Aukštojo mokslo tarptautiškumas ir Lietuvos teisinė bazė (2)

Užsienio studentų priėmimą į aukštąsias mokyklas reglamentuoja šie dokumentai: 2005 m. gegužės 9 d. Nr. ĮSAK-801 Dėl užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės priėmimo į Lietuvos valstybines aukštąsias mokyklas taisyklių patvirtinimo bei 2005 m. gegužės 16 d. Nr. ĮSAK-862 Asmenų, užsienyje įgijusių kvalifikacijas ir stojančiųjų į Lietuvos aukštąsias mokyklas, mokymosi (studijų) pasiekimų vertinimo tvarkos aprašas ir 2005 m. sausio 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 60 Dėl užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo nuostatų patvirtinimo.

Visų šių nutarimų esmė ta, kad užsienio piliečiai, stojantys į bet kokią valstybinės aukštojo mokslo institucijos programą, privalo pateikti užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimo dokumentus. Pagal LR Vyriausybės 2005 m. sausio 21 d. nutarimą visas užsienyje įgytas kvalifikacijas vertina Studijų kokybės vertinimo centras, o akademinį pripažinimą atlieka Švietimo ir mokslo ministerija. Deja, kaip parodė aukštojo mokslo institucijų patirtis, ši tvarka, veikianti vieno langelio principu, užtikrina, kad užsienio pilietis, mėginantis gauti šiuos dokumentus negyvendamas Lietuvoje, turi nedaug galimybių patekti į universitetą. Griežtas dvigubo legalizavimo reikalavimas prie Hagos Konvencijos neprisidėjusioms šalims, notaro įgaliojimas, leidžiantis universitetui teikti vertinimui dokumentus SKVC, visų dokumentų vertimas į lietuvių, anglų arba rusų kalbas, vertinimo rinkliavos įmoka ir net vertinimo paraiškos forma užkerta kelią užsieniečių studijoms tarptautinėse programose Lietuvoje. Tam, kad būtų įvykdytos visos šios biurokratinės sąlygos, reikia labai daug laiko ir pinigų, o kai kurios iš jų asmeniui gyvenančiam ne Lietuvoje ir apie studijų galimybes sužinojusiam iš interneto, tiesiog neįvykdomos.

Nors šie dokumentai / įsakymai buvo rengiami remiantis Lisabonos Konvencijos nuostatomis, norisi pacituoti Europos Tarybos ir UNESCO CEPES Lisabonos konvencijos rekomendacinį raportą Explanatory Report to the Convention on the recognition of qualifications concerning higher education in the European region.

Pirmosios dalies Apibrėžimų komentaras sako, kad „vertinimą gali atlikti aukštojo mokslo institucijos, agentūros ir kompetentingi organai“; „kompetentingi pripažinimo organai gali būti Ministerijos, valstybinės įstaigos ar agentūros, pusiau valstybinės įstaigos, aukštojo mokslo institucijos, profesinės asociacijos…“. Be to, pripažinimas gali būti tik „vienoje aukštojo mokslo institucijoje“ ir „tik akademiniams tikslams“. Deja, mūsų aukštojo mokslo institucijoms ši sprendimo teisė yra atimta.

Ketvirtosios dalies Vertinimo procedūrų komentaruose tvirtinama, kad „jei tik įmanoma, užsienio kvalifikacijų vertinimas turi būti atliekamas nemokamai, kaip vieša paslauga“. 2005 m. gegužės 16 d. švietimo ministro įsakymu yra patvirtinama rinkliava už išsilavinimo dokumentų pripažinimą. Dėl vizų politikos aukštojo mokslo institucijos yra priverstos imti registracijos mokestį iš užsienio piliečių. Kai institucijos pačios atliko akademinį pripažinimą, minimalūs vertinimo kaštai, jei tokie atsirasdavo, buvo įskaičiuojami į šį mokestį.

Toliau rekomendaciniame raporte tvirtinama, kad „reikalavimas versti dokumentus, turi būti gerai apmąstytas ir aiškiai apibrėžtas. Tai ypač susiję su poreikiu reikalauti notaro patvirtinto vertimo“. Taip pat „šalys yra kviečiamos apsvarstyti iš naujo dabar egzistuojančius reikalavimus, draudžiančius priimti dokumentus ne nacionalinėmis kalbomis (t. y. ta kalba, kuria buvo studijuojama) be vertimo“. Švietimo ir mokslo ministro įsakymas labai smarkiai prasilenkia su šiomis rekomendacijomis, o atliekant vertinimą universitete, kalbų spektras, kuriomis galima priimti dokumentus, smarkiai plečiasi.

Rekomendaciniame raporte taip pat kviečiama „peržiūrėti visus nacionalinius įstatymus, kuriuose reikalaujama sudėtingos ir brangiai kainuojančios dokumentų autentiškumo patvirtinimo procedūros, tokios kaip visiškas visų dokumentų legalizavimas“. Kaip tik priešinga nuostata ir reikalavimas, įtvirtintas 2005 m. gegužės 16 d. ministro įsakyme, nors Užsienio reikalų ministerija neturi galimybių atlikti visų šalių antrinio dokumentų legalizavimo, ir, deja, net pati to nepripažįsta.

Pažymėtina, kad dar iki 2005 m. dažniausiai institucijos pačios vykdė akademinį pripažinimą, t. y. sprendė, ar pareiškėjas turi pakankamus pagrindus ir gebės studijuoti pasirinktoje programoje. Šiuo metu institucijoms lieka tik du pasirinkimai: arba pažeisti LR Vyriausybės nutarimus bei švietimo ir mokslo ministro įsakymus, arba uždaryti tarptautines programas ir nesiimti naujų tarptautinių iniciatyvų, nes, kaip rodo universitetų patirtis, net Europos Sąjungos piliečių išsilavinimo pripažinimas, jam pateikus tiek europinį diplomo priedėlį, tiek visus išklausytų dalykų aprašus, gali trukti ilgiau kaip 5 mėnesius.

Iš tiesų niekas neturėtų ginčytis, kad dokumentų autentiškumas turėtų būti patikrintas, bet noras skrupulingai svetimą kvalifikaciją „įdėti į lietuvišką lentynėlę“, o tuo labiau tai daryti pusę metų, iš tiesų nežada nieko gero nei dalyvausiantiesiems Erasmus Mundus programoje, nei panašiose iniciatyvose, pavyzdžiui, Euro Campus.

Norisi pacituoti Europos ekspertą Andrejs Rauhvargers: „[…] tarptautinis pripažinimas labai priklauso nuo požiūrio į užsienio kvalifikaciją. Dėl švietimo sistemų įvairumo labai sunku rasti identiškas kvalifikacijas“. Ir dar: „Pavyzdžiui, priimančioji šalis, vykdanti labai atvirą mokymosi visą gyvenimą politiką, gali nuspręsti užsienio pareiškėjui, neturinčiam vidurinės mokyklos atestato, suteikti teisę studijuoti aukštojo mokslo institucijoje, nors jo paties šalis jam tokios galimybės mokymosi visą gyvenimą kvalifikacijos pagrindu ir nesuteikia“*. Sprendžiant pagal Lietuvoje nustatytą tvarką ir dabar egzistuojančią praktiką, sunku patikėti, kad kada nors Lietuvoje išauš tokia diena. Lietuvos universitetams lieka tik aiškintis užsienio kolegoms, kodėl tam tikros jų siūlomos iniciatyvos yra neįgyvendinamos taip greitai ir lengvai kaip jų šalyse. Be to, universitetai negali suteikti jokių garantijų, kad jų partnerių teikiamos kvalifikacijos be sunkumų bus pripažintos Lietuvoje ir jų studentai galės dalyvauti diplomų mobilumo į Lietuvą programoje.

Veiksniai, neskatinantys mobilumo

Jau apžvelgtos problemos labiau siejasi su tarptautiškumu ir jo suvokimo išraiška aukštojo mokslo įstatymuose. Tačiau nereikia pamiršti, kad yra veiksnių, priklausančių ne tiek nuo įstatymų, kiek nuo konkrečių vienadienių sprendimų. Būtent jie atskleidžia Lietuvos aukštojo mokslo institucijose esančias blogybes.

Studentų pažymėjimo išdavimo problema, su kuria susiduria visi Lietuvos studentai, skaudžiausiai atsiliepia mainų studentams, kurie šalyje būna vieną arba du semestrus. Sprendimas, kad už studentų bilietų išdavimą atsakinga Lietuvos studentų atstovybių sąjunga, nepasiteisina jau keletą metų. Tenka matyti ne vieną užsienio studentą, kuris atvykęs ir iš karto pateikęs dokumentus pažymėjimui, taip ir išvyksta jo nepamatęs ir nepasinaudojęs jo teikiamomis privilegijomis. Natūraliai kyla klausimas, kodėl universitetai turi teisintis studentams, kad šie mėnesiui, dviem ar visam semestrui netenka jiems priklausančių nuolaidų ar privilegijų, kai sprendimas dėl studentų pažymėjimo išdavimo nuo jų visiškai nepriklauso. Užsienio studentams ši sistema atrodo gana keista, nekompetencija jie kaltina būtent universitetus. Susidaro įdomi situacija: universitetai turi teisę priimti studentus (tiek lietuvius, tiek užsieniečius), bet neturi teisės išduoti jiems pažymėjimo, tvirtinančio, kad tai tikrai jų studentas.

Migracijos reikalavimai daugelį metų buvo labai opi problema, kelianti daug nepasitenkinimo ne tik tarp atvykstančių studentų, bet ir tarp aukštųjų mokyklų personalo. Nepasitenkinimas kildavo ne dėl konkrečių reikalavimų, bet dėl to, kad trijose vietose – Užsienio reikalų ministerijoje, Lietuvos ambasadose bei Vidaus reikalų ministerijoje – tuo pačiu atveju buvo galima išgirsti skirtingus nurodymus. Tiesą sakant, dar ir dabar ši problema lieka aktuali. Nepaisant to, įstatymai jau leidžia studentams daug lengviau „judėti“, o vizos D įvedimas labai palengvina studentų, atvykstančių pagal sutartis, įvažiavimą į Lietuvą. Kita vertus, reikia suprasti, kad Lietuva, siekdama įsilieti į Šengeno erdvę, privalo laikytis tam tikrų reikalavimų ir į juos orientuoti savo įstatyminę bazę. Vis dėlto reikalavimas, kad universitetas negali priimti studijoms užsienio studento, jei šis neturi leidimo laikinai gyventi Lietuvoje (toliau – laikinojo leidimo) labai sunkina studentų „judėjimą“. O dar pridėjus nuostatą, kad ne Europos Sąjungos piliečiams laikinajam leidimui gauti reikia net 6 mėn., trumpalaikiai mainai pagal sutartis ne su Europos Sąjungos šalimis darosi sunkiai koordinuojami ar net visai neįmanomi, nes studijos ir semestrai yra griežtai apibrėžti laiko aspektu, o sprendimai dėl stipendijų skyrimo (ypač pagal tarpvalstybines sutartis) universitetus pasiekia labai vėlai. Ar nevertėtų svarstyti studijų vizos įvedimo klausimo ar trumpinti laikinojo leidimo išdavimo terminus, jei studentas atvyksta į šalį kviečiamas aukštosios mokyklos?

Kai kurie kiti reikalavimai taip pat kelia nuostabą, pavyzdžiui, užsienio studentas, atvykęs ne iš Europos Sąjungos šalies ir nuomojantis butą, negali pateikti dokumentų dėl laikinojo leidimo, jei buto savininkas nesutinka deklaruoti studento gyvenamosios vietos nuomojame bute. Ar negalima rasti kelių šią problemą spręsti nepaverčiant atvykusių studentų lietuviško užimtumo ir mentaliteto aukomis?

Vietoj išvadų

Iš tiesų kelias ieškant geriausių sprendimų yra nelengvas, o ypač visuomenėje, kuri įpratusi prie autoritarinių sprendimų, o ne kūrybinių paieškų. Ko gero, priežasčių, trukdančių aukštajam mokslui tarptautėti, reikėtų ieškoti ne įstatymuose, o visuomenėje bei jos mentalitete. Juk įstatymus kuria niekas kitas, o patys žmonės. Įstatymai ir yra atviros visuomenės bei tolerancijos ir pasitikėjimo lygio joje atspindys.

Kiekvienos šalies švietimo sistema bei požiūris tiek į švietimą, tiek į aukštąjį mokslą formuojasi ne per vieną dieną, jį lemia daugelis veiksnių: istorinių, geografinių, ekonominių ir, žinoma, vertybių suvokimo visuomenėje. Jau antra dešimtis metų, kai Lietuva tapo atsakinga už savo švietimą ir aukštąjį mokslą. Tai reiškia paieškų ir naujų sprendimų kelią, kuris nėra lengvas. Pirmaisiais nepriklausomybės metais visi pokyčiai aukštojo mokslo sistemoje buvo diktuojami siekiant sukurti tvirtą nacionalinę aukštojo mokslo sistemą, o pasirašius Bolonijos deklaraciją, juo labiau įstojus į Europos Sąjungą, šaliai kyla nauji iššūkiai.

Pirmiausia aukštojo mokslo institucijos atsiduria toje pačioje konkurencinėje terpėje kaip ir gerai pasaulyje žinomi Vakarų Europos universitetai. Apie mūsų universitetus sprendžiama ne pagal jų svarbą nacionaliniu lygmeniu – tai niekam nerūpi, nes ir apie pačią šalį daug kas išgirdo visai neseniai, bet pagal konkrečius rodiklius: užsienio studentų bei mainų studentų skaičių, siūlomas studijų programas, užsienio (ir ne tik) studentų gerovės lygį ir t. t.

Kita vertus, visiems aukštojo mokslo srities veikėjams kyla labai sunkus uždavinys – įsisąmoninti bei pradėti praktikuoti Europos Sąjungos propaguojamas vertybes aukštojo mokslo srityje. Tai yra be galo sunku šaliai, kuri tik dabar mėgina susigrąžinti savo nacionalinį ir kultūrinį identitetą, blaškosi tarp siekio deklaruoti gerus rodiklius europiniu lygmeniu ir didelio noro turėti stiprią nacionalinę aukštojo mokslo sistemą. Deja, kad ir kiek keiksnotume globalizacijos ar europeizacijos procesus, jie yra neišvengiami, o į mažų ir silpnų veikėjų prieštaraujančius balsus neįsiklausoma. Mažieji ir silpnieji, norėdami išlikti, privalo būti dvigubai lankstesni ir gudresni, o juo labiau būti gerai matomi Europos erdvėje. Tam reikia visų aukštojo mokslo veikėjų pastangų, koordinuoto ir kryptingo darbo, nacionalinės politikos, o svarbiausia – tolerancijos, pasitikėjimo bei geranoriškumo.