Laisvės sala nelaisvės vandenyne

J. Lotmanas buvo žydų tautybės, gimęs Petrograde teisininko Michailo Lotmano ir dantistės Aleksandros Lotman, baigusios Sorbonos universitetą, šeimoje. J. Lotmanas studijavo filologiją Leningrado valstybiniame universitete, tačiau studijas nutraukė Antrasis pasaulinis karas. Demobilizuotas, patyrė frontininko dalią. Mobilizuotas tik 1946 m. vėl tęsė studijas universitete, kurį baigė 1950 metais. Tuo metu paskelbė ir pirmuosius savo straipsnius apie XVIII–XIX a. Rusijos literatūros ir visuomeninės minties mokslinius tyrinėjimus.

Pasak T. Venclovos, Natalija Trauberg buvo J. Lotmano bendrakursė, Tomui apie Lotmaną šitaip sakė: „Toks buvo berniūkštis, o dabar visi apie jį kalba“. Matyt, J. Lotmaną slėgė to meto Leningrado ar Maskvos akademinio gyvenimo rutina, todėl 32 metų „berniūkštis“ 1954 m. atvyko į Estiją, buvo priimtas į Tartu universiteto Rusų kalbos ir literatūros katedrą. Pradėjo dėstyti literatūros teoriją, parašė knygą iš poetikos srities, tapo katedros vedėju, profesoriumi. Bet ne iš karto.

Būdamas fronte J. Lotmanas įstojo į partiją, bet šis žingsnis jam nesutrukdė moksle ir gyvenime būti laisvamaniu, nesutepė jo autoriteto ir tarp disidentų. Vadinasi, ne vien pats biografijos faktas yra svarbus, bet ir laiko dimensija, kuri tą faktą nudažo vienokia ar kitokia spalva. Net ir priklausomybė „vienintelei ir neklystančiai“ galėjo turėti skirtingą svorį tų pačių disidentų, režimo priešininkų akyse. Kaip partijos narys J. Lot-manas bent jau Tartu universitete rado savo tyrinėjimams tylią nišą, atokią ne tik nuo Maskvos, bet ir nuo Talino. Jei ideologinė priežiūra Tartu universitete ir buvo, tai bent jau ne tokia įkyri, nes nekasdienė.

A. Blokas buvo patikima priedanga studijuoti ir tokių poetų kaip Fiodoro Sologubo ar Viačeslavo Ivanovo kūrybą, kurią šiaip jau studijuoti tarybiniam mokslininkui buvo visiškai nepriimtina. J. Lotmanas buvo dekabristų epochos žinovas, taip pat ir visos ikidekabristinės epochos, pradedant nuo XVIII a., taigi tos kultūrinės dirvos, iš kurios išaugo dekabristai, pagaliau juk ir Aleksandras Puškinas. Buvo vienas autoritetingiausių A. Puškino poetikos tyrinėtojų, taip pat ir į lietuvių kalbą išversta J. Lotmano knyga Aleksandras Puškinas. O jei taip, turėjo gilintis ir į masonų problematiką, tapo bene žymiausiu to meto masonikos žinovu Sovietų Sąjungoje.

Išleido kaip Tartu universiteto leidinį ir savo dėstytą literatūros teorijos kursą, tiesa, labai mažu tiražu. Kursas vadinosi Struktūrinės poetikos paskaitos (Лекциипоструктурной поэтикe), tad nieko stebėtino, kad semiotikos mokslu susidomėjusieji puolė tą leidinį skaityti. Leidinys pateko į Vakarus, padarė gerą įspūdį slavistams. J. Lotmano pastangomis buvo pradėtas leisti pirmasis Sovietų Sąjungoje semiotikos periodinis leidinys Trudy po znakovym sistemam. Žurnalas buvo leidžiamas 1964–1998 m. Tartu universitete ir suvaidino svarbų vaidmenį moksle. Kūrybinį mokslininko palikimą sudaro apie 800 įvairių tekstų.

Kai laisvė atrodė neįmanoma

Iš katedros vedėjo pareigų J. Lot-maną ne kartą mėginta „iškrapštyti“, jo namuose darytos kratos, bet kaip frontininkas ir partietis (bent formaliai) buvo gan sunkiai iš koto išverčiamas. Matyt, iš tiesų buvo pernelyg didelė figūra moksle, kad būtų lengvai pažeidžiamas, nors Boriso Pasternako pavyzdys rodo, kad nieko neįveikiamo režimui nebuvo. Sudoroti galima kiekvieną, prireikus argumentų pakakdavo. Priežastys, kodėl su J. Lotmanu ir kai kuriais kitais struktūralistais ir semiotikais buvo taikstomasi, matyt, glūdėjo giliau. Prie to klausimo dar bus proga grįžti, tuo labiau, kad diskusijoje Tomui Venclovai ir kitiems prelegentams šis klausimas buvo užduotas.

Pagaliau nereikėtų pamiršti štai ko: kad ir koks dogmatiškas buvo Sovietų Sąjungos mokslas, sunkiai įsileidžiantis naujoves, ypač į filologijos ir apskritai humanitarinę sritį, bet ir jam reikėjo platesnio tarptautinio pripažinimo, garsesnio skambesio. Sveikų jėgų buvo net ir amžino įšalo žemėje, net ir intelektinės nelaisvės sąlygomis tarpo laisvės daigai. Antraip sunku bus suprasti, kodėl būtent vadinamuoju stagnacijos laikotarpiu Sovietų Sąjungos filologijoje išbujojo tokios asmenybės kaip Jurijus Lotmanas, Vladimiras Toporovas, Pavlas Grinceris, Georgijus Gačevas, Michailas Gasparovas, Sergejus Averincevas, Aleksandras Čiudakovas, Aleksandras Michailovas. M. Bachtino mokinys, Rusijos MA Maskvos pasaulinės literatūros instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas prof. Sergejus Bočiarovas pokalbyje su Donata Mitaite, knygos apie T. Venclovą autore, sielojasi: kur dabartiniame moksle rasime tokių figūrų? Paradoksas, kad vadinamasis sąstingis davė Rusijai pasaulines įžymybes, kurių taip stinga šiandieniame Rusijos moksle. Tad gal filologijoje dabartinė epocha kažkuo panaši į sąstingį? Ar ne panašiai galėtume pasakyti apie Lietuvos filologiją ir apskritai mokslą?

Šiandien J. Lotmanas teisėtai laikomas struktūralistinės semiotikos pradininku Sovietų Sąjungoje, originalios kultūros semiotikos teorijos vienu iš kūrėjų. Jo sukurtoji Tartu semiotikos mokykla tapo vienu svarbiausių šio mokslo centrų Europoje, šalia mūsų tautiečio Algirdo Juliaus Greimo suformuotosios Paryžiaus semiotikos mokyklos, Prahos mokyklos (žymiausias atstovas – Romanas Jakobsonas) ir Italijos mokyklos su Umberto Eco priešakyje.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas

Semiotikos kelius į Lietuvą Venclovų muziejuje aptaria muziejaus direktorė Birutė Vagrienė, „Baltų lankų“ leidyklos direktorius Saulius Žukas, literatūrologas Kęstutis Nastopka ir prof. Tomas Venclova

Profesoriai Vladimiras Toporovas ir Jurijus Lotmanas prabilo iš dokumentinės vaizdo medžiagos

1969–1972 m. „Vagos“ leidykloje dirbusi Irena Marija Balčiūnienė rodo prieš 40 metų redaguotus Tomo Venclovos užsienio poezijos vertimų rankraščius; tuo susidomėję teatrologė prof. Irena Veisaitė ir urnalistas Zenonas Butkevičius