Informacijos mariose (2)

D. K. Mokslo institucija – universitetas ar fakultetas – savo potenciją gali realizuoti, jeigu visavertiškai aprėpia kelias mokslinės raiškos sritis. Mes kalbėjome apie mokslinę produkciją, kuri skelbiama mokslinėmis publikacijomis – monografijomis, kito pobūdžio knygomis ar leidiniais. Tai vadinamoji viršelinė produkcija. Iš jos išskirčiau tęstinius leidinius: jie padeda kurti mokslinę mokyklą, ją „cementuoja“, atjaunina. Panašų vaidmenį atlieka moksliniai forumai, t. y. konferencijos, seminarai ir t. t.

Štai mūsų fakulteto reprezentacinio leidinuko 19 puslapyje pateikti trys leidiniai. Knygotyra eina nuo 1961 m., Informacijos mokslai atsirado kartu su fakultetu, tik gaila, kad nuo fakulteto atskilus vienam padaliniui – Žinių ekonomikos ir žinių vadybos centrui (vadovas prof. Renaldas Gudauskas) Informacijos mokslai kiek atitrūko nuo steigėjo. Šią problemą vis dėlto teks spręsti. Manau, kad susikalbėsime.

Trečias iš užsimintų leidinių – Mokslotyra. Pasirodė prof. O. Voverienės pastangomis, bet išėjo tik keli numeriai ir užgeso. Gaila, pernelyg lengvai sutikta, kad profesorė išeitų į pensiją. Galėjo dar gerokai padirbėti ir leidinys būtų tvirčiau atsistojęs ant kojų.

Knygotyra ir Informacijos mokslai referuojami tarptautinėse mokslinės informacijos duomenų bazėse, publikacijos užskaitomos kaip pirmarūšiai mokslo darbai – tai svarbu pirmiausia doktorantams, docentūros ir profesūros siekiantiems mokslininkams, taip pat sprendžiant fakulteto finansavimo klausimus. Į šiuos leidinius rašo ir kaimyninių, ir tolimesnių šalių, pavyzdžiui, Skandinavijos, Vokietijos, mokslininkai. Štai vyriausybė per metus Knygotyros tęstinio leidinio finansuoja tik 36 spaudos lankus, o iki Kalėdų jau išėjo du tomai, kurių bendra apimtis net 42 lankai. Nepaisant to, net 10 autorinių lankų apimties straipsnių teko perkelti į 2007 metų redkolegijos portfelį. Mūsų leidinį Vilniaus universiteto biblioteka mainais išsiuntinėja į daugiau kaip 50 mokslinių institucijų dvidešimtyje šalių. Leidinys patenka net į Japoniją, Kiniją, Kanadą, JAV, taigi į mokslo srityje pirmaujančias valstybes. Tai juk taip pat yra vienas iš akivaizdžių pripažinimo rodiklių.M. L. Kaip sukatės su lėšomis?

D. K. Lėšų stokojame. Daug ką dirbame visuomeniniais pagrindais, negaudami nė menkiausios priemokos. Faktiškai plėšomės be išeiginių ir švenčių dienų. Alinamės ir kitus įtraukiame į šią širdžiai malonią, bet kūnui pavojingą vergovę.

M. L. Visai suprantama, tačiau teisingai sakoma, kad nemokamas darbas tiek ir vertas.

D. K. Tačiau šis mūsų gyvenamasis momentas yra būtent toks. Noriu paminėti ir mūsų rengiamus mokslo forumus. Komunikacijos fakultetui įsikūrus ėmėme organizuoti du kasmetinius mokslo renginius: tai tarptautinės knygotyros konferencijos (2006 m. rudenį įvyko jau 14-oji) ir Vaclovo Biržiškos skaitymai. Kone visi perskaityti pranešimai subrandinami iki mokslinių straipsnių – tai logiškai ir sistemingai kuriamas fakulteto mokslinis produktas.

Nuo 2005 m. pradėjome rengti komunikacijos ir informacijos problemų konferencijas, kurių pirmoji vadinosi Komunikacijos ir informacijos mokslai: būklė ir raidos tendencijos, antroji, įvykusi šį rudenį ir skirta Komunikacijos fakulteto jubiliejui – Informacijos ir žinių vadybos aprėptys šiuolaikėje organizacijoje. Šios konferencijos turi didelę perspektyvą, todėl neabejoju, kad veikiai taps reguliariu tarptautiniu moksliniu forumu. Tokiu būdu jau artimiausioje ateityje turėdami tris nacionalinio arba tarptautinio masto renginius sėkmingai didinsime savo mokslinį potencialą ir sugebėsime neblogai konkuruoti su kitomis aukštosiomis mokyklomis.M. L. „Knygotyroje“ straipsnius spausdinate ne vien lietuvių, bet ir užsienio kalbomis?

D. K. Spausdiname lietuvių, anglų ir rusų kalbomis, kitų, pavyzdžiui, lenkų, atsisakėme, pirmenybę teikdami lietuvių kalbai. Santraukos anglų ir lietuvių kalbomis privalomos. Knygotyra priskirtina šaltityrinių leidinių kategorijai, todėl ir mūsų svarbiausias adresatas yra Lietuvos mokslo bendruomenės atstovas – skaitytojas ir vartotojas. Tačiau leidinys plinta ir ne tarp mokslininkų, tai yra tarp aukštos kvalifikacijos specialistų.

A. P. Knygotyra yra mokslinis leidinys, ir šitai turime suprasti. Tarkime, man taip pat kartais atrodo, kad straipsnių pateikimas, struktūra, jų stilistika galėtų būti kiek kitokia, kad gali būti rašoma suprantamiau, įdomiau, bet juk negalime mokslinio leidinio orientuoti į masinį skaitytoją, Knygotyra yra mokslininkų tribūna ir diskusijų arena. Populiariau, prieinamiau platesniam skaitytojui stengiamasi rašyti leidinyje Tarp knygų, jį leidžia Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, arba leidinyje Bibliografija.

Beje, Komunikacijos fakulteto mokslininkai dalyvauja ir tarptautinių mokslo žurnalų redkolegijose. Kad ir Journal of Documentation redkolegijoje yra lekt. Ramunė Petuchovaitė. Prof. Elena Macevičiūtė ir prof. Audronė Glosienė yra Information Research, labai aukšto lygio žurnalo, redkolegijos narės. E. Macevičiūtė kartu yra ir žurnalo Serials Librarian, o prof. Osvaldas Janonis ir doc. Aušra Navickienė – metinio bibliografinio žurnalo Annual Bibliography of the History or the Printed Book of Library redakcijų kolegijų nariai. Tuo noriu pabrėžti, kad fakulteto mokslininkai ne tik publikacijomis, bet ir organizaciniu požiūriu labai aktyviai dalyvauja tarptautinėje mokslo sklaidoje.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas