Kaip gimėme, augome, kokiais norime būti

Viskas vartotojui

M. L. Fakulteto kūrimo istorija baigėsi laimingai, galime švęsti jau ir pirmąsias sukaktis. Vis dėlto pamėginkime trumpai apibūdinti, kas tai yra – Komunikacijos fakultetas. Su kuo komunikuojate ir kaip?

D. K. Esame ne technologinių komunikacijų, bet socialinės komunikacijos fakultetas, kuriame vyksta atitinkamos orientacijos studijos ir plėtojamas mokslas. Jis aprėpia tam tikrą spektrą mokslo disciplinų. Dalis jų yra senos, kaip ir pats pasaulis, o jų tyrimo objektas tai raštas, spauda, dokumentas, tokios veiklos sritys kaip žurnalistika, bibliotekininkystė, žmogiškosios atminties dokumentų, paveldo išsaugojimas, aktualinimas ir valdymas. Šiais laikais aktualu tapo ir tai, kas vadinama informacinių procesų pobūdžio socialine komunikacija – tarp visuomenės grupių, visuomenės narių, tarp bendruomenių, valdžios įstaigų ir visuomenės. Dėl to svarbūs informologai, kurie įvaldo informacijos apdorojimo įgūdžius ir informacijos perdavimo metodus bei sistemas. Modernioje visuomenėje didėja profesionalių viešųjų ryšių specialistų poreikis. Štutgarto ir Oksfordo pavyzdys buvo paskata nedelsiant parengti leidybos studijų programą. A. P. Buvo užsiminta, kad atsiradome ne tuščioje vietoje. Tarkime, bibliotekininkystės mokslas, bibliografija egzistavo Vilniaus universitete jau keli šimtai metų, žurnalistika jame jau seniai perkopė per pusės amžiaus slenkstį. Jų pagrindu ir kūrėsi fakultetas. Ir ne vien jų pagrindu. Kitos mokslo šakos, apie kurias užsiminė dekanas, taip pat rutuliojosi, gravitavo kiek kitokio turinio link, pavyzdžiui, labai suartėjo bibliotekininkystės ir informacijos mokslai.M. L. Gal pasiaiškinkime, kuo skiriasi informatika ir informacijos mokslai.

D. K. Informatikos mokslai dėstomi Matematikos ir informatikos fakultete, jame dominuoja technologiniai dalykai, kompiuterinis programavimas. Mes turime reikalą su informacijos mokslais socialinių ir humanitarinių mokslų kontekste. Tai paribio sritis. Mūsų tyrimų ir studijų pagrindas – intelektinės atminties bagažas, visa tai, kas yra kuriama intelektinės veiklos procese, vartojama arba archyvuojama. Spauda, raštas, vaizdas, ikonografija, šią valandą kuriama skaitmeninė informacija, kurią būtina padaryti prieinamą, pateikiant greičiausiu, pigiausiu, racionaliausiu, ekonomiškiausiu būdu ir priemonėmis.M. L. Į ką ta informacija orientuota: į pasaulį, Lietuvos valstybės institucijas, o gal į kiekvieną žmogų, norintį ir gebantį ta informacija naudotis?

D. K. Turime kalbėti apie informacijos vartotoją. Tačiau nebūtina griežtai apibrėžti konkrečią vietą, pavyzdžiui, informacijos tarnybą, biblioteką, archyvą, muziejų. Vadinkime ją informacijos talpykle, į kurią ateina vartotojas – pėstute arba kompiuteriniu tinklu. Mūsų informacija orientuota į žmogų, socialinę grupę, kolektyvus, bendruomenę ir institucijas. Tai esamos ir kuriamos naujos žinijos perteikimas individualiems ir kolektyviniams vartotojams.A. P. Dabar paplito terminas informacijos architektūra, ir tuo šiandien užsiima mūsų studentai.M. L. Ir ko jie išmoksta?

D. K. Formuojame įgūdžius ir profesionalumą. Studijų programos padeda išugdyti kūrybiškumą ir gebėjimus juo remtis sprendžiant darbo sąlygų ir darbdavio iškeltas užduotis. Rengiame savo sričių profesionalus, todėl nuolat telkiame gabiausius Lietuvos abiturientus. Pastaraisiais metais pradėjome sistemingai lankyti geriausias gimnazijas, visais kanalais skleidžiame orientuojamojo pobūdžio informaciją. Tų, kurie pasirinko Komunikacijos fakultetą ir įstojo, nenuviliame. Jau kelintą metą Verslo informacijos vadybos studijų programa pagal pirmakursių pasirinkimą yra antroje vietoje tarp 70 Vilniaus universiteto studijų programų. Man geriau pažįstama Leidybos studijų programa, nes ją pats kartu su kolegomis kūriau. Leidybos studentas įsisavina darbo su tekstine medžiaga, kompiuterinės grafikos, maketavimo įgūdžius, pažįsta technologijos procesus, produkto tiražavimo būdus ir t. t. Toks specialistas yra kompetentingas proceso nuo autorinio rankraščio iki pat leidinio sandėliavimo spaustuvėje arba įrašo kompaktinėje plokštelėje vadybininkas. Leidybos studijų programa taip pat yra viena iš populiariausių – trečioji reitingų lentelės vietoje. A. P. Šiame klausime išties atsispindi tam tikras komunikacijos ir informacijos mokslų savitumas. Ar fakultete yra tam tikras vienijantis branduolys, apie kurį buriasi fakulteto dėstytojai, profesūra ir studentai? – aš taip suprantu Mokslo Lietuvos atstovo klausimą. Išties tai yra ne problema, nes komunikacijos ir informacijos mokslai šakų ir disciplinų lygmenyje yra ne tik įvairialypiai, bet ir realiai susiklostę ir autonomiški, reaguodami į išorinius pokyčius, jie nuolat atsinaujina, kristalizuojasi. Problema sukurta mokslo administravimo ir klasifikacijos lygmenyje, nes informacijos ir komunikacijos studijos Lietuvoje yra priskiriamos ne humanitariniams, o socialiniams mokslams. Apie tai išsamiai 2004 m. išleistoje kolektyvinėje studijoje Lietuvos humanitarinių ir socialinių mokslų plėtros problemos rašė prof. Audronė Glosienė, pabrėžusi nenatūralų kai kurių komunikacijos ir informacijos mokslų šakų priskyrimą skirtingoms mokslų sritims. Pavyzdžiui, spaudos ir komunikacijos mokslai pagal Lietuvos klasifikaciją priskirti socialiniams mokslams. Nenuostabu, kad komunikacijos ir informacijos mokslų ir studijų vienu svarbiausių požymių yra tarpdalykiškumas, fakultete nėra vienos disciplinos, kuri monopolizuotų kitas ar diktuotų savo vizijas. Skatindami integraciją, rengiame įvairaus profilio ir gebėjimų specialistus. Tam yra studijų programos, paremtos atskirų komunikacijos ir informacijos mokslų šakų įdirbiu. Ko išmoksta studentai? Trumpai atsakyčiau taip, – išmoksta kurti sau ir kitiems patogią informacinę aplinką ir geba paaiškinti, kuo ši aplinka komunikuojant geresnė už kitą... D. K. Komunikacijos fakultetą lyginant su Fizikos, Ekonomikos ar Teisės fakultetais, išryškėja specifiniai jo bruožai, nes tai iš esmės artimų mokslų konglomeratas, kurį sudaro bendroji ir specifinės dalys. Štai darbdavys kreipiasi į mus ir klausia, ką mūsų leidybos absolventai moka kaip leidėjai. Suprantama, kad į leidyklą niekas nekvies dirbti archyvistą ar bibliotekininką. Jiems reikia leidybos specifikos žinovo, tos veiklos profesionalaus organizatoriaus. Taigi esame gana specifiškas fakultetas, bet tą patį matome ir kitose Europos valstybėse. Man pavyzdžiu yra jau minėtas Štutgarto taikomųjų mokslų universitetas. Lietuvoje laiku ėmęsi šių studijų ir mokslinės veiklos sugebėjome išsiveržti į priekį, bet dabar jau nesame vieninteliai, nes panašių darinių atsiranda ir kituose Vilniaus universiteto fakultetuose, Vytauto Didžiojo universitete, Klaipėdos universitete ir kitur. Tokių studijų programų proveržis yra moderni, vaisinga naujovė. Tradicinėse mokslo ir studijų kryptyse viskas jau užimta, išbandyta, turimas didelis įdirbis, todėl jaunimui daug perspektyviau skverbtis ir prasimušti įvairių mokslo krypčių sandūrose, naujose mokslo kryptyse.

Kai klasifikacijos atsilieka nuo gyvenimo

A. P. Nuolat girdime sąvoką tarpdalykinis tyrimas. Šia prasme Komunikacijos fakultetas tiek mokslo, tiek studijų prasme yra išties tarpdalykinis fakultetas. Mūsų nevaržo tradicijos, kaip, pavyzdžiui, teisininkus, fizikus ar ekonomistus, bet tai nereiškia, kad esame silpni. Priešingai – esame modernūs.D. K. Ir tai nereiškia, kad mūsų fakultetas nešvęs savo 350-ojo jubiliejaus.

M. L. Būtent to ir palinkėsime pokalbio dalyviams bei visam Komunikacijos fakultetui, bet ne iš karto. Su kokiu moksliniu bagažu fakultetas atėjo į savo 15-metį?

A. P. Šis tegul ir nedidelis jubiliejus suteikė progą geriau įvertinti, ką jau spėjome nuveikti. Lygindami savo fakulteto darbą su kitais, nesunkiai pastebime, kad ne vieną jų lenkiame pagal mokslinę produkciją, tenkančią vienam mokslo darbuotojui, kurių turime 40. Statistika būtų dar palankesnė, jei nebūtume modernus fakultetas ir šiuo požiūriu. Mat mūsų mokslininkai rašo ne tik tradicinius straipsnius ir mokslines monografijas, bet vis atranda naujus mokslinės produkcijos žanrus ir rūšis, kurios ne visada išsitenka ekspertų siūlomoje klasifikacijoje ir vertinimo kriterijuose. Mums ypač atsiliepia, kai vertinimas atsilieka nuo realių projektų ir gyvenimo diktuojamų darbų. Antai vertinant humanitarinius ir socialinius mokslus, ne visada adekvačiai suvokiami eksperimentinės plėtros darbai, galimybių studijos, elektroninės publikacijos, kurių rengiame vis daugiau. Mokslinei studijai ar monografijai darbo sąnaudomis prilygstanti kompaktinė plokštelė atsiduria tarp antrarūšės produkcijos. Patiriame nepatogumų, kai mūsų produkcija pateikiama Studijų kokybės vertinimo centrui. Ten dažnai nemotyvuojant ir labai skausmingai išbraukiami ar „nužeminami“ kai kurie mūsų darbai. Girdi, ne mokslas. Ekspertams nereikėtų pamiršti, kad mokslas plėtojasi greičiau, negu jo vertinimo kriterijai.

Mes nesiskundžiame, bet pats vertinimas, kaip ir ekspertų darbas, yra gana subjektyvus. Štai kad ir mokslo monografijos. Ligi šiol niekas negali mums dorai paaiškinti skirtumo tarp ypač reikšmingos monografijos ir įprastos monografijos. Dėl to kyla nesusikalbėjimas ir nepasitenkinimas. Tie „ypatingi kriterijai“ toli gražu nėra aiškiai apibrėžiami, ir ypač humanitariniuose moksluose. Jei teisingai atsimenu, 2005 m. tik viena Filosofijos fakulteto monografija buvo pripažinta kaip ypatingos svarbos monografija, o visos kitos – šiaip monografijos. Kas ir kokią nubrėžė ribą? Taigi „žaidžiame“ ne pagal visai aiškias taisykles.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Nuotraukose: Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekanas prof. Domas Kaunas ir Žurnalistikos instituto direktorius doc. dr. Andrius Vaišnys pradeda fakulteto 15 metų sukakties minėjimo iškilmes

Renginio metu