CIVILIZACINIŲ IŠŠŪKIŲ AKIVAIZDOJE
9 tūkst. studentų iš įvairių aukštųjų mokyklų dalyvaudami interaktyvioje apklausoje, išrinko geriausius ir sąžiningiausius Lietuvos dėstytojus, tarp jų filosofą, neeuropinių civilizacijų tyrinėtoją, estetikos specialistą Vilniaus dailės akademijos ir Vilniaus universiteto profesorių, nacionalinės mokslo premijos ir kitų premijų laureatą Antaną Andrijauską, kuris savo padėkoje prisipažino, kad šis studentų apdovanojimas jam yra svarbiausias gyvenime. Reikia manyti, kad studentų sprendimą lėmė ne tai, kad profesoriaus vardas ir pavardė prasideda iš A raidės, taigi tarsi jau pati abėcėlė įpareigotų būti tarp pirmųjų įvairiuose sąrašuose. Akivaizdu, kad nulėmė kitos profesoriaus žmogiškos savybės, pedagoginis talentas ir kvalifikacijos. Jų čia nenagrinėsime, nes tą padaryti turėtų patys studentai arba šios savaip įdomios apklausos organizatorė Lietuvos studentų atstovybių sąjunga. Mes laikraščiui labiau prieinamomis priemonėmis suteiksime Antanui Andrijauskui tribūną, klausinėdami, o kartais ir švelniai provokuodami pamėginsime atskleisti jo pasaulio suvokimo ir mąstymo būdą, vieną kitą ypatybę, tiesa, šį kartą daugiau lenkdami ne tiek į pedagogikos, bet kitus ne mažiau svarbius dabartinio mūsų socialinio ir kultūrinio gyvenimo reiškinius. Talentingiausi – labiausiai pažeidžiami Geriausiais pripažinti dėstytojai šiandien savo prakalbose pabrėžė: dėstytojui svarbu rasti teisingą santykį su studentu ir iš to užsimezgusio ryšio jį ugdyti. Vadinasi, individualus priėjimas prie studento dar nėra praradęs savo reikšmės. Galime kalbėti net apie tam tikrą darną: vienas be kito negali egzistuoti geras studentas ir geras dėstytojas.
Patys svarbiausi dalykai pasaulyje perduodami sunkiai paaiškinamais fluidais tiesiogiai per protą. Be subtilių komunikacijos kanalų nutiesimo, t. y. tiesioginio dėstytojo ryšio su studentu, tai neįmanoma. Giliausi jauno žmogaus kūrybiniai impulsai dažniausiai perimami ne iš nuostabiausių knygų, o pirmiausia iš dvasiškai artimų mokytojų. Tiek kiek pedagogas įdeda į savo mokinius darbo, savo laiko, energijos, skiria dėmesio individualiam darbui, tokie ir būna rezultatai, nes niekas iš nieko negimsta... Deja, dabartinė mūsų mokymo sistema dėl skurdo, neskaidraus ir neveiksmingo lėšų panaudojimo, didžiulių studentų srautų vis labiau suvaržomos dėstytojų ir studentų tiesioginių ryšių galimybės. Man gauti didesnius srautus – didžiulė problema. Vargstu pats, darau kolokviumus, skatinu studentus dirbti įvairius rašto darbus, tobulinti savo rašto ir mąstymo kultūros lygį. Todėl pastaraisiais metais vis dažniau atsisakau kvietimų skaityti įvairius bendruosius kursus.
Jau du dešimtmečius tenka daug dirbti su studentais, rengiančiais baigiamuosius bakalauro, magistro darbus, doktorantais. Esu išleidęs į gyvenimą nemažai disertacijas apsigynusių jaunų žmonių – filosofų, menotyrininkų, kultūrologų, orientalistų, filologų. Prarandu daug laiko, energijos rūpindamasis juos išsiųsti į įvairias stažuotes užsienyje, ieškodamas finansavimo ar mokslinių darbų publikavimo galimybių. Talentingiausi jauni žmonės dažnai būna nepraktiški, lengvai pažeidžiami, ir juos išsaugoti dabartiniame nuožmiame mūsų pasaulyje labai sudėtinga. Tai reikalauja daug vargo. Jie tarsi vaikai, kuriais rūpintis tenka ilgai – kol jie tvirčiau atsistoja ant kojų. Be individualaus santykio su kiekvienu konkrečiu žmogumi čia nieko nepadarysi. Kalbu apie labai sudėtingus jauno mokslininko ir kūrėjo gimimo procesus. Tokiuose mokytojo ir mokinio santykiuose subtilūs tiesioginės komunikacijos mechanizmai pasirodo daug veiksmingesni už bet kokias išankstines pedagoginio darbo schemas. Jauni žmonės gerai jaučia autentišką santykį, ir nieko čia nesuvaidinsi... Bendravimas su jaunais kūrybingais mokiniais skatina mokytis, tobulėti ir patį mokytoją. Išmintingas žmogus mokosi nuolatos ir kuo daugiau pažįsta, tuo geriau suvokia savo žinių ribotumą.
Mąstymas turi remtis į tam tikrus pamatus. Apsiskaitymas, erudicija, pagaliau, motyvacija tikriausiai nėra paskutinės reikšmės dalykai?
Taip, jūsų išvardytos savybės yra labai svarbios ir aš savo pedagoginėje praktikoje skatinu jų plėtotę. Mano požiūrį į studentą, pedagoginio darbo metodiką paveikė gyvenimas ir darbas kitose šalyse, pirmiausia Prancūzijoje, o unikaliausios pedagoginės patirties įgijau Japonijoje. Tai itin aukštos ir rafinuotos žmonių bendravimo kultūros šalys, kuriose gyvendamas ir dėstydamas visam gyvenimui gavau skaudžias pamokas. Jos privertė peržiūrėti kai kurias ankstesnes nuostatas ir padėjo suvokti daugelio mūsų šalyje įprastų dėstymo ir bendravimo su studentais būdų bei metodų ribotumą. Pavyzdžiui, Japonijoje vizituojantis profesorius, perskaitęs universitetinį kursą, atsiskaitymams gali pateikti kokią tik nori jam atrodančią priimtiniausią sistemą. Viskas tik jo valioje. Jis gali net nevertinti studentų žinių balais. Svarbiausias dalykas, kurio išmokau iš savo kolegų Japonijoje, neskubėti vertinti studentų iškart po egzamino, kaip kad mes dažniausiai darome, o daug kartų ir gerai viską pasverti, apsvarstyti ir pagalvoti apie šių sprendimų veiksmingumą ir padarinius. Pagaliau ir pats pažymys yra labai konvencionali sąvoka: vienam tas pats pažymys turi vienokią, kitam – visai kitokią reikšmę. Kartais atsižvelgiant į konkretų asmenį, jo dedamas pastangas reikia sąmoningai pažymį padidinti, suteikti studentui pasitikėjimą savo jėgomis, o kitą, netgi labai gabų, kuris nerodo būtinų jo sparčiam tobulėjimui pastangų, neišnaudoja savo potencialo, nereikia bijoti paaiškinus savo poziciją ir kiek „nusodinti“. Svarbu studentui tai motyvuotai parodyti, kad jis savyje rastų jėgų, siektų geriau atskleisti savo gabumus, nes pasitenkinimas pasiektais rezultatais, tai nuosmukio ar netgi degradacijos pradžia... Tai labai subtilūs dalykai, kurie rodo, kad negalima visų studentų vertinti mechaniškai pagal vieną kurpalį.
Pažindamas kitą pažinsi save Minėjote iš Japonijos perimtą tam tikrą patirtį. Bet tai juk ypatinga kultūra, ištisa Rytų civilizacija, išrutuliojusi labai gilų žmogaus, gamtos, tam tikrų žmogiškųjų santykių supratimą. Tai atsispindi japonų mene, literatūroje, tos šalies žmonių požiūryje į savo šalies istoriją, į praeitį ir ateitį. Mes gyvename kitoje istorinėje ir kultūrinėje terpėje. Kaip pasiekti, kad tie geri kitų civilizacijų pavyzdžiai, aptariamuoju atveju kad ir Japonijos, mums būtų veiksmingas pavyzdys, tegul ir neišplaukiantis iš mūsų istorinės raidos, nieko bendro neturintis su mūsų gyvenimo būdu, mūsų tautos psichofiziologine struktūra?
Jūs palietėte labai sudėtingą tarpkultūrinės komunikacijos problemų spektrą, kurį aptarinėjau daugybėje savo darbų. Šias problemas gvildenu jau tris dešimtmečius ir kuo toliau gyvenu, tuo darausi atlaidesnis ir atsargesnis vertindamas. Galiu pasakyti, kad mūsų žmonės – ir tai gal natūralu – ne visuomet siekia prasmingai pasidairyti po platesnį pasaulį, daugiau regi save, o ne kas yra pozityvaus kitoje kultūrinėje erdvėje. Daugelis nesusimąsto, kad greta mūsų esančios patirties, kurią „mes laikome vienintele galima ir teisinga“, yra ir kitokia ne ką mažiau vertinga. Kita vertus, net po egzotiškiausiomis detalėmis neretai daugiau yra to, kas įvairių civilizacijų ir kultūros tradicijų žmones sieja, suartina, o ne skiria.
Kai būnu Japonijoje, mėgindamas atitrūkti nuo darbų kartais sėdžiu kur nors parke, stebiu jaunus žmones. Įsiklausydamas į jų kalbos ar šnabždesių intonacijas neretai užmirštu, kad esu ne Lietuvoje, o kitame pasaulio krašte, nes ir čia žmonės labai panašiai išgyvena dėl nesėkmių, nelaimių, taip pat džiaugiasi laimėjimais ir myli savo artimuosius, vaikus, rūpinasi jais.
