Laisvės sala nelaisvės vandenyne
Geriems sumanymams įgyvendinti dažnai prireikia sėkmingų sutapimų – už sėkmę atsakinga mūza nemėgsta vaikščioti viena. Keletas tų sutapimų pažiro vasario pradžioje kartu su įsisiautėjusiomis pūgomis, kuriomis ši žiema ypač dosni.
Regis, nei pūgos, nei prieš tai tvoras pyškinę speigai neatvėsino kauniečių apsisprendimo sausio 30 dieną Tolerancijos žmogaus titulu pažymėti šio apdovanojimo išties nusipelniusio asmens – poeto, eseisto ir vertėjo Tomo Venclovos. Laureatui įteiktas skulptoriaus Edmundo Frėjaus sukurtas medalis ir diplomas. Reikėtų paminėti ir Tolerancijos žmogaus pareigas – Jeilio universiteto slavistikos profesorius, nes šalyje, kurioje daug lemia laipsniai, vardai ir titulai, šitai gali būti svarbu. Svarbu gal ne tiek pačiam Tomui Venclovai, kiek mums visiems, gaudantiems žinias iš pasaulio. T. Venclova neabejotinai pasaulio žmogus, sugebantis išlikti kultūros žmogumi, lietuviu, bet ne atlaidžiu lietuviškam provincialumui, kurį tapatina su ksenofobija, netolerancija, nepakantumu kitamaniams ir kitomis moderniam pasauliui nepriimtinomis savybėmis, kurios kartais išlenda kaip yla iš maišo. Suprantama, noras būti objektyviam, vienodai griežtam ir teisingam saviems ir svetimiems ne visada susilaukia supratimo ir pritarimo. Pasak Tomo Venclovos, tolerantiškas tas, kuris sugeba įsijausti į kito padėtį. Jis pats tikino netoleranciją patyręs tik vaikystėje, kai klasės draugai jį smerkė už jo tėvo veiklą. Tik vėliau septintoje klasėje suprato, kad jų klasiokas ir jo tėtis – du skirtingi žmonės, tad savo bendraklasio nereikėtų tapatinti su Antanu Venclova.
Tomas Venclova Tolerancijos žmogumi paskelbtas už viso gyvenimo kūrybą, taip pat už kritinius pasisakymus dėl 2009 m. spaudoje pasirodžiusių antisemitinių ir nesantaiką kurstančių straipsnių. Pareiškė nutraukiąs bendradarbiavimą su vienu žurnalu, išėjo iš jo redkolegijos. Tikėjosi, kad šiais poelgiais sukels visuomenėje reakciją, kils diskusijos, bet apsiriko: visuomenėje niekas nepasikeitė, o jo aštri reakcija buvo pavadinta liguista.
Šį jau devintą kartą teikiamą apdovanojimą skiria VšĮ Sugiharos fondas – diplomatai už gyvybę. Pirmuoju Tolerancijos žmogaus titulu 2002 m. apdovanotas vienintelis gyvas likęs Medininkų tragedijos liudininkas Tomas Šernas. Vėliau apdovanoti teatrologė profesorė Irena Veisaitė, žurnalistas Algimantas Čekuolis, režisierius Saulius Beržinis, pranciškonų vienuolis kunigas Arūnas Peškaitis, psichologas Robertas Povilaitis, dainininkė Jurga Šeduikytė ir žurnalistas Mykolas Drunga.
Tolerancijos sala žadina prisiminimus
Nuo 2004 m. Venclovų namuose-muziejuje (direktorė Birutė Vagrienė)vykdomas tęstinis projektas Tolerancijos sala, tačiau veikiausiai ne nuo šio projekto prasidėjo tolerancijos tematikai skirtieji renginiai muziejuje, priešingai – šiuose namuose tvyranti tolerancijos dvasia inspiravo ir patį projektą. Tą patvirtino ir vasario 2 d. vykęs diskusijų vakaras Ženklų sistemų konfliktas. Semiotika TSRS: Tartu–Maskva–Vilnius. Renginio dalyviai – prof. Tomas Venclova, prof. Kęstutis Nastopka ir literatūrologas, leidyklos Baltos lankos vadovas Saulius Žukas. Buvo rodoma kino operatoriaus Algirdo Tarvydo filmuota medžiaga apie prof. Vladimirą Toporovą ir kita vaizdo medžiaga.
Prisiminti semiotikos mokslo kelius ir pirmuosius žingsnius į Lietuvą – labai savalaikė mintis, tinka diskutuoti visais metų laikais ir visomis progomis. Tik ne visada galima apie tai išgirsti iš pirmųjų lūpų, t. y. žmonių, kurie vieni pirmųjų Lietuvoje susidūrė su tuo metu dar mažai kam girdėta semiotika, moderniosios kalbotyros sritimi, tiriančia ženklų struktūras įvairiose ženklų sistemose – kalboje, tekstuose, architektūroje, muzikoje. Renginio prelegentus tikriausiai būtų galima įvardyti kaip semiotikos kelių į Lietuvą pirmuosius tiesėjus, nors gal ir su tam tikra išlyga. Būtų gerai prie šios trijulės prijungti ir prof. Rolandą Pavilionį, bet iš anapusybės jau neparsikviesime.
Nebėra tarp gyvųjų ir tokių šio mokslo grandų kaip Romanas Jakobsonas (1896–1982), Jurijus Lotmanas (1922–1993), Vladimiras Toporovas (1928 –2005), taip pat Paryžiaus semiotikos mokyklos kūrėjo Algirdo Juliaus Greimo (1917–1992). Jie visi gyvi savo darbais ir mokinių atmintyje.
Jurijus Lotmanas ir jo vadovaujama Tartu semiotikos mokykla Lietuvos literatūrologijos mokslui atvėrė alternatyvų požiūrį ir modernių sprendimų galimybes, sunkiai įsivaizduojamas visame to meto humanitariniame moksle. Kiek vėliau Lietuvą pradėjo pasiekti Algirdo Juliaus Greimo idėjos, kurios bene patikimiausią šalininką įgijo Kęstučio Nastopkos asmenyje. Tad semiotinių tyrimų pradžią mūsų krašte reikėtų sieti pirmiausia su J. Lotmanu ir tik vėliau su A. J. Greimu, kurio semiotiką Lietuvoje dar reikėjo atrasti.
Profesoriai Vladimiras Toporovas ir Jurijus Lotmanas prabilo iš dokumentinės vaizdo medžiagos
Vilniaus universitete veikia A. J. Greimo semiotikos studijų ir tyrimų centras, daugiausia plėtojama lingvistikos, filosofijos ir kultūros tyrinėjimų sritis. Tam didžiausios įtakos turėjo mūsų tautiečio Algirdo Juliaus Greimo, vieno svarbiausių Paryžiaus semiotikos mokyklos kūrėjo, žymaus XX a. semiotiko, darbai ir veikla. Paryžiaus semiotikos mokykla pradėjo formuotis nuo 1965 metų. Vis dėlto ne per Paryžiuje gyvenusį A. J. Greimą pirmieji semiotikos mokslo daigai pasiekė Lietuvą, bet per Tartu–Maskvos semiotikos mokyklą, kurios kūrėjų pirmąja „galva“ laikytinas Jurijus Lotmanas. Šios mokyklos neįmanoma įsivaizduoti be Vladimiro Toporovo, Viačeslavo Ivanovo (pastarasis šiuo metu gyvena JAV) ir kai kurių kitų ryškių šio mokslo atstovų.
Kaip su Tartu–Maskvos semiotikos mokykla susijęs Lietuvos mokslas? Priminsime 44-erių metų senumo įvykius, naudodamiesi autentiškais tų įvykių dalyvių liudijimais ir prisiminimais. Iš renginio dalyvių Jurijų Lotmaną gyvą matė, jo paskaitų ar pranešimų konferencijose yra klausęsi du asmenys – Tomas Venclova ir Kęstutis Nastopka. Praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio viduryje T. Venclovą su žymiuoju Tartu–Maskvos struktūralistinės semiotikos mokyklos kūrėju siejo glaudūs moksliniai ryšiai, o K. Nastopka 1968 m. pavasarį Vilniuje turėjo laimės klausytis J. Lotmano paskaitų ciklo Meninio teksto analizės principai. Su V. Toporovu bendravusiųjų tikriausiai buvo gerokai daugiau, o svarbiausia, kad renginio metu su šiomis mokslo įžymybėmis buvo galima susipažinti ir per jiems skirtą dokumentinę vaizdo medžiagą.
Nemoki pasirašyti – liksi senmergė
XX a. 8-ojo dešimtmečio pabaigoje įrašytas J. Lotmano paskaitų ciklas Pokalbiai apie rusų kultūrą. 2007 m. J. Lotmano 85-mečiui per RTR Planeta Kultūros kanalą kai kurios tų paskaitų buvo parodytos. Besidomintiems pasakysime, kad Venclovų namų tinklalapyje galima rasti reikiamus adresus ir tas J. Lotmano kultūros istorijos paskaitas parsisiųsdinti į savo kompiuterį.
Renginio metu parodytoje ištraukoje J. Lotmanas kalba apie moterų gyvenimą Rusijoje Petro I laikais. XVIII a. pradžioje Petras I Rusijos moterų raštingumo reikalus ryžosi pagerinti gan drastišku būdu, išleisdamas specialų „ukazą“, draudžiantį tuoktis neraštingoms merginoms. Nemoki pasirašyti – liksi senmergė. Tuos Petro I „ukazus“ skaitydamas gali prisijuokti kaip iš Jaroslavo Hašeko šauniojo kareivio Šveiko nuotykių, tad Petrą I reikėtų įtraukti į žymiausių XVIII a. Rusijos pamfletistų antologiją – ko gero, būtų sunkiai pralenkiamas šio žanro meistras.
J. Lotmanas Rusijos moterų raštingumą ir apskritai kultūros reikalus nesiūlo vertinti supaprastintai. Atkreipia dėmesį į Novgorode rastuosius ir dar vis archeologų aptinkamus XII–XIV a. laiškus ant beržo tošies. Kas ant jų rašoma? Elementarūs kasdienio gyvenimo dalykai, dažnai skirti šeimyniniam naudojimui – paliepimai, priminimai, užrašai paprastoms miestietėms, pirklių žmonoms ir dukterims, toli gražu ne vien vienuolynų vyresniosioms ar bojarinų žmonoms. Vadinasi, tos aplinkos moterys buvo raštingos, bet XVI–XVII a. būta nuosmukio, iš kurio ir bandė šalį traukti į Europą langą kirtęs Petras I.
Kad XVIII a. Rusijos žmonių raštingumo reikalai buvo ganėtinai sudėtingi, dažnai ir visai prasti, patvirtina ir J. Lotmano prisimintasis to meto žinomas memuaristas Andrejus Bolotovas. Viena mergina atsisakė už jo tekėti tik dėl to, kad pretendentas į jaunikius skaito daug knygų, todėl paplito gandas, kad jis raganius. Kai A. Bolotovas ieškojo kitos nuotakos, svočia pretendentę į nuotakas atestavo tokiais žodžiais: ir rašyti, ir skaityti moka, o jei motina įsako, tai ir knygas skaito...
Netikėtas susitikimas su semiotika
J. Lotmano primintosios anekdotiškos situacijos, galimas dalykas, ir Tomą Venclovą paskatino pasirinkti atitinkamą bendravimo su auditorija būdą – per kartais anekdotiškus kultūros istorijos faktus ir asmeninę patirtį, gyvenimiškas istorijas smelktis į reiškinių esmę, padaryti išvadas, apibendrinimus, pamėginti suprasti epochą. T. Venclova turi pasakotojo talentą, kartais net iš pilkoko sovietinio gyvenimo audinio sugeba išpešti spalvingas, neretai savaip elegantiškas istorijas, kurios patraukia ir užkrečia klausytoją. Ne paslaptis, kad tyrimų objektui virstant akademine disciplina, neišvengiama rutina kaip tas smakas kėsinasi praryti įkvėpimą, nelieka intelektinės žaismės, kuri taip traukia žmones. Rutina ir Venclova – nesuderinami dalykai. Su dauguma žmonių dažnai nieko nevyksta, o su Tomu Venclova visados nutinka kažkas ypatingo. Nuostabus sugebėjimas paprastuose dalykuose įžvelgti mažus stebuklus, pro kuriuos kiekvieną dieną praeiname, jų nepastebėdami, menas suvokti prasmes, kurios kitam gal tėra nuobodi beprasmybė.
Tad prie T. Venclovos pavardės derančių įvardijimų – profesorius, disidentas, poetas, vertėjas, publicistas, literatūrologas, kultūros istorikas ir pan., būtų galima parašyti ir dar vieną: pasakotojas, naratyvo meistras. Galima pavydėti profesoriaus Tomo studentams Jeilio universitete, kur jo paskaitos tikriausiai neturi nieko bendro su tais profesoriškais dudenimais, kurie sėkmingai užmigdo auditoriją, net kai kalbama apie šiaip jau įdomius dalykus.
1962-ieji. Tomas Venclova kurį laiką gyveno Maskvoje, išsinuomotame kambarėlyje netoli Maskvos upės. Išėjęs į krantinę matydavo komunizmo citadelę – Kremlių, vienintelę vietą šioje planetoje, kur buvo susikurtas komunizmas. T. Venclovos bičiulis Gabrielius Superfinas, tarp savųjų tiesiog Garikas, aprūpindavo jį įvairia literatūra, o vieną sykį Tomui atnešė gerokai neįprastą leidinį – Ženklų sistemų struktūrinio tyrimo simpoziumas. Pranešimų tezės. Tomas pradėjo tas tezes vartyti ir jam plaukai ėmė šiauštis: nejau visa tai tyrinėjama šioje šalyje, rengiami simpoziumai ir net spausdinamos juose skaitomų pranešimų tezės? Sovietijoje tokie dalykai buvo sunkiai įsivaizduojami.
Tezės buvo skirtos mitologijos tyrinėjimams, pavyzdžiui, Sibire gyvenančios ketų tautelės mitologijos sistemos organizavimui. Pateikti topologiškai tikslūs tos sistemos aprašymai. Tame leidinuke budologas Aleksandras Piatigorskis (1929–2009) skelbė tezes apie indų sektų seksualinius papročius. Kai kuriuos dalykus autorius apdairiai įvardijo lotyniškais terminais, kad budri cenzūros akis tokioms laisvamanybėms paprasčiausiai neužkirstų kelio. Budologas galėjo rašyti ir sanskrito terminais, bet juk ne visi skaitytojai tą kalbą privalo suprasti.
Buvo ir kitų ne mažiau įdomių dalykų apie literatūrą, tapybą, architektūrą, žodžiu, tekstai, sunkiai įsivaizduojami XX a. 7-ojo dešimtmečio Sovietų Sąjungoje, todėl atrodė kaip kosminių ateivių atnešta stebuklingoji prana. Bet visa tai buvo išspausdinta, gyvavo tezių leidinuko pavidalu ir Tomui Venclovai padarė sprogusios intelektualinės bombos (jeigu tokia įmanoma) įspūdį. Galima tik įsivaizduoti Gariko Superfino pasitenkinimą, pamačius Tomo veide efektą, kurį padarė tie ženklų sistemų struktūriniai tyrinėjimai.
Tuo metu Tomui buvo 25-eri, jis savęs nelaikė nei mokslininku, nei rašytoju, jei kuo save ir laikė, tai antitarybininku. Ženklų sistemų struktūriniuose tyrimuose intuityviai, gal šeštuoju pojūčiu pajuto, kad tai ir yra tas pleištas, kuris gali būti veiksmingas norint išklibinti sovietinio filologijos mokslo ir visos sistemos sunkiai girgždančius vyrius. Bent jau įmanoma labiau besidomintiems plačiau atverti akis į tyrimus ir temas, nuo kurių humanitariniai mokslai buvo visiškai atriboti, nušalinti.
Laisvos dvasios asmenybių sambūris
Kad ir kaip prastai galvotume apie to meto sovietinę tikrovę, vis dėlto ir joje buvo asmenybių, kurioms rūpėjo ne tik tai, kuo buvo prikamšyti laikraščių vedamieji. Tomo Venclovos susidomėjimas ženklų sistemomis galų gale jį užkrėtė semiotika. Labai svarbus, jei ne lemtingas posūkis įvyko 1966 m. rugpjūtį, kai jis pateko į semiotikų vasaros mokyklą Kääriku vietovėje Estijoje, maždaug 50 kilometrų nuo Tartu.
Šiuo atveju labai svarbus vaidmuo teko Vilniuje tuo metu gyvenusiai Natalijai Leonidovnai Trauberg-Čepaitienei (mirė 2009 04 01). Vilniuje apie ją spietėsi ne toks jau mažas intelektualų būrelis, kuriems buvo ankšta intelektinėje to meto aplinkoje, kaip kad intelektualams ir turi būti ankšta bet kokioje mintį ir dvasią varžančioje sistemoje. Vilniuje tebėra daug Natalijos Trauberg draugų, kurie gali prisiminti didžiąją šios moters intelektinę neakivaizdinę meilę – anglų rašytoją Gilbertą Keithą Čestertoną. Lietuvos skaitytojams geriausiai žinomas kaip detektyvų klasikas, o pasaulyje ir kaip krikščionybės apologetas. Natalija Trauberg dar Vilniuje vertė jo romanus ir buvo bene didžiausia šio rašytojo gyvenimo ir kūrybos žinovė bent jau šiapus „geležinės“ uždangos. Tai uždangai nukritus, jau gyvenant Maskvoje atsirado galimybė tuos romanus išversti ir net tapti šio rašytojo raštų sudarytoja.
Tai štai 1966 m. Natalijos Trauberg pažinčių ir ryšių dėka Tomas Venclova galėjo patekti į semiotikų vasaros mokyklą Estijoje. Patekti į semiotikų vasaros mokyklą buvo galima tik gavus kvietimą, suprantama, ne kiekvienas norintis to kvietimo nusipelnydavo. Kääriku vietovėje buvo įrengta sporto bazė, stovėjo keli namai prie ežero, be sportininkų vasarą ten susirinkdavo ir semiotikai. Iš didesnių miestelių artimiausias Otepää. Galima bent jau ryškiausias vasaros mokykloje dalyvavusias asmenybes įvardyti: Vladimiras Toporovas, Viačeslavas Ivanovas, Borisas Uspenskis, Aleksandras Piatigorskis ir kai kurie kiti. Semiotikų vasaros mokyklos organizatorius J. Lotmanas buvo centrinė šio sambūrio figūra. Tai vis asmenys nelabai tilpę į to meto tarybinį akademinį gyvenimą, buvo truputį ateiviai iš kitos planetos pagal mokslinius interesus, mąstymo būdą. Kaip sako Tomas, buvo per dideli, kad tilptų į to meto akademinę aplinką. Ypač tai pasakytina apie J. Lot-maną, V. Toporovą, V. Ivanovą, o A. Piatigorskis buvo tiek toli nuo to meto akademinės atmosferos, kad taip pat labai derėjo prie laisvos dvasios mokslo žmonių aplinkos.
Su Tartu universitetu susiejo savo likimą
Ypatingo jaudulio ir šarmo teikė tas faktas, kad į Kääriku atvyko pasaulinė slavistikos įžymybė prof. Romanas Jakobsonas, svarbiausia tos vasaros mokyklos figūra. Prie Jakobsono asmenybės dar grįšime, nes pirmiausia turime pristatyti Tartu struktūralistinės semiotikos mokyklos kūrėją J. Lotmaną.
