Informacijos mariose (2)
Gyvena ne vien prisiminimais
M. L. Įvairių renginių metu pastebiu dalyvaujant ir Komunikacijos fakulteto veteranus. Tai, kad fakultetui tik 15 metų – paauglio amžius, tikriausiai visai nereiškia, kad neturite senjorų, fakultetui daug nusipelniusių žmonių.
A. P. Fakulteto 15 metų sukakties minėjimo metu veikė paroda, kuri vadinosi Penkiolikmečio versmės. Pavadinimas simboliškas, mat mūsų mokslinė veikla glaudžiai siejasi su veteranų, dabar vadinamų anaiptol nežeminančiu senjorų vardu, siekiais. Kuriantis fakultetui dauguma jų buvo toli gražu ne senjorais, bet pačiame jėgų žydėjime, dirbo labai produktyviai. Mane tiesiog stebina, kad kai kurie išėję iš aktyvios veiklos fakultete, dirba dar intensyviau ir atsiskleidė kaip ypač produktyvūs autoriai. Štai kad ir prof. Vladas Žukas – jo laimėjimai tiesiog fenomenalūs: jau ne vieni metai kai lenkia auditorijas, bet 2006 m. pasirodė jo 18-oji mokslinė studija, šį kartą apie Silvestrą Baltramaitį Tarp knygų prabėgę metai.
Tarp V. Žuko studijų, šaltinotyros darbų yra išties unikalių – kad ir knyga Marijos ir Jurgio Šlapelių archyvas (2006), kurioje skelbiami M. Šlapelienės atsiminimai, Šlapelių rato žmonių korespondencija ir kt. unikali lituanistinė medžiaga.M. L. Skaitytojams priminkime, kad dar 2000 m. Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas išleido V. Žuko studiją „Marijos ir Jurgio Šlapelių knygynas“. Dabar to darbo tęsinys, skirtas Šlapelio archyvui. Tyrinėtojo nuoseklaus darbo gražus pavyzdys.
A. P. Taip, Archyvas ,,išaugo“ iš Knygyno – fundamentalaus tyrimo, pagrįsto didžiule naudotų šaltinių baze, kiekvienas faktas ar teiginys minėtoje studijoje preciziškai patikrintas. V. Žukas giliai tyrinėja archyvus, knygynus, bendroves knygoms leisti ir platinti, visą knygos sistemą, arba, kaip dabar sakoma ,,knygos komunikacijos ciklą“; be to, profesorius sugeba labai gražiai parašyti apie žmones. Jis yra kultūros veikėjų biografijų rašymo meistras, ,,literatūros pabarių“ žinovas, praturtinęs mūsų humanitarinę kultūrą ir savo autentiškais Prisiminimų puslapiais (2002).
Arba štai mūsų garbingieji senjorai Genovaitė ir Bronius Raguočiai. Jie dirba vienas kitą papildydami ir iki šiol publikuoja labai įdomius straipsnius, tyrinėja remdamiesi archyvais, parengė lituanistikai neįkainojamą Vaclovo Biržiškos straipsnių rinktinę Knygotyros darbai (1998). G. Raguotienės moksliniai pasiekimai buvo apibendrinti pernai vykusiuose Docentės jubiliejui skirtuose renginiuose, jie iš tiesų nemaži, čia tepaminėsiu vieną paskutinių jos studijų Lietuvių vaikų lektūra 1918–1940 m. (2001). Prieš keletą metų pasirodė puiki B. Raguočio monografija apie JAV lietuvių periodikos ištakas Amerikos lietuvių periodinė spauda 1879–1919 metais (2003).
Didelis prof. Onos Voverienės visuomeninis aktyvumas ir produktyvumas. Jos straipsniuose yra mokslo, populiariojo mokslo ir publicistikos. Profesorė dar tais laikais, kai Lietuvoje daug kas abejojo galimybėmis mokslo ir dokumentų charakteristikoje naudotis informacinėmis technologijomis ir naujų mokslotyrinių metodų perspektyvomis, parašė fundamentinį tos srities veikalą Bibliometrija (1999). Gaila, kad O. Voverienei išėjus į pensiją, Fakultete niekas tos krypties darbų netęsia, nors panašūs tyrimai tebevyksta – 2002 m. išėjo O. Voverienės sudaryta kolektyvinė studija Lietuvos mokslinės mokyklos. M. L. Lyg ir apgailestaujate, kad nėra kas tęsia pradėtą darbą. Kodėl taip atsitiko?
D. K. Paprastai remiamasi entuziastais ir vadovo patirtimi. Kai mokslinis kolektyvas susidaro iš doktorantų ir magistrantų, tokia grupė yra pati veiksmingiausia, nes yra kam tęsti pradėtus darbus. Žinoma, bibliometrija negalėjo būti dominuojanti mūsų mokslo kryptis, į kurią galėtume sutelkti didesnes pajėgas. Galbūt dabar jaunesnis projektus laimintis žmogus galėtų tokią kryptį toliau sėkmingai plėtoti.
A. P. Bibliometrija, kai kur dabar vartojamas ir toks terminas kaip mokslometrija, net vebometrija, išsirutuliojo iš mokslinės informacijos disciplinos. Dar sovietiniais laikais ši disciplina Lietuvoje buvo gana neblogai išplėtota, vėliau ji nunyko kartu su užsakovais į Rytus nuo mūsų. Tačiau šiandien mūsų fakulteto Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų instituto ir kitų padalinių doktorantai dalyvauja renginiuose, konferencijose, kur diskutuojama apie mokslinę informaciją globaliame pasaulyje, tad galime kalbėti apie tradicijos perimamumą.Fakulteto leidiniai ir forumai
M. L. Sovietiniais laikais kone prie kiekvienos didesnės įmonės veikė mokslinės informacijos tarnybos, bet jos žlugo anksčiau negu tos įmonės. O jūs kalbate apie tradicijos perimamumą.
A. P. Apie tas tarnybas man būtų nelengva diskutuoti, nes šiuo atveju mes kalbame apie atvirą, viešą, mokslinę informaciją, o ne vadinamąsias ,,dėžutes“. Man regis, tos tarnybos nebegrįžtamai žlugo. O štai mokslinis potencialas, ir tai natūralu, gravitavo link demokratijos sąlygomis veikiančių vadinamųjų informacijos centrų, bibliografijos tarnybų ir kitų dažniausiai prie bibliotekų egzistuojančių tarnybų. Jos turi galimybes gauti ir teikti informaciją, lengvai apdoroja didelius informacijos srautus. Atskira tema būtų informacinių ir metainformacinių sistemų suderinamumo klausimas, dezintegracija, arba, atvirkščiai, siekis vyrauti. Šalyje nebėra vieningos informacinės sistemos, tai faktas. Tačiau yra daug mokslinių mokyklų, kurios remiasi į tradiciją...
