Vadybos (administravimo) koncepcijų realizavimas praktikoje: įsivaizduojamybė, realybė ar perspektyvus iššūkis

Mykolo Romerio universitete vyko netradicinė konferencija „Efektyvumas viešajame sektoriuje: kuo vadybos teorijos gali pasitarnauti ir ką praktikai gali patarti?“ Netradiciška tai, kad pirmiausia buvo akcentuojamas ne mokslinis, o praktinis aspektas. Mokslininkai ir praktikai iš Šiaulių, Kauno ir Vilniaus universitetų svarstė, kaip galima priartinti vadybos (administravimo) mokslą ir vadybos (administravimo) praktiką.

Juozas Lakis, Saulius Nefas

Vadybos teorija ir vadybos praktika – vienos klasės du poklasiai. Ar tai antagonizmas?

Vyrauja nuomonė, kad mokslas ir teorija – „toli“ nuo praktikos ir neatitinka realybės. Ypač tai sakytina apie vadybos mokslus Lietuvos socialiniame kultūriniame kontekste. Kodėl dažnai esama praktika priimama kaip neginčijamas ir teisingas sprendimų rinkinys, nereikalaujantis nei argumentacijos, nei gilesnio pažinimo, nei alternatyvų vertinimo?1

Keldami šiuos klausimus nesame labai originalūs, nes pirmieji sumaištį sukėlė Sokratas ir Platonas, kurie stebėdami savo krašto negandas manė, kad pasaulį reikia tvarkyti ne kaip kitaip, o moksliškai, tačiau tuo pat metu analizavo žmonių gyvenimą (empirika), norėdami parodyti, kokia turi būti valstybė. Taigi teigtina, kad antikoje gimė teorijos- praktikos dichotomija.

Rodos, nieko nėra neįprasta tol, kol neatsigręžiame į mus supančią tikrovę ir nekeliame klausimo – kodėl mūsų valstybėje kitaip? Keldami probleminį klausimą, ar vadybos (administravimo) mokslo ir vadybos (administravimo) ryšys yra įsivaizduojamybė, realybė ar perspektyva, ieškome atsakymų.

Manome, kad vadybos (administravimo) mokslo ir vadybos (administravimo) ryšys tėra įsivaizduojamybė, nes tikrovėje neįmanoma atpažinti tai rodančių požymių. Išrandamos arba sąmoningai sukonstruojamos naujos sąvokos iš tikrųjų yra įsivaizduojamos. Šiuo atveju kalbama apie mokslininkų ir praktikų socialinę partnerystę.

Kodėl? Todėl, kad tiek praktikams, tiek mokslininkams teoretikams patogu taip gyventi – vieni kitiems netrukdo ir ramiai dirba savo darbą. Kliūtys sukeltų įtampą, reikalautų papildomo darbo, pastangų trukdžiams šalinti, o to visai nesinori. Jei pripažįstame, kad mokslas esti tada, kai yra įtampa, pasakykime, kur esama įtampos socialiniuose moksluose, o tuo labiau vadybos (administravimo) kryptyje? Šios krypties mokslininkų Lietuvoje nedaug, o praktikai, kurie galėtų būti šalia, – nedalyvauja. Kad gyvename patogioje įsivaizduojamybės būsenoje, didžioji dalis kaltės tenka būtent mokslininkams.

Eurostat 2007 m. tyrė posovietinių šalių, taip pat ir Lietuvos mokslininkų dalyvavimo tarptautinėje mokslinėje erdvėje, priežastis. Hipotetiškai buvo galvojama, kad pagrindinės priežastys bus užsienio kalbos nemokėjimas, tačiau tyrimo duomenys to nepatvirtino (yra prestižinių tarptautinių organizacijų, kurioms vadovauja italai, škotai, vengrai, labai prastai kalbantys angliškai). Taip pat manyta, kad mūsų moksliniai tyrimai neatitinka Europos prioritetų (taip pat netiesa, nes pagal Erasmus programą Lietuva – greta olandų).

Pasirodo, pagrindinės priežastys yra šios: ambicijų stoka (tyrimas rodo, kad tik 8,7 proc. 2007 m. doktorantų norėtų tęsti doktorantūros studijas užsienyje) ir mokslininkų bendruomenės uždarumas (kiekvienas dirba sau)2 . Pastaroji priežastis būtent ir įrodo mums patogią būseną. Deja, šis patogumas visiškai priešingas atviros visuomenės koncepcijai. Pasak koncepcijos kūrėjo K. Poperio, „socialinėje tikrovėje (viešasis sektorius yra vienas socialinės tikrovės segmentų) nėra vienos teisingos ideologijos, geriausio modelio, vieno autoriteto ir t. t. Kiekvieną teoriją reikia ne įrodyti, bet paneigti. Jei nepavyksta paneigti, tai laikytina laikinai teisinga. Tyrinėtojai turi apibrėžti faktus, paneigiančius teoriją“3 . Jei mokslininkai kuria teorijas, socialiniai partneriai turėtų padėti jas paneigti arba patvirtinti.

Kokia realybė? Ją rodo kad ir šis tyrimas. Į konferenciją buvo pakviesta 10 savivaldybių merų, suteikta galimybė deleguoti bet ką iš vietos politikų, 60 savivaldybių administracijų direktorių ir galimybė deleguoti bet ką iš administracijos darbuotojų, 10 apskričių viršininkų ir galimybė deleguoti bet ką iš apskričių viršininkų administracijų, visi parlamentinių partijų lyderiai, kurie taip pat gali deleguoti bet ką iš politinių partijų. Šio nereprezentatyvaus tyrimo rezultatai – konferencijoje nematėme nė vieno asmens iš šių svarbių struktūrų. Todėl klausimas, kodėl praktikai šalinasi mokslininkų, yra itin aktualus!

Gal mūsų šalyje kaip ir Didžiojoje Britanijoje, kur, pasak Salfordo universiteto profesoriaus George Mc Kay, „yra žmonės, kurie nori permainų, tarp jų daug akademikų, bet yra ir vadinamųjų „antiakademikų“, kurie akademikus suvokia kaip problemos, su kuria reikia kovoti, dalį“.4

Teko skaityti Amerikos švietimo tarybos pranešimą apie interesų konfliktus tarp universitetų ir korporacijų5 . Dokumentas pagrįstas nuostata, kad interesų konfliktų valdymas nėra išskirtinai teisinė, o visų pirma moralinė problema. Pasirodo, ne tik pas mus, laisvojo mokslo pradinukus, bet ir ten, mokslo fabrike, yra savų etikos problemų.

Tačiau bendras įspūdis skaitant minėtą dokumentą turi kitokią kryptį – stebina ryšių tarp universitetų ir verslo mastas. Susipažįsti su vidutinio JAV universiteto veikla ir galvoji apie realybę.

Matyt, mūsų akademinių institucijų panašaus masto proveržis į gamybą, aptarnavimą, viešąjį administravimą dar toli (ypač vadybos ir administravimo srityje). Vangiai klostosi universitetų bendradarbiavimas su viešojo administravimo institucijomis – bendradarbiavimo sutartys pasirašomos, tačiau jos turi daugiau simbolinį, bet ne dalykinį pobūdį. Reta kregždė – bendri projektai, o apie dvišales komisijas siekiant sinergijos efekto neteko girdėti.

Kol laukiame geresnių laikų, labiau tinkama mažų žingsnių strategija artinant teoriją ir praktiką. Dideliems žingsniams trūksta potencialo – ir dėl silpnos, apsiribojančios formaliu reguliavimu mokslo vadybos, ir dėl akademinių darbuotojų atotrūkio nuo kasdienės praktikos, ir dėl kuklių sąlygų mokslo eksperimentiniam darbui.

Pirmasis žingsnis: pradėkime nuo to mokslinio produkto, kurį dabar kuriame vadybos ir administravimo srityje – daktaro ir magistro kvalifikaciniai darbai. Šimtai nekvailų galvų „kaitina smegenis“, kol sukuria daugiau ar mažiau aktualų mokslinį produktą. Remiamės autorių patirtimi ir stebėjimais vadybos ir sociologijos srityje: apie 5–10 proc. magistrantų ir daugiau nei pusė doktorantų parengia darbus, turinčius inovacinį efektą, taikytiną praktikoje.

Koks jų tolesnis kelias?

Universitetas nustoja domėtis sukurtu jo bazėje moksliniu produktu nuo tos akimirkos, kai tas produktas įteisinamas (t. y. apginamas kvalifikacinis darbas). Manytume, leistinas toks palyginimas: įsivaizduokime gamintoją nesirūpinantį savo pagamintu produktu! Suprantama, skirtingai nuo plytos ar kastuvo gamybos intelektinis produktas turi autorių ir formaliai jis laisvas užtikrinti jo tolesnį kelią. Tačiau mokslo darbas retai kada pajuda nuo lentynos.

Vadinasi, universitetams reikia susirūpinti bent jau tinkamu mokslinio produkto pristatymu. Bet ne šiaip kam nors, o tam tikrai tikslinei grupei – visų pirma įstaigai ar įmonei, kurioje buvo atliekamas tyrimas. Kaip tai padaryti, reikėtų pagalvoti. Tačiau daryti būtina, kad tyrimo praktinės rekomendacijos turėtų inovacinį poveikį praktikai.

Dabar – apie kvalifikacinių darbų autorius. Šiandien jiems suteikiami laipsniai, įteikiami diplomai, jų darbai paliekami universiteto bibliotekoje ir viskas. O kodėl toks absolventas, būdamas įstaigos tarnautojas arba įmonės vadybininkas, nepasirodo universitete ir neinformuoja apie savo subrandintų idėjų ir praktinių rekomendacijų tolesnį likimą? Gal bendromis pastangomis galima būtų stumtelėti jo įdirbį į tą terpę, kurioje jis reiškiasi ir kurioje turi ambicijų būti kompetentingu specialistu?

Pažvelkime kiek plačiau į universitetų ryšius su absolventais, kurių tūkstančiai pasklinda po viešąjį ir verslo sektorius. Jie – pati natūraliausia, pati veiksmingiausia jungtis tarp universitetų ir viešojo administravimo, verslo, visuomenės gyvenimo. Jungtis, kuri šiandien lieka be gyvybės požymių, kuri turi gaivinti mokslumą, inovaciją, modernumą ir universitetą, jo alumni. Realu manyti, kad universitetai gali išlikti patrauklūs savo auklėtiniams dėl galimybės paviešinti jų tinkamai susistemintą patyrimą ir idėjas, pakviesti juos į auditorijas, katedras susitikti su dėstytojais ir studentais, pagerbti juos už profesinės veiklos laimėjimus. Kodėl taip nedaroma?

Matyt, iš paveldėtos tų laikų inercijos, kai ir gamyba, ir viešasis administravimas, ir aukštosios mokyklos dirbo paklusdamos valdžios centrui, kai centro politinė valia buvo tapatinama mokslumui ir verslumui. Ši inercija šiandien akivaizdi – tai beviltiškai neatitinkanti dabartinių reikalavimų ir galimybių mokslo vadyba.

Teko girdėti Birmingemo universiteto teisės profesoriaus Maiklo Kingo požiūrį: Vakarų pasaulio mokslininkai dalijami į 5 proc. mokslininkų ortodoksų ir 95 proc. mokslininkų antreprenerių. Pastaruosius jis apibūdina kaip energingus, nebijančius rizikos mokslininkus, kurie pasinaudoja kiekviena galimybe gauti naudos mokslui, kurie mato ne problemą, o galimybę veikti. Ortodoksus jis apibūdina kaip griežtus doktrinierius, kuriems svarbu kurti pažinimo rezultatų sistemą remiantis abstrakčiais mokslinio reiškinio aiškinimais.

Kadangi save laikome Vakarų pasaulio dalimi, kolegų mokslininkų ir ne tik jų bandėme teirautis, ką jie maną apie tokią proporciją Lietuvoje. Atsakiusieji mano, kad Lietuvoje ši proporcija yra atvirkštinė – 95 proc. mokslininkai ortodoksai ir 5 proc. mokslininkai antrepreneriai.

Ar galimas perspektyvus iššūkis? Taip! Kodėl? Pirmiausia mes, mokslininkai, jei norėsime kalbėti ir būti įdomūs pasauliui, turime rasti tam tikrą diskursą. Tas diskursas gali būti Lietuvos empirika paremtas socialinės srities vadybos ir administravimo mokslas.

Antra: grįžtantys emigrantai iš Vakarų šalių ir pagal naujausius vadybinius metodus parengti mūsų progresyvių įmonių vadybininkai ir ne tik vadybininkai (darbininkai, tarnautojai) privers viešojo sektoriaus vadovus tapti ir būti (o tai sistemingas mokymasis) vadybininkais, nes tiek vidinė, tiek išorinė viešųjų organizacijų aplinka nebegalės pakęsti prastos darbo organizavimo kultūros.

Trečia – studentai nemokantys už mokslą, bet rimtai studijuojantys, taip pat studentai mokantys už mokslą ir mąstantys apie darbo perspektyvą, kurioje jie susidurs su sistemingai besimokančiais vadovais ir kolegomis. Jie reikalaus iš savo dėstytojų tiek epistemologinių, tiek empirinių sampratų aiškinimo.

Ketvirta – gal krizė taps pokyčiu, verčiančiu mūsų valstybėje ne kurti daug kainuojančius slėnius ar parkus, bet sudaryti sąlygas žaliuoti mokslo ir praktikos slėniams ir parkams universitetuose, nes viešojo sektoriaus veiksmingumui įtakos turi jo modernizavimas, kuris neįmanomas be mokslinių tyrimų plėtros, benaujų teorijų, požiūrių formavimo ir praktikos poreikio naujovėms.

Konferencijos pranešėjai: Šiaulių universiteto Viešojo administravimo katedros doc. dr. V. Tubutienė, Mykolo Romerio universiteto Viešojo administravimo katedros doc. dr. V. Smalskys, Kauno technologijos universiteto Viešojo administravimo katedros doc. dr. R. Šnapštienė