutuoti ir mąstyti. Tam tikrai nebūtina stoti į aukštąją mokyklą.

Racionalus valstybės lėšų panaudojimas tiesiogiai proporcingas studento motyvacijai siekti žinių tam tikroje srityje siejant su ja savo darbo ateitį ir įsidarbinimo galimybėmis baigus studijas. Kai bus sureguliuoti studentų srautai povidurinio švietimo sistemoje remiantis šiais kriterijais, tik tada turėsime racionalų valstybės lėšų panaudojimą. O kol kas lėšos tik švaistomos, ir planuojama pertvarka tenumato lėšų švaistymą permesti nuo valstybės ant studentų pečių keičiant valstybės mokesčių politiką.

Valdantieji teisinasi, kad jie išrinkti tautos atstovais ir turi teisę įgyvendinti savo rinkimų programą, tačiau nutyli tai, jog didžiulė gyventojų dalis rinkimuose nedalyvauja, priežastis – prarastas pasitikėjimas politikais. Nepaisant to, atsakingi šalies politikai nesigėdydami drįsta skelbtis tautos atstovais. Palyginimui norisi prisiminti Vengrijos pavyzdį. Kažkodėl Vengrijos valdžia prieš vykdydama mokesčių reformą organizavo referendumą, kurio metu klausė savo šalies gyventojų – ar jie norėtų, kad jų pajamų mokestis mažėtų ir tokiu atveju jie patys turėtų apmokėti savo švietimo, sveikatos apsaugos sąskaitas, ar norėtų palikti pajamų mokestį tokį, koks jis yra, ir gauti nemokamas švietimo ir sveikatos apsaugos paslaugas. Vengrai pasirinko antrąjį variantą, o dabar vengrų valdžia gali drąsiai teigti, jog vykdo savo tautos valią. O Lietuvos valdžia?..

Suteikime galimybę kokybiškoms ir prieinamoms studijoms Lietuvoje

Kas galėtų kablelio misiją sakinyje „Lietuvoje studijuoti negalima emigruoti“ atlikti realiame gyvenime taip, kad teiginys „Lietuvoje studijuoti negalima, emigruoti“, virstų teiginiu „Lietuvoje studijuoti, negalima emigruoti“? Be abejo, visų pirma povidurinio švietimo sistemai įtakos turi politikai, o taip pat Vyriausybė, Prezidentas, Švietimo ir mokslo ministerija bei akademinė bendruomenė, iš kurios milžinišką įtaką turi saujelė rektorių ir menką įtaką – didžiulė armija studentų, kad ir kaip paradoksalu tai būtų.

Kablelis minėtame sakinyje kažkuo primena studentus, juk jis, šiaip jau būdamas mažai reikšmingas ir įtakingas, tam tikroje žodžių dėlionėje gali tapti padėties šeimininku. Taip ir studentai, būdami šiaip jau mažai reikšmingais, esant tam tikroms aplinkybėms galėtų nulemti povidurinio švietimo sistemos likimą.

Tikėkimės, kad teiginys „Lietuvoje studijuoti, negalima emigruoti“ įgytų galimybę virsti kūnu, o studentai, užuot mitingavę, galės visą dėmesį skirti studijoms ir įvairiems geriems darbams tėvynėje.