Baltasis šviesoraščio metraštininkas, arba Penki vakarai su Bernardu

Žemaitis iš Vilkų Kampo

Apie Vytautą Majorą dar štai ką reikėtų pasakyti. Gimęs Vilkų Kampe netoli Švėkšnos dabartiniame Šilutės rajone. Jeigu Prosperas Merime būtų išgirdęs tokio gūdaus Europos užkampio pavadinimą, tikriausiai savo apysakos Lokis veiksmą būtų į tą vilkų irštvą nukėlęs. V. Majoras įrodė, kad ne gimimo vieta lemia žmogaus kūrybinius gebėjimus ir net ne gyvenimo aplinkybės, kartais labai nepalankios.

Dar mokydamasis Švėkšnos Saulės gimnazijoje V. Majoras 1947 m. kaip pogrindžio rezistencijos dalyvis buvo suimtas, nuteistas dešimčiai metų lagerio. Kalėjo Karagandos ir Kemerovo sričių lageriuose, kurie ir tapo jam amatų mokykla ir gyvenimo universitetu. Metalo liejykloje pramoko tekintojo, dailidės, staliaus amatų. Tremtyje bendravo su nuteistaisiais lietuvių inteligentais, todėl tų metų neišbraukė iš savo biografijos. Poetai Antanas Miškinis ir Juozas Gražulis, antikinės literatūros vertėjas Liudas Dambrauskas, skulptorius Bronius Petrauskas, operos solistas Antanas Kučingis ir kiti buvo V. Majoro „dėstytojai“ lagerių akademijose, kur katedrą atstodavo gultai. Šių asmenybių padedamas mokėsi užsienio kalbų, klausydavosi pašnekesių apie literatūrą, istoriją, kovas už Lietuvos laisvę.

Po aštuonerių kalinimo metų 1955 m. grįžo į Lietuvą, mokėsi Telšių taikomosios dailės technikume medžio dailiojo apdirbimo skyriuje. Baigęs įsidarbino Klaipėdos Dailės kombinate staliumi ir dailide. Plungės liaudies kūrybos įmonei Minija kūrė etalonus masinei gamybai.

Traukė ir meninė kūryba. V. Majoro sukurtąsias skulptūras, kryžius ir kitus darbus galima išvysti daugelyje Žemaitijos vietų, taip pat tautodailininkų ir paties menininko surengtose autorinėse parodose. Sukūrė skulptūrą Žemaitis, pastatytą ant Skomantų piliakalnio, Palangos Juzę vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinėje Nasrėnuose, iškalė Herkų Mantą, paminklus Simonui Stanevičiui Švėkšnoje, liaudies rašytojai Evei Simonaitytei Vanaguose, portretinių kūrinių Martynui Mažvydui, Kristijonui Donelaičiui, Antanui Baranauskui, Žemaitei, M. K. Čiurlioniui – tuos darbus žinovai vertina kaip tautodailės šedevrus. Savo sodybą Jurgių kaime netoli Klaipėdos išpuošė originaliais darbais, taip pat ir judančiomis skulptūromis. Pats menininkas labiausiai vertino savo Angelo skulptūrą. Tapo liaudies menininku, Respublikinės (1982 m.) ir Ievos Simonaitytės premijų laureatu, o 1996 m. apdovanotas LDK Gedimino V laipsnio ordinu.

Visuomenės pripažinimas ir gausybė draugų neapakino V. Majoro, jis išliko pats savimi – kietu žemaičiu. Kompensaciją už iškalėtus metus lageriuose jis atidavė į Nepriklausomybės fondą. Jurgių kaime savo sodyboje sukūrė metalinį kaukiantį vilką – tokį kunigaikštis Gediminas tikriausiai matė sapne. Labai savotiškas ir Vilkų Kampo, tautodailininko gimtavietės priminimas, tegu gal ir netiesioginis, išplaukęs iš pasąmonės gelmių.

Kai Lietuvoje kariauta su šventųjų skulptūromis

Ko gero, TASSO’o agentūra galėjo sau leisti tokius dalykus, ko ELTA niekaip nebūtų drįsusi. Vyresnis brolis ar sesė visada jaučia pranašumą prieš jaunesnį ar jaunesnę. Kaip tai pasireiškė vieno žmogaus, ELTA fotokorespondento Klaipėdai ir Žemaitijai Bernardo Aleknavičiaus veikloje?

Prieš Prahos pavasarį gal metus ar kiek daugiau buvo jaučiamas šioks toks atšilimas, kurio dvelksmą buvo galima justi kad ir per TASS’o užsakomų medžiagų paklausą. Tarkime, ELTA Bernardo fotografuojamų žemaitiškų koplytėlių ar smūtkelių per savo tinklą neplatino, nors niekas jam nedraudė jų fotografuoti. Iš įvairių oficialių renginių važiuodamas Bernardas prašydavo vairuotoją stabtelėti vienoje ir kitoje vietoje. Buvo svarbu bent fotografijoje užfiksuoti tas skulptūrėles ir koplytėles, kad bent jų vaizdas išliktų. TASS’ui staiga prireikė to naiviojo meno pavyzdžių, nes Švedija, Norvegija ir kitos kaimyninės su Sovietų Sąjunga valstybės pradėjo labiau domėtis Baltijos (tada vadinta Pabaltijo) šalimis. Lietuvos praeitis, kultūra, savitumas ėmė kelti skandinavų susidomėjimą. Bernardas parengė fotomedžiagą apie lietuvišką gintarą – turėjo pasisekimą. Tada Bernardas pasisiūlė parengti fotomedžiagą apie lietuvių liaudies skulptūrą – pasiūlymas susilaukė pritarimo. Bernardas kibo į naują temą, kuri rėmėsi į savitą ir gilią lietuviškosios dievdirbystės ir kryždirbystės tradiciją.

O kas tuo metu dėjosi Lietuvoje? Tęsėsi aršaus ateizmo kova prieš pakelių koplytėles, kryžius ir šventuosius Žemaitijoje, negailestingai teriojamas buvo Kryžiaus kalnas Šiaulių rajone. Prarasta buvo daugybė krašto savitumą liudijančių ir pabrėžiančių mažosios architektūros paminklų. Pačiam Bernardui ne kartą teko susidurti su vietinėmis „iniciatyvomis“, kai rajono kompartijos sekretorių ir uolių kolūkių pirmininkų pastangomis buvo griaunami pakelių kryžiai, iš koplytėlių išimamos šventųjų skulptūros, suvežamos ir sumetamos kaip nereikalingas praeities šlamštas. Bernardui teko stebėti, kaip iš Maskvos ar Leningrado atvykusiam aukštam svečiui, liaudies meno vertę suvokiančiam asmeniui lengva ranka buvo dovanojami tikrieji to meno šedevrai. Dar gerai, jeigu muziejininkų pastangomis bent dalis unikalaus paveldo atsidūrė muziejų saugyklose, kur surikiuoti šventieji primena keistą eiseną. Lietuvių ir žemaičių šventieji spaudžia rankose kryžių, leliją, kūdikėlį ar kitą krikščioniškąjį, o neretai ir vietinės tradicijos simbolį.

Bernardas primena net į tarybinę spaudą sugebėtą prastumti rašinį apie tai, kaip Platelių ežero vienoje iš salų buvo aptiktos sudegintų šventųjų skulptūrėlių liekanos. Vandalai iš kai kurių tų skulptūrų buvo išsityčioję. Paauglių darbas, bet tikriausiai ne paaugliai tas skulptūrėles iš pakelių koplytėlių į tą salę suvežė ir sumetė.

Ir į Ablingos liaudies skulptūrų memorialą, kurtą Vytauto Majoro su bendraminčiais, Bernardas žvelgė pirmiausia kaip į savotišką dievdirbystės tradicijos tąsą. Jautė, kad prisideda prie lietuviškojo ir žemaitiškojo tapatumo išsaugojimo, Lietuvos vardo garsinimo Sovietų Sąjungoje ir už jos ribų. Tačiau su platesne užsimezgančio lietuviškojo liaudies meno ir savitumo sklaida Sovietų Sąjungoje, o per TASS’o informacinius kanalus ir užsienio šalyse, kuriam laikui teko atsisveikinti. 1968 m. rugpjūčio mėnesį sovietų tankai įžlegsėjo į Čekoslovakiją, jėga buvo užgniaužtas čekų ir slovakų tautų laisvės siekis, o su juo viltis laisviau kvėpuoti ir Sovietų Sąjungos respublikose.

O ir tas dėmesys lietuviškam liaudies menui, liaudies meistrų skulptūroms kilo ne TASS’ui, ne Sovietų Sąjungai, o skandinavų kraštams, kurių užsakymus per TASS’ą buvo bepradedąs vykdyti Bernardas.

Tikriausiai tą akimirką jautėsi laiminga

1981 m. prof. Vytauto Jakelaičio dėka Bernardas galėjo nufotografuoti žymiąją archeomitologę profesorę Mariją Gimbutienę.

Iš Kalifornijos universiteto į Klaipėdą atvykusi profesorė Marija Gimbutienė praleido dvi dienas, važiavo į Nidą, Palangą, Šventąją. Nidoje M. Gimbutienė buvo sužavėta Eduardo Jonušo atkurtaisiais krikštais. Gan įspūdingas M. Gimbutienės nuotraukas Bernardas 1981 m. gegužės 23 d. padarė Raganų kalne Juodkrantėje. Vienoje jų Marija sėdi tarsi specialiai jai išskobtame krėsle – sakytumei savo atgimusių deivių ir mitinių būtybių apsuptyje. Tikriausiai tą akimirką jautėsi laiminga.

Bernardas tvirtina tuo metu jau žinojęs, kad profesorė serga vėžiu, į Lietuvą atvyko jau apsigydžiusi.

Marija kalbasi su ją kelionėje lydėjusiu „draugu“ Vytautu Kazakevičiumi, leidyklos Mintis redakcijos redaktoriumi, Lietuvos užsienio reikalų minsterijos spaudos skyriaus vadovu. Šis ją įkalbinėja grįžti į Lietuvą, kur jai būtų suteiktos profesorės pareigos ir visa kita, kas būtina normaliai mokslinei veiklai. M. Gimbutienė sako: „Aš grįšiu į Lietuvą, bet man reikia dar mažąją ant kojų pastatyti. Kai mažoji baigs mokslus, visus reikalus sutvarkysiu, aš tąsyk grįšiu. Man Lietuvoje būtų maloniau ir numirti…“