Teodoro Grothuso pavyzdys įkvepia ir mūsų laikais
ML. Būtų įdomu daugiau sužinoti apie Baltijos kraštų bajorų sąjungą (Der Baltischen Ritterschaften). Michaelis fon Grothusas. Baltijos kraštų bajorų sąjungoje veikia keturių kraštų arba regionų riterijos – Livonijos, Kuršo, Estijos ir Saaremos (Ösel). Įsikūrusios ir įvairių šeimų sąjungos, viena iš jų yra Grothusų šeimos sąjunga. Pastarajai man ir tenka vadovauti. Kuršo bajorų sąjungai vadovauja Heinrich von Stackelberg. Jo profesija – teisininkas. Tačiau jam artimesnė muzikos sritis (groja trimis muzikos instrumentais), o ne fizika ar chemija. M. Čiurlienė. Norėčiau įsiterpti. Lietuvių tarp tų keturių skirtingų tautų riterijų atstovų kaip ir nėra. Per pirmą Grothusų šeimos susirinkimą tą klausimą iškėliau pranešėjui. Išgirdau atsakymą: „Tuo metu, kai Grothusų giminė išgyveno savo klestėjimo laikus, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo didžiulė valstybė ir Lietuvos atstovai nematė reikalo jungtis į Baltijos vokiečių riterijas.“ Remtis į tradiciją ML. Tikriausiai ne vien Teodoru Grothusu šiandieniai šios plačios giminės palikuonys labiausiai domisi? Lietuvos žmonėms visų pirma įdomu ir rūpi šio žymaus mokslininko likimas, nes jis susijęs su mūsų kraštu, yra savas. Taip pat užsiminta apie Teodoro tėvą Evaldą Dytrichą Grothusą. Kas dar iš šios giminės įžymybių nusipelno didesnio draugijos narių dėmesio? Maždaug kokia vieta Grothusų giminės hierarchijoje tenka Teodorui Grothusui, vertinant ne mokslo istorijos, bet paprasto Grothusų draugijos nario požiūriu? Michaelis von Grothusas.
Mokslo srityje Teodoras Grothusas yra prie pačių žymiausių šios giminės atstovų, vargu ar jis gali turėti konkurentų. Tačiau Grothusų giminė pasižymėjo mene, administracinėje ir karinėje veikloje. Carinėje Rusijoje ši giminė yra davusi daug žymių veikėjų. Tačiau mokslas carinėje Rusijoje nebuvo labai skatinamas, juo labiau toks, kurio atstovų daugumą sudarė užsieniečiai. Šiek tiek daugiau mokslo žmonės buvo vertinami Peterburge ir Maskvoje. Tad į mokslus linkę Grothusai jautėsi laimingi, jei pavykdavo gauti kad ir ne itin reikšmingą su mokslu susijusią vietą savame krašte. Apskritai XVIII a. antrojoje pusėje Kuršo-Žiemgalos hercogystė savo klestėjimą išgyveno, kai šį kraštą valdė Ernestas Johanas Bironas (1690–1772), kuris buvo Rusijos imperatorės Anos Joanovnos favoritas. Savo didingą rezidencinę pilį Jelgavoje jis pastatė liepęs nugriauti toje vietoje XIV a. statytą Livonijos ordino pilį. Buvo užsibrėžęs įsteigti Jelgavoje universitetą, į kurį dėstyti buvo kviečiamas ir Imanuelis Kantas. Kuršas pasižymėjo kaip labai pažangus kraštas, jame sėkmingai reiškėsi ir Grothusų giminės atstovai.
Tarp Grothusų buvo nemažai įžymių žmonių, ypač jeigu prisiminsime ir Švedijoje gyvenusius šios giminės atstovus. Vienas iš jų Švedijoje buvo net finansų ministras, dalyvavęs Šiaurės kare. Livonijoje Grothusai pasižymėjo ypač gerais administraciniais sugebėjimais.
ML. Užsiminta, kad mokslo reikšmė Rusijoje buvo ne itin vertinama, matyt, lyginant su to meto Vakarų Europos valstybėmis. Minėta, kad ir vokiečiai Rusijos moksle buvo ne itin toleruojami. Bet taip buvo juk toli gražu ne visada. Esu tikras, kad profesorius J. A. Krikštopaitis turi ką šiuo klausimu pasakyti. J. A. Krikštopaitis. Nereikėtų pamiršti, kad net ir Rusijos mokslų akademiją įkūrė ne kas kitas, o vokiečiai Sankt Peterburge. Ilgą laiką vokiečių mokslininkai toje akademijoje ir dominavo, ne rusų, bet vokiečių kalba vykdavo Akademijos posėdžiai, vokiškai publikuojami moksliniai darbai. Grothusų giminės klestėjimo laikais XVIII a. antrojoje pusėje Rusijos mokslų akademijoje dar vyravo vokiečių mokslininkai ir vokiečių kalba. Net iki XIX a. pradžios vokiečių įtaka Rusijos mokslui buvo dar labai didelė. ML. Kadangi kalbame apie Baltijos vokiečių sąjungos narius telkiantį Teodoro Grothuso asmenybės vaidmenį, tai svečių iš Vokietijos norėčiau paklausti, kiek svarbus šiandienėje Vokietijoje ir Baltijos vokiečių sąjungos veikloje būtent autoriteto vaidmuo? Kiek tai šiandien svarbu sąjungos nariams, gyvenantiems modernioje Vakarų visuomenėje? Michaelis von Grothusas. Tik tiek galiu pasakyti, kad plati Grothusų giminė, savo sudėtyje turėdama tokį mokslo autoritetą kaip Teodoras Grothusas, labai tuo didžiuojasi. Manau, tai natūralu ir visiškai suprantama. ML. Suprantama, bet nemanau, kad skirtingo išsilavinimo ir pomėgių, pagaliau skirtingo amžiaus Grothusų giminės nariams šiandien vienodai žinomas ir svarbus Teodoras Grothusas. Juk ir šiame autobuse improvizuotoje „apskritojo“ stalo diskusijoje ant ratų nuskambėjo mintis, kad žmonės skirtingi, vieniems įdomūs Teodoro Grothuso fizikiniai ir cheminiai bandymai, o kitiems daug patrauklesni atrodo mokslininko tėvo Evaldo Dytricho fon Grothuso ryšiai su kompozitoriumi Karlu Filipu Emanueliu Bachu ir Gedučių dvaro savininkui jo padovanotasis klavesinas. Tai visiškai natūralu, būtų keista, jeigu visi domėtųsi tik mokslu. Suprantu, kad geri pavyzdžiai labai reikalingi ir svarbūs norint suvienyti bendruomenę, sąjungos narius ar žmones pagal pomėgių grupes. Gyvename labai prieštaringais laikais, kai kam gal išvis tų autoritetų nereikia? Michaelis von Grothusas. Tai filosofinis ir net politinis klausimas. Manau, dėl vieno nesunkiai sutarsime: kiekvienai visuomeninei organizacijai reikalingos tam tikros veiklos ribos, tam tikra tvarka. Visuomenei ir kiekvienai organizacijai reikalingi geri pavyzdžiai. Puiku, kai 200 metų senumo pavyzdys mums ir dabar atrodo nepasenęs, galioja ir mūsų laikams, išlieka aktualus, kai ką net įkvepia naujiems darbams. Kad galėtume kurti pavyzdingą visuomenę ir ją tobulinti, galime veikti įvairiai – leidžiant gerus įstatymus, vyriausybinius nutarimus ir t. t. Galima veikti ir per užkrečiančius gerus pirmtakų veiklos pavyzdžius, remtis tradicija. Šeimoje gaudavo diplomatijos pagrindus M. Čiurlienė. Jeigu man būtų leista įsiterpti, paminėčiau Grothusų giminei būdingą diplomatiškumą ir mokėjimą bendrauti su žmonėmis. Šią ypatybę garsina apie šios giminės žmones rašiusieji autoriai. Vienas iš tokių asmenų buvo Teodoro tėvas Evaldas Dytrichas Grothusas. Labai daug palankių epitetų skyrė jį pažinoję amžininkai, jis buvo laukiamas įvairiuose salonuose, taip pat ir jau minėto Hamburge gyvenusio kompozitoriaus Karlo Filipo Emanuelio Bacho šeimoje. Žodžiu, giminei buvo būdinga aukšta bendravimo kultūra. J. A. Krikštopaitis. Tokia auklėjimo ir lavinimo sistema buvo įprasta to meto aristokratų dvaruose. Kviestis iš Vokietijos ar Prancūzijos guvernantes, mokytojus savo vaikams buvo Baltijos vokiečių tradicija. Iš kartos į kartą ta tradicija buvo perduodama, ne išimtis buvo ir Grothusai. M. Čiurlienė. Kai kuriose šeimose ta tradicija ypač suvešėdavo. Gal Grothusų giminės vyrai rinkdavosi jų gyvenimo būdą atitinkančias moteris, tačiau bendravimo kultūrai buvo skiriamas itin didelis dėmesys. J. A. Krikštopaitis. Kai XVI a. po Livonijos karo su Maskva Livonija buvo prijungta prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Grothusų giminės atstovai suvaidino svarbų vaidmenį Lietuvos diplomatijoje, jau atstovaudami Lietuvos valstybei. Apskritai jie reiškėsi kaip tarptautinio lygio diplomatai, sąžiningai atliko jiems tekusias pareigas Lietuvos valstybėje.
Tiesa, lygiai taip pat atsakingai ir sąžiningai šios giminės asmenys tarnavo ir carinės Rusijos monarchams, kai Lietuva po 1795 m. įėjo į Rusijos imperijos sudėtį. Nieko nuostabaus: Baltijos vokiečiai savo specifinę, unikalią kultūrą sugebėjo išlaikyti dirbdami įvairių valstybių sudėtyje tik dėl savo diplomatinių sugebėjimų. Jie sugebėdavo prisitaikyti prie įvairios konjunktūros. Tai buvo Grothusų ir kitų Baltijos vokiečių giminių stiprybė. Tai buvo ir jų išskirtinybė po to, kai nustojo gyvuoti Livonijos ordinas, pasaulietiška valstybė tapo ir Teutonų ordinas, virtęs Prūsijos valstybe.
Tikisi derlingos žemės Šiauliuose ML. Žavi Grothusų šeimos susitelkimas, noras giliau pažinti savo giminės protėvių praeitį, jų darbus. Mūsų atmintyje išliks Zygfrydo von Grothuso pavyzdys, siekiant kelti Teodoro Grothuso tarptautinį autoritetą, o tai savo ruožtu visai natūraliai išsiliejo ir į dabartinės Lietuvos mokslo ir kultūros propagavimą, natūralią mūsų šalies gero įvaizdžio kūrimo veiklą. Be skambių žodžių ir pareiškimų pati Teodoro Grothuso fondo veikla juk į tai ir nukreipta, nors gal ne visi ir ne visada apie tai susimąsto. Todėl paklausiu: ko tikitės iš šio vizito į Šiaulių universitetą? Michaelis von Grothusas. Tikimės derlingos žemės, kurią sugebėsime šiek tiek „palaistyti“ gal net pinigėliais. Gal iš visų mūsų bendrų pastangų pasėta gera sėkla ilgainiui sudygo ir išaugs. ML. O kaip su krize, kuri siaubia Europą? J. A. Krikštopaitis. Didžiausia krizė siaučia mūsų galvose. Michaelis von Grothusas. Krizės metu kaip tik ir aktualu energingai veikti, daugiau investuoti į žmonių tarpusavio santykius, bendravimą, komunikaciją. Tad ir krizės metu yra sričių, kurios gali būti kaip tik aktyviai stimuliuojamos ir taip aktualinamos. Tikimės, kad jokia krizė nesutrukdys mums pasiekti to, ko labiausiai geidžiame. J. A. Krikštopaitis. T. Grothuso fondo valdybos nariams labai svarbu, kad Šiaulių universitetas taptų Teodoro Grothuso gimtojo krašto atstovavimo svarbiausiu centru, globojančiu visa, kas siejasi su T. Grothuso vardu. Tai būtų net savotiška istorinė misija ugdant intelektinę veiklą kaip pavyzdį jaunajai kartai. O universitetas ir turi būti tas intelektinį potencialą ugdantis ir skleidžiantis centras. ML. Kiek Šiaulių universitetas šiandien būtų pajėgus tokią misiją – taip norėčiau pavadinti – atlikti? J. A. Krikštopaitis. Lietuvoje labai daug universitetų, todėl svarbu, kad kiekvienas turėtų savo specifinį veidą, savo būdingą tyrimų ir veiklos kryptį. Antai Klaipėdos universitetas turi labai aiškią veikimo kryptį: tai Mažosios Lietuvos paveldo tyrimas ir plėtojimas, Bal-
tijos jūros ir okeanografiniai bei archeologiniai tyrimai. Nepakartojamas ir labai svarbus bruožas, kuris Klaipėdos universitetui leis ne tik išlikti, bet ir toliau plėstis.
Šiaulių universiteto padėtis, manau, yra sudėtingesnė, nes dar reikės susirasti aiškesnę veiklos kryptį ir išskirtinį veiklos bruožą. Esu tikras, kad Šiaurės Lietuvos mokslo ir kultūros centro funkcija Šiaulių universitetui galėtų būti tas išskirtinis bruožas. O pradėti kaip tik ir reikėtų nuo su Teodoro Grothuso istorijos ir kultūros paveldu susijusių dalykų tyrinėjimu ir puoselėjimu. Manau, tai labai gera ir perspektyvi galimybė, kuria būtina pasinaudoti. Tai labai naudinga pačiam universitetui, Šiauliams ir visai šiaurės Lietuvai. Iš tos sėklos, kaip sako Michaelis, turėtų išaugti ir kiti darbai.
ML. Lyg ir pasiduodame teritorinio skirstymo principui. Gal tai ir teisinga, bet nejaugi Vilnius ar Kaunas jau lyg ir atiduoda savo buvusį įdirbį, nuo šiol lauks tik šiauliečių iniciatyvų ir darbų? J. A. Krikštopaitis. Nemanau, kad tik pasyviai lauks, nes visi universitetai privalo remtis pasaulinio garso mokslininkų vardais ir figūromis – tik taip galima palaikyti ryšį su tradicija ir iš jos gauti naujų impulsų savo veiklai. Vilnius ar Kaunas savo mokslus gali plėtoti įvairiomis fundamentinėmis kryptimis. Toliau nuo centro esantys universitetai privalo surasti ir sukurti ypatingą vaidmenį savo kraštui. Tik tada jie jausis užtikrintai. Universitetams svarbu rasti deramą vietą Lietuvos kultūroje.
Šiaulių universitetas galėtų plėtoti tyrimus ir aiškintis, kokios įtakos Šiaurės Lietuvai turėjo artimiausios vietovės. Prisiminkime Jelgavos gimnaziją, kurią lietuviškos spaudos draudimo laikais baigė vėliau žymiais visuomenės ir kultūros žmonėmis tapę lietuviai. Arba Ryga, kuri buvo tam tikras lietuvių kultūros ugdymo ir raiškos centras XX a. pradžioje, kai Lietuvoje apskritai nebuvo nė vienos aukštosios mokyklos. Būtent per Šiaulius vedė daugelio lietuvių kelias į Jelgavą ir Rygą.
Šiuos dalykus tyrinėdamas Šiaulių universitetas galėtų telkti dėmesį į svarbius mūsų kultūros ir mokslo istorijos dalykus ir taip kurti savo veiklos specifinius bruožus.
Ateityje visa tai galėtų išaugti gal net į šiaurės krypties skandinaviškąją tyrimų erdvę. Taigi šiauliečiai turi galimybių kurti unikalų vaidmenį Lietuvos humanitarinių tyrinėjimų erdvėje, o ar sugebės pasinaudoti, priklausys tik nuo jų pačių.
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas PS. Įspūdžius iš Theodoro Grotthusso fondo valdybos narių apsilankymo Šiaulių universitete bandysime pateikti kitame Mokslo Lietuvos numeryje.
Nuotraukose:
Theodoro Grotthusso fondo vienas iš steigėjų Zygfrydas fon Grothusas 2006 m. Žeimelio Žiemgalos muziejuje prie Teodoro Grothuso skulptūros (autorius Kęstutis Balčiūnas)
Pirmieji žingsniai Šiauliuose: Haris fon Grothusas, Marija Čiurlienė, gilumoje – prof. Juozas Algimantas Krikštopaitis ir Michaelis fon Grothusas
Prie mokytojo, kraštotyrininko Juozo Šliavo surinktų mitologinių akmenų Žeimelyje: tuometis Theodoro Grotthusso fondo valdybos pirmininkas akad. Povilas Algirdas Vaškelis, dr. Teofilis Čiurlys ir matematikas akad. Bronius Grigelionis (2006 m. birželis)
Šiaulių universiteto doc. dr. Stasys Šimaitis, prof. Juozas Algimantas Krikštopaitis ir Marija Čiurlienė aptaria Teodorui Grothusui skirtas publikacijas; už jų – Haris fon Grothusas ir Tomas Rudis, buvusioje Gedučių dvarvietėje išlikusio pastato dalies savininkas
