Kiek ir kokio mokslo šaliai reikia

Neabejotina, kad dalis mokslinių tyrimų yra aktualūs savam kraštui, pirmiausia lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos, literatūros ir kiti panašūs tyrimai. Siekiant suvokti savo istorinį tapatumą, ugdyti demokratinės visuomenės savivoką ir daug nuveikti gali pirmiausia Lietuvos mokslininkai. Humanitarinių ir socialinių mokslų būklė buvo apžvelgta studijoje Lietuvos humanitarinių ir socialinių mokslų plėtros strategija (Vilnius, 2004), kurią, beje, nepakankamai suvokė pati mokslo bendruomenė. Praėjęs laikas galbūt pakoregavo požiūrį į šią išsamią apžvalgą ir galima būtų ją atnaujinti. Be to, Lietuvos mokslo taryba inicijavo ir vykdo tarptautinės mokslinės duomenų bazės Lituanistika projektą. Tačiau šių mokslų misijos suvokimas neturi būti pagrindas jų suabsoliutinimui ir kitų mokslo sričių ignoravimui. Mokslas kaip pasaulio pažinimo ir kultūros dalis yra visuminis, ir bet kurios jo dalies atsiejimas ar išskyrimas neprisideda prie jo vaidmens visuomenėje suvokimo. Galima prisiminti kai kuriuos pasmerktus „kosmopolitinius“ mokslus ar teorijas SSRS ir kokią žalą kai kurioms tyrimų kryptims tai atnešė, beje, kai kada tai jaučiama iki šiol.

Tačiau ar visi tyrimai privalo teikti naudą tik savo šaliai ir visuomenei, ar verta vykdyti tyrimus, kurie bus prasmingi gal tik tolesnėje perspektyvoje? Dažnai pasvarstoma, ar sulauksime, kai Nobelio premija bus paskirta mūsų kraštiečiui. Atsakymas paprastas – tik tada, kai tokie darbai ar kūriniai bus žinomi ir pripažinti pakankamai plačiai. BFT moksluose gautos naujos žinios paprastai yra vertinamos ne tik savų kolegų čia, bet iš tiesų pasaulinio mokslo kontekste. Ne visiems tai suprantama, kol nėra tekę gauti reiklių ir kritiškų mokslo darbų recenzijų, nes publikuojant Lietuvos moksliniuose leidiniuose neretai būna, kad autoriai patys turi atnešti recenzijas arba skelbiama recenzento pavardė. Suprantama, kad tokią recenziją vargu ar galima laikyti kritiniu darbo įvertinimu, nes kitą kartą recenzentas ir autorius susikeičia vietomis.

Europos Sąjungoje būtent fundamentiniai tyrimai buvo palikti už bendrosios tyrimų erdvės ribų ir tik dabar į juos atsigręžta. Jiems numatyta skirti šeštadalį 7 Bendrosios programos (Framework) lėšų sukūrus Europos mokslo tarybą (European Research Council). Numatoma vienodai finansuoti visų mokslo sričių, tarp jų HSM tyrimus, nenustatant jokių išankstinių proporcijų ar prioritetų. Lietuvoje yra pasaulinio lygio mokslininkų ir mokslinių kolektyvų, kurie gali tikėtis sėkmingai dalyvauti šioje programoje. Tačiau nerimą kelia mokslai, kurie dažnai nekonkurencingi platesniame kontekste, pavyzdžiui, kai kurios socialinių mokslų kryptys, kurių indėlis ar įtaka bent jau savai visuomenei būtų atnešę konkrečių rezultatų ar būtų buvęs matomas.

Dar vienas pasigirstantis svarstymas: kas esą iš to, jei bus pasiekta svaresnių teorinių ar taikomųjų rezultatų BFT moksluose, juk jie greičiausiai bus panaudoti kitose šalyse, o ne Lietuvoje, kurioje aukštųjų technologijų pramonė sudaro nedidelę dalį. Visgi Lietuva yra neatskiriama Europos Sąjungos dalis ir jau neturėtume atsiriboti nuo Europos mokslo, technologijų, kultūros bei kitų sričių, turime įnešti ir savo indėlį. Be to, daugelis bendrovių yra iš tiesų tarptautinės, patinka tai ar ne, beje, dažnai išradimas ar patentas nepriskiriamas konkrečiai šaliai, nes to net nėra kaip padaryti. Jei Lietuvos tyrėjai vykdo Microsoft užsakymus lietuvindami kompiuterines programas, tai tokių darbų prasmė – akivaizdi.

Neseniai pristatytos Europos šalyse atliktų psichoneuroonkologų tyrimų išvados parodė, kad vargingiau gyvenantys, socialiai atskirti žmonės serga agresyvesnėmis vėžio formomis. Ir atvirkščiai, jei ligoniai turi darbą, pakankamas pajamas, aktyviai bendrauja su kitais, tai sirgdami onkologine liga išgyvena ilgiau, jų piktybinis procesas – lėtesnis. Tokie ar panašūs tyrimai nėra vienos šalies ar vienos mokslo srities mokslininkų. Tarpdiscipliniškumas atveria naujas pažinimo galimybes, užsidarius siaurame ir tik savo bendraminčių rate išnyksta būtina mokslo raidai kritika ir savikritika.

Taigi svarbu, ar mokslas plačiąja prasme yra būtent toks, ar tai tik jo imitacija. Kalbotyros tyrinėtojams pasaulyje nereikia plačiau pristatyti prof. Z. Zinkevičiaus darbų, jie gausiai cituojami pas mus sunkiai pripažįstamoje ISI duomenų bazėje. Lietuvių genomo įvairovės tyrimai ne mažiau svarbūs mums bei kitiems kaip ir Stresas ir elgesio savireguliacija: teoriniai sąveikos aspektai (psichologija) arba M. Liuterio Naujojo Testamento (1522–1546 m.) įtaka J. Bretkūno Naujojo Testamento vertimui (1579–1580 m.) sintaksės aspektu ar Konceptualioji metafora Lietuvos ir Didžiosios Britanijos rinkimų diskursuose (filologija) – čia atsitiktinai parinkta keletas VU apgintų disertacijų temų. Taigi ginčai, kurie mokslai svarbesni ar reikalingesni Lietuvai, šiek tiek primena penkiasdešimt ar pan. metų senumo ginčus tarp „fizikų ir lyrikų“ – juk tai nebeaktualu.

Mokslo raidai būdingi savi dėsningumai, kiekviena mokslo sritis plėtojasi pagal vidaus logiką. Tyrėjo laisvė ir kūrybingumas yra pagrindiniai mokslo varikliai, tad mėginimai priešinti atskiras mokslo sritis bei kryptis ar deklaruoti apriori negali būti konstruktyvūs.

Tarp svarbiausių mokslo reguliavimo uždavinių yra tokie: numatyti mokslų krypčių raidos strategijas, apibrėžti mokslinių tyrimų prioritetus ir įgyvendinimo priemones (Lietuvos mokslo taryba apibendrina siūlymus dėl nacionalinių mokslo programų, kurie galėtų būti panaudoti nustatant prioritetus), išanalizuoti universitetų ir valstybinių mokslo institutų įvairovę ir sanglaudą, suformuoti mokslo administravimo struktūras ir nustatyti jų funkcijas. Visa tai būtina sieti su finansavimo moksliniams tyrimams didinimu per bazinio, programinio ir konkursinio finansavimo sistemą.

Nuotraukoje: Lietuvos Respublikos Prezidento rūmuose, aptariant humanitarinių ir socialinių mokslų būklę: dr. Žibartas Jackūnas, habil. dr. Ingė Lukšaitė, prof. Eugenijus Butkus, prof. Zigmas Lydeka ir doc. dr. Rimantas Vaitkus