Jeigu joti, tai ant gero žirgo

Stebėtinas senų nuotraukų įtaigumas, nors nėra jose judesio ar ypatingų efektų. Tiesiog susikaupę pozuojantys žmonės, žiūrintys į objektyvą kaip į paslaptingą „juodąją skylę“, o gal laiko mašiną, kuri juos iš anuometės dabarties akies mirksniu nuneš į nenuspėjamą ateitį, padarys nemirtingus. Nemirtingus bent jau savo vaikaičiams ir provaikaičiams, kuriems gal rūpės šeimos ir giminės šaknys. Naivus tikėjimas, bet vertas pagarbos kaip tikrumo ir žmogiškumo pasireiškimas.

Apie tai buvo proga pamąstyti per Lietuvos MA nario korespondento prof. Aleksandro Vasiliausko 70-mečio minėjimą Lietuvos mokslų akademijos rūmuose sausio 28-ąją. Greitai bėgančio laiko įspūdį stiprino jubiliato, LMA Prezidiumo nario, vadovaujančio Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriui, sprendimas ekrane parodyti savo šeimos senas nuotraukas. Su tėvais, seserimis ir seserėnais Žvirgždžių kaime prie gimtojo namo, kaip visa ko pradžios. 1962 m. nuotrauka, kai Vilniaus universiteto studentas Aleksandras jau buvo svečias, įpusėjęs mokslus. Tie susibėgimai tapo vis retesni, o nuotraukose tokie gyvi. Gimtojo namo vietoje dabar stirkso gelžbetoninis elektros stulpas, ir tas pats gal jau nustojęs tarnauti pagal paskirtį.

Įdomi portretų retrospektyva, kai jubiliatui buvo 20, 30, 40, 50, pagaliau 60 metų, ir kaip kartu su kasdienybę nusinešančiu laiku keitėsi ne vien jo išvaizda (beje, niekas nepasakė, kad į bloga), bet ir santykis su nevaldomo laiko tėkme. Ankstyvoje jaunystėje sunku patikėti, kad esame laiko tėkmės priklausomybėje ar kieno kito valioje, nes jėgų perviršis liejasi per kraštus, „visi keliai atviri“, dėkinga žmonija tik ir laukia tavo didžių darbų ir pasaulį keičiančių išminties žodžių. Sunku pasakyti, ar išmintis užgyvenama – kaip laipsniai, titulai, šioks toks skarbas, o gal yra iš aukščiau duota žmogui vertybė, kuri kiekviename į šią žemę atėjusiajame glūdi ir kurią reikia tik savyje atrasti, išryškinti (kaip fotojuostą), suvokti ir tinkamai naudoti.

Kur pradžių pradžia

Nėra paprasta atskleisti žmogaus asmenybę, juo labiau prof. Aleksandro Vasiliausko. Pradėti vardyti sausus gyvenimo faktus, datas, vadinasi, nužudyti rašinį, kuris kaip gyvas ir į gyvenimo pulsą įsiklausantis organizmas nepakenčia sausos faktografijos. Daug geresnėje padėtyje buvo Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus narių grupelė, kai praėjusią vasarą pro Kaltinėnus, Medvėgalį, Varnius keliavo į Pavandenę, profesorių Aleksandro Vasiliausko ir Viktorijos Daujotytės visų mokslų pradžių pradžios vietą. Įspūdingi Žemaičių Šveicarijos kraštovaizdžiai, keturiolika piliakalnių, Žemaitijos nacionalinis parkas, gamtos ir istorijos paminklai, Žemaičių vyskupijos sostinė Varniai... Tenka pritarti Domui Kaunui, kad Žemaičių seniūnija juk buvo kaip valstybė federacijoje su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Vien Varniuose, lyg ir nedideliame miestelyje, buvo net kelios savarankiškos parapijos, didinga Katedra, kurioje yra kunigaikščių Giedraičių mauzoliejus. Išties stulbinantys dalykai, kiekvienam inteligentiškam net ir tolimų kraštų atvykėliui keliantys didelę nuostabą ir susižavėjimą. Šią savo krašto išskirtinybę tinkamai įvertinsime, matyt, tik tada, kai pasibastę po Europą ir pasaulį, pavargę nuo įspūdžių šurmulio ir tuštybės, atsigręšime į pačius save ir savo artimą aplinką. Iš sąlyčio su autentiška aplinka, vietos žmonių gyvenimo būdo ir nuostatų tik ir galima suprasti, kaip išauga ypatingos prabos žmonės, kurie savo pavyzdžiu ir darbais įkvepia ir kitus kūrybingai veiklai, gyvenimo kelio pasirinkimui, lemtingiems apsisprendimams.

Moteraičio piliakalnis žadina prisiminimus

Aleksandro Vasiliausko gimtasis Žvirgždžių kaimas Telšių rajone, du kilometrai nuo Pavandenės miestelio, įeina į Varnių regioninio parko teritoriją. O štai dėl jubiliato gimimo datos būsimiems tyrinėtojams gali būti vargo. Vienur tvirtinama, kad gimęs 1940 m. sausio 25 dieną, kitur – kad 29-ąją, minimos ir kitos datos. Pavarčius Lietuvos mokslų akademijoje saugomą asmeninę bylą (tą tikino daręs Domas Kaunas, mėgindamas išsiaiškinti), paaiškėjo, kad jubiliatas pastaraisiais metais išvis vengia rašyti savo tikslią gimimo datą. Horoskopų sudarytojams gali kilti vargo, nes norėdami susišnekėti su planetomis ir žvaigždėmis turi žinoti tikslų žmogaus atėjimo į šį pasaulį laiką. Siekdami talkinti ne tiek ezoterikams, kiek mokslo istorikams, pasinaudokime jubiliato gera valia iš jo paties lūpų išgirsti, ką jis pats žino apie savo gimimo datą.

Dokumentuose buvo rašoma, kad gimęs 1940 m. sausio 25-ąją, tik daug vėliau iš tėvų sužinojo, kad tikroji gimimo diena – per Kūčias, vadinasi, gimęs 1939 metų gruodžio 24 dieną, o krikštytas ir gimimo metrikai išrašyti mėnesiu vėliau. Taip tėvai siekė metams nukelti ėjimo į kariuomenę laiką.

Gimtų namų nebėra, gelbsti tik prisiminimai, kuriuos žadina Moteraičio piliakalnio vaizdas tolumoje. Nuo piliakalnio atsiveria unikali panorama: turėtų matytis (jeigu būtų išlikusi) ir gimtinė, bet nuotraukoje matyti tik toje vietoje tolumoje stirksančios dvi šieno kupetos.

Netoli Sprūdės piliakalnis, Gludo (Blūdo) ežeras, Sklepkalnis. Visa tai Medininkų žemės gynybinės ir signalinės sistemos dalis. 1987 m. vasarą buvo patikrintas šios sistemos signalų perdavimo efektyvumas: iš anksto sutartu metu, po vidurnakčio, du kartus uždegus laužus „pavojaus“ signalai buvo perduoti iš Medvėgalio, Girgždūtės, Moteraičio, Sprūdės, Širmės, Alkakalnio, Žasūgalos, Šatrijos piliakalnių. Signalai buvo matomi 30 kilometrų nuotoliu.

Jubiliatas neneigia, kad gamta, aplinka ne tik darė didelę įtaką jo pasaulėžiūrai, gyvenimo nuostatoms, bet ir dabar sudaro svarbią gyvenimo atsiminimų dalį.

Pavandenė – nedidelis miestelis, bet su bažnyčia, vidurine mokykla, kultūros namais, parduotuve. Visa tai netoli nuo gimtosios jubiliato sodybos, iš kurios į mokyklą eidavo pėsčias, kartais važiuodavo dviračiu. Apie tą Pavandenę studijų draugams pripasakojo tiek ir tiek, remdamasis vietinių žmonių porinimais, tad tų istorijų klausytojams Pavandenė atrodė nelyginant antra Roma, o gal Paryžius. Užteko vienam iš jų kartą važiuoti per Pavandenę ir nusivylimas buvo neapsakomas: nieko įspūdingesnio nepamatė, išskyrus kelias aplūžusias trobeles. Nelygu kokiomis akimis žiūrėsi.

Išties miestelis ne iš tų, kurie konkuruotų net su didesniais Žemaitijos miesteliais, nors yra buvęs net valsčiaus centru. Tačiau net ir šiais Pavandenei gal ne geriausiais laikais, išliko graži Šv. Onos bažnyčia, įspūdingas buvusios špitolės pastatas. Kelis kartus perstatytas, tarybiniais laikais jame veikė mokinių bendrabutis, kuriame gyveno ir būsimoji profesorė Viktorija Daujotytė, kai mokėsi Pavandenės vidurinėje mokykloje. Tad be architektūrinės pastatas turi ir istorinę vertę. Pagaliau Pavandenėje juk tėvų kapai, todėl A. Vasiliauskui šiais laikais aplankyti gimtinę didesnis įvykis negu nuskristi į Paryžių ar Romą.

Pavandenės vidurinėje mokykloje nebuvo mokytojų su aukštuoju išsilavinimu, tik baigiamojoje klasėje pradėjo dėstyti aukštąjį išsilavinimą turinti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Mokytojams profesorius jokių priekaištų nejaučia, nes jie dirbo atsakingai, nuoširdžiai, tad Pavandenės abiturientai išlaikydavo ir baigiamuosius, ir stojamuosius į aukštąsias mokyklas egzaminus. A. Vasiliauskas įstojo į Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą ne todėl, kad be matematikos neįsivaizdavo gyvenimo, bet nelabai numanė, ką dar galėtų rinktis.

Mušė būgną, mojavo irklais

Iš kuklaus miestelio abituriento Vilniaus universiteto trečiame kurse A. Vasiliauskas jau virsta tikru „stiliaga“, kurį nuotraukoje išduoda siauros kelnės, su kuriomis negailestingai kovojo XX a. septintojo dešimtmečio spauda ir pirminės komjaunimo organizacijos, nes mėgdžiodami užsienines madas „stiliagos“ propagavo visai ne tarybinį gyvenimo būdą.

Šiltus prisiminimus A. Vasiliauskui paliko universiteto dūdų orkestras, kuriame jam buvo patikėtas rimčiausias instrumentas – būgnas. To meto Lietuvos sporte garsėjo akademinis irklavimas, nieko nuostabaus, kad aštuonvietėje atsirado vietos ir žemaičiui Vasiliauskui: jei gali būgną mušt, galės ir irklais mojuoti.

Vilniaus universitetą baigė 1965 m., įgydamas matematiko diplomą. Gautas fundamentinis išsilavinimas veikiausiai ir tapo tuo visrakčiu, kuriuo vėliau buvo sėkmingai atrakinamos daugelio mokslo problemų „spynos“, net aukštų ir aukščiausių šalyje kabinetų durys. Visa tai ne iškart, teko įveikti pakopas, be kurių neįmanoma kopti į mokslo viršukalnes.

Metus buvo Lietuvos MA Fizikos ir matematikos instituto jaunesnysis mokslinis bendradarbis, 1966–1969 m. LTSR Kaimo statybos ministerijos Statybos ekonomikos ir valdymo laboratorijos vyriausias projekto inžinierius, skyriaus viršininkas, 1966–1974 m. LTSR Valstybinio plano komiteto Skaičiavimo centro skyriaus viršininkas, 1974–1978 m. LTSR Valstybinio plano komiteto Liaudies ūkio planavimo ir ekonomikos instituto skyriaus vedėjas, 1978–1989 m. – instituto direktorius. Kartu dėstė Vilniaus valstybiniame universitete, 1980–1993 m. užėmė profesoriaus pareigas. 2001 m. tapo Kauno technologijos universiteto profesoriumi valandininku, nuo 2002 m. ir KTU Tarybos pirmininku.

Kaip mokslininkas dirbo ekonominės informacijos teorijos srityje, tyrė valdymo ir planavimo informacinių sistemų, Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą, šalies ekonomikos plėtros veiksnių ir strategijos, įmonių ir bendrovių strateginio valdymo problemas. Parašė dvi monografijas, keturias brošiūras, tris vadovėlius universitetų studentams, paskelbė daugiau kaip 120 mokslinių darbų. Parengė aštuonis socialinių mokslų daktarus, vadovavo ekspertų grupėms rengiant Lietuvos ekonomikos plėtros ilgalaikes strategijas iki 2015 ir 2020 metų, Lietuvos nacionalinę energetikos strategiją iki 2020 metų.

1993–1994 m. LR Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko patarėjas ekonomikos klausimais, 1994 m. LR ekonomikos ministro pareigose pakeitė Julių Veselką. Štai šioje vietoje verta sustoti, gal net žengti vieną kitą žingsnį atgal, kad suprastume sudėtingą valstybės veikimo mechanizmą ir ne ką paprastesnius žmonių santykius.