Knyga, virsianti ąžuolu
Į laiko toną „Neregėta Lietuva“: vienas dalykas lietuviui ir visai kitas – užsieniečiui. O gal tai tas pats? Įdomu Jūsų, turinčio tokio meno kūrinio (juk nepasakysiu produkto) sklaidos pasaulyje patirties, nuomonė.
Pasistengėm išleisti mūsų albumą ir užsienio kalbomis, kad važiuojantis į Lenkiją, Rusiją ar Vokietiją mūsų žmogus galėtų tą knygą nuvežti kaip solidų suvenyrą iš Lietuvos. Šiais metais dar išleisime Neregėtą Lietuvą švediškai, japoniškai, itališkai, prancūziškai. Manau, kad tai labai didelė pagarba tiems užsienio žmonėms, kuriems tokią dovaną veži.
Kitaip tariant, mes patiems visai netikėtai, neplanuotai, spontaniškai ir natūraliai pataikėme į paties laiko „padiktuotą“ toną.
Užsiminėte, kad lyg ir nebuvo su kuo konkuruoti, užėmėte laisvą nišą, bet su tokia nuomone nesinori sutikti. Buvo mūsų fotografijos grando Antano Sutkaus Kuršių Nerijai ir Lietuvai skirti albumai, didesnio ir mažesnio formato, kurie aukščiausiu meniniu lygiu pristatė Lietuvos gamtos grožį ir savitumą. A. Sutkaus garbei pasakysime, kad būtent jis, o ne kuris kitas fotomenininkas, prieš metus Lietuvos akademiniame dramos teatre pristatė Jūsų darbą kaip naują jo pradėtos Lietuvos prezentacijos etapą. Gavote tarsi kūrybos palaiminimą iš maestro.
Taip, tačiau kalbu apie truputį kito pobūdžio menines fotografijas. Albumai turi savo tam tikras nišas – tai nėra vientisas segmentas. Meniniai albumai skiriasi pagal savo apimtį, meninę vertę, pagaliau, gal ir kainą. Antano Sutkaus fotografijų albumuose matome nepaprastai įspūdingus meninius darbus. Kaip ateivis iš reklamos pasaulio daugiau stengiausi nuo krašto ligi krašto reprezentatyviai parodyti visą Lietuvą. Kai tą albumą dariau, dar kai iš sraigtasparnių fotografavau Lietuvą, jau regėjau viziją, kad su būsimu albumu būtų galima važinėti po Lietuvą ir pasaulį, jį rodyti ir didžiuotis, kokia graži mūsų Lietuva.
Kiekvienas iš Lietuvos meninių albumų turi atlikti savo vaidmenį. Kiekviena kultūringa valstybė privalo turėti visą spektrą įvairiausių albumų, kuriuose yra daug teksto, istorijos ir pasakojimo apie žmones, nykstančias mūsų tarmes ir t. t. Kuo daugiau tokio pobūdžio albumų ir knygų, tuo būsime turtingesni.
Į meno pasaulį Jūs atėjote iš reklamos pasaulio. Kitas kūrėjas gal stengtųsi šio fakto neakcentuoti, o Jūs pabrėžiate kaip ypatybę ir išskirtinybę. Ar tai reiškia, kad Lietuvoje esame prie visai naujų procesų slenksčio? Pasaulyje tie procesai jas seniai išplitę: ateina naujo tipo menininkas, ir jau seniai laikas pamiršti Van Gogo ar Modiljanio tipo menininkus, kurie vos sudurdavo galą su galu. Negana to, kai kurie meno galerijų savininkai tiesiog laukdavo menininkų sėkmingo išėjimo į geresnį pasaulį (juk alkoholikas, nevykėlis ir t. t.), o po dailininkų mirties jų paveikslų kaina rinkoje išaugdavo dešimteriopai ar net šimteriopai. Šių dienų menininkas – tai sėkmingas verslininkas, gebantis ne tik kurti, bet ir organizuoti tolesnę savo darbų sklaidą, būti savotišku mediumu tarp kūrybos ir visuomenės, mokantis telkti ir burti reklamos darbą išmanančius asmenis, organizuoti šios veiklos ištisą instituciją, mokantys dirbti su visuomene, užsitikrinti viešųjų ryšių teikiamas galimybes, pagaliau išeiti į aukščiausias verslo ir politikos sritis. Kitaip tariant, be visos šios „anapusinės“, palyginti su pačiu kūrybos procesu, veiklos menininkas vargu ar gali turėti ateitį. Mielas Mariau, šią ilgą tiradą galite paneigti, jeigu ji Jums atrodo laužta iš piršto.
Vakaruose taip viskas jau ir yra susisluoksniavę, kad menininkus būtinai turi prižiūrėti, jais rūpintis prodiuseriai ir panašiai. Mes neturime išplėtoję tokios sistemos, pagaliau nėra ir tokių struktūrų. Mūsų žmonėms vis dar atrodo, kad jeigu ką vertingo padarei, tai visas pasaulis turi pradėti džiūgauti. Bet taip nėra. Pasaulyje tokių darančiųjų yra labai daug, todėl be kūrybos proceso reikia įdėti antrąkart tiek, kad būtų paviešinta, išgarsinta ir atitinkamai parodyta.
Lietuvoje vis dar jaučiama priešprieša, kai mėginama išsiaiškinti, ar tas asmuo yra menininkas, o gal verslininkas. Manau, kad nėra ko drovėtis, jeigu esi meno verslininkas. Tarsi tarp šių veiklos sričių būtų aiškiai nubrėžta riba, o jeigu esi menininkas, tai turi vos sudurti galą su galu, dar geriau, jeigu skurdžiai gyveni, šali, badauji ir vaikštai su ištiesta ranka. Taip pat ir komercija meno reikaluose dažnai suvokiama tik kaip popso ir kičo platinimas. Manau, jog toks požiūris ateina gal net iš sovietmečio.
Na, XIX a. pabaigoje ar XX a. pradžioje tas fenomenas puikiausiai klestėjo ir Monmartre, o žodynuose dar nebuvo žodžio „sovietmetis“.
Gali būti, kad visais laikais egzistavo tokia nuomonė, bet spėju, jog sovietmečiu ji mūsų sąmonėje labai išplito ir įsišaknijo.
Jūsų manymu, Mariau, kas yra mūsų laikų menininkas?
Geras, pripažintas menininkas turi būti turtingas žmogus – aš taip manau. Kur dės uždirbtus pinigus – jo paties reikalas. Gali atiduoti našlaičiams ar įsteigti atitinkamą fondą. Jeigu žmonės žavisi tuo, ką darai, perka tavo kūrinius, normalu, kad kūrėjas turi gauti už savo kūrybą ir triūsą.
Šie metai reikšmingi savo gražiais sutapimais: Lietuvos tūkstantmetis, Vilnius paskelbtas Europos kultūros sostine. Tačiau būtent Europos kultūros sostinės programos buvusi vadyba kaip tik išryškina mūsų silpnybes. Ką apie tai manote?
Manau, kad tai pavyzdys, kaip negalima organizuoti tokios veiklos. Nebuvo suformuota normali struktūra, kuriai buvo pavesta įgyvendinti Europos kultūros programą. Tam reikalui organizuota viešoji įstaiga pakibo tarp Kultūros ministerijos ir Vilniaus miesto savivaldybės. Pinigai buvo planuojami vienoje, o skirstomi kitoje vietoje, čia vieni, ten kiti interesai, o atsakomybė vėl trečioje vietoje. Visi pešėsi, o atsakingų už veiklą ir programą nebuvo. Chaosą buvo galima numatyti.
Obuolys nuo obels Būtų gerai, jeigu galėtume pasakyti: gyvename ir mokomės. Jeigu leisite, peršoksime į kitą temą. Jūsų tėveliui, Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto dekanui Eugenijui Jovaišai paskirta 2008 m. Lietuvos mokslo premija už edukacinę interaktyviąją programą „Įdomioji Lietuvos istorija“. Esate tėvelio darbų tęsėjas, tiesa, kiek kitokioje meninės raiškos srityje. Vis vien tai atvejis, kai obuolys nuo obels netoli rieda…
Pirmiausia tėvelio gauta premija – labai gera dovana mūsų mamai 60-mečio jubiliejaus proga.
Labai graži vientisų darbų visuma – Eugenijaus ir Mariaus Jovaišų. Tėvas parodė Lietuvos istorijos bėgsmą amžių tėkmėje, o sūnus – Lietuvos gamtos iš paukščio skrydžio grožį.
Jeigu jau taip sugretinote, tai ir senelį – prof. Leoną Jovaišą – reikėtų prisiminti. Tai pedagogikos mokslų atstovas, parašęs daugiau kaip 50 knygų ir apie 300 straipsnių.
Ačiū už mintis ir už tai, ką darote, plačiajam pasauliui ir mums visiems parodydamas, kad Lietuva yra toli gražu dar neišsemto grožio kraštas. Tolesnės sėkmės Jums ir Jūsų bendradarbiams šioje veikloje. Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
