Vartokime įvardžiuotines formas!

Valerija Vaitkevičiūtė

Per LR ir LTV nuolat girdime neįvardžiuotinių būdvardžių formas, pvz.: Šventų Jonų bažnyčia, šventas Juozapas, šventas Kazimieras, šventas Tėvas (popiežius) lenk. Ojciec święty „Sfownik języka polskiego“, 1966 (toliau SJP), t. 8, p. 1362; šventas raštas lenk. Pismo święte SJP, 1966, t. 8, p. 1362; šventa Teresė; mobilus ryšys, mobilus telefonas (būsi saugus su mobiliu telefonu), vieša informacija, aukšti mokslai, neįvardžiuotinių dalyvių formas, pvz.: nekilnojamas turtas, gyvenami namai, baudžiama atsakomybė, baudžiamas kodeksas, kompensuojami vaistai, ir neįvardžiuotinių kelintinių skaitvardžių formas, pvz.: antras pasaulinis karas – lenk. druga wojna światowa „Lietuvių–lenkų kalbų žodynas“, 1991 (toliau LLKŽ), p. 199, ir t. t.

Pagal reikšmę ir morfologinius požymius skiriami kokybiniai ir santykiniai būdvardžiai. Kokybiniai būdvardžiai turi savitas reikšmes ir patys rodo daikto ar reiškinio ypatybę, pvz.: senas, -a, tamsus, -si. Be to, jie dar laipsniuojami, pvz.: senas, -a, senesnis, -ė, seniausias, -ia. Visi kokybiniai būdvardžiai gali turėti įvardžiuotines formas, pvz.: senasis, -oji, senesnysis, -oji seniausiasis, -oji. Santykiniai būdvardžiai yra kokybinių būdvardžių vediniai – priesaginiai, pvz.: senokas, -a, priešdėliniai, pvz.: apysenis, -ė, ir sudurtiniai, pvz.: pusalkanis, -ė, miršgyvis, -ė. Jie nelaipsniuojami ir įvardžiuotinių formų neturi.

Mes aptarsime tik kokybinių būdvardžių, dalyvių ir kelintinių skaitvarvdžių vartotinas įvardžiuotines formas ir, reikalui esant, neįvardžiuotines.

Neįvardžiuotinę formą šventas, -a tradiciškai vartojame reikšdami kilnų tikslą, pvz.: šventas kerštas, šventa priedermė lenk. święty obowiązek SJP, 1966, t. 8, p. 1363; kalbėdami apie iš pagarbos neliečiamą objektą, pvz.: šventa žemė lenk. Święta ziemia, bet lietuviškai turime ir Šventóji Žẽmė (Palestina) „Krikščioniškosios ikonografijos žodynas“, 1997 (toliau KIŽ), p. 189; lenkiškai ji reiškiama inversija (pakeista žodžių tvarka) – Ziemia święta SJP, 1966, t. 8, p. 1362; šventas miškas lenk. święty gaj SJP, 1966, t. 8, p. 1362; kai kalbame apie nenuneigiamus dalykus, pvz.: šventa neliečiamybės teisė, taip pat kalbėdami apie dorą žmogų, pvz.: Jonas šventas – paguldė galvą už tėvynę; šventas žmogus (toks, kuriam nieko negalima prikišti) lenk. święty człowiek SJP, 1966, t. 8, p. 1362.

Iš krikščioniškosios leksikos1 tik Kalėdos, Velykos ir Kūčios vartojamos be žodžio šventas. Priežastis, tikriausiai, ta, kad lenkiškai šios šventės vadinamos visai kitaip ir be žodžio święty atitinkamų formų: Kalėdos lenk. Boże Narodzenie SJP, 1958, t. 1, p. 621; Velykos lenk. Wielkanoc SJP, 1967, t. 9, p. 1029; Kūčios lenk. Wigilia (Bożego Narodzenia) SJP, 1967, t. 9, p. 1093.

Kalėdos „Visuotinė lietuvių enciklopedija“, 2006 (toliau VLE), t. IX, p. 185, „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“, 2000 (toliau DŽ), p. 277, ir vėlesni jo leidimai; Ka-lėdos, Kalėdomì „ Zietelos šnektos žodynas“, 1998 (toliau ZŠŽ), p. 259; „Druskininkų tarmės žodynas“, 1988 (toliau DTŽ), p. 133; „Lazūnų tarmės žodynas“, 1985 (toliau LTŽ), p. 103; per Kalėdàs Frydrichas Kuršaitis (Friedrich Kurschat) „Beiträge zur Kunde der littauischen Sprache“, 1849, p. 153; ateina Kalėdos „Patarlės ir priežodžiai“, 1958, p. 57; Kalėdos „Religijotyros žodynas“, 1991 (toliau RŽ), p. 174, Kalėdos riebios Šatės (Skuodo r.), pirm Kalėdų Mikalojaus Daukšos „Postilla Catholica“, 1599 (toliau DP), p. 30; Kalėdų šventė Kristijono Gotlybo Milkaus (Christian Gottlieb Mielcke) rankraštinis žodynas, p. 123; apie Kalėdas Jonas Jablonskis (šaltinis nežinomas); Kalėdos „Lietuvių kalbos žodynas“, 1959 (toliau LKŽ), t. V, p. 130.

Velýkos Leopoldas Geitleris „Litauische Studien“, 1875, p. 24; Frydrichas Kuršaitis (Friedrich Kurschat) „Littauisch–deutsches Wörterbuch“, 1883; Antanas Juška „Lietuviškos dainos“, 1880–1882, 322 daina; DŽ, 2000, p. 920, ir vėlesni jo leidimai; LTŽ, 1985, p. 282; ZŠŽ, 1998, p. 752; DTŽ, 1988, p. 449; Salos (Rokiškio r.), Gegrėnai (Plungės r.); Velykų Daugėliškis (Ignalinos r.), Baisogala (Radviliškio r.), Pelesa (Varanovo r.), Veliuona (Jurbarko r.); Velýkoms Telšiai; Velykómi Kapčiamiestis (Lazdijų r.), Velýkom Kupiškis; Velýkas Endriejavas (Klaipėdos r.), Miežiškiai (Panevėžio r.); Velýkos[e] Suginčiai (Molėtų r.), Velýkose Paberžė (Vilniaus r.); Velykos „Lietuvių tautosakos rankraštynas (Šiauliai)“; Velykų „Mitteilungen der Litauischen Litterarischen Gesellschaft“, 1883–1912, t. V, p. 200; Prienai; Velykas Martynas Mažvydas, „Seniausieji lietuvių kalbos paminklai iki 1570 metams“ (parengė Jurgis Gerullis, 1922, p. 243); Leipalingis (Lazdijų r.), „Lietuvių tautosakos rankraštynas (Aukštadvaris)“.

Kūčios DŽ, 2000, p. 338, ir vėlesni jo leidimai; LKŽ, 1962, t. VI, p. 758; DTŽ, 1988, p. 173; VLE, 2007, t. XI, p. 188; Kūčios RŽ, 1991, p. 298; Kūčių2 VLE, 2006, t. IX, p. 185; Kūčià  ZŠŽ, 1998, p. 322; LTŽ, 1985, 132.

Neįvardžiuotinis būdvardis šventų pridedamas prie Kalėdų ir Velykų tik sveikinimuose: sveiki sulaukę šventų Kalėdų; sveiki sulaukę šventų Velykų Maksas Nydermanas (Max Niedermann) „Lietuvių rašomosios kalbos žodynas“, 1932–1968, ir labai retai – šventųjų: sveikinu visus, sulaukusius šventųjų Kalėdų „Liturginis maldynas“, 1968 (toliau LM), p. 169. Laikantis tradicijų, šiuo atveju įvardžiuotinio būdvardžio šventųjų nereikėtų vartoti, vartokime šventų.

Vieni šaltiniai Mišias, kaip Kalėdas, Velykas ir Kūčias, vartoja be būdvardžio šventas, pvz.: Mišios „Tarptautinių žodžių žodynas“, 1936 (toliau TŽŽ), p. 641; VLE, 2009, t. XV, p. 229–230; KIŽ, 1997, p. 207; LKŽ, 1970, t. 8, p. 287; LLKŽ, 1991, p. 260; Mišios RŽ, 1991, p. 253; Mišių – maldaknygė „Viešpaties Angelas“, 1942 (toliau VA), p. 105, 284; per Mišias VLE, 2006, t. IX, p. 185; Mišià3 ZŠŽ, 1998, p. 411. Kiti šaltiniai vienur prie Mišių rašo šventas, kitur – ne, pvz.: DŽ, 2000, p. 824, lizde šventas, -à –šventos Mišios, o lizde Mišios būdvardžio šventos nėra; maldaknygės: „Dieve, myliu Tave (toliau DmT), 1991, p. 138, rašo šventų Mišių, p. 137 – prieš Mišias; LM, 1968, p. 102 – šventų Mišių, o p. 103 – Mišios; „Mažas Naujas Aukso Altorius“, 1924 (toliau MNAA), p. 33 – per Mišias šventas, o p. 34 – Mišių maldos.

Beje, niekaip nepateisinamas junginys šventas vanduo, šventu vandeniu ar šventu aliejumi lenk. vard. Olej święty SJP, 1966, t. 8, p. 1362. Konstantinas Sirvydas „Dictionarium trium linguarum“, apie 1620 (toliau SD), p. 358, duoda švęstas vanduo; DP, 1599, p. 458 – švęstu vándenimi; „Lietuvos sakralinės dailės katalogas“, 1996 (toliau LSDK), p. 198 – du indeliai švęstiems aliejams, o P. Ruigys (Philipp Ruhig) „Deutsch – Littauisches Lexicon“, 1747, p. 400, ir Kristijonas Gotlybas Milkus (Christian Gottlieb Mielke) „Littauisch-deutsches Wörter – Buch“, 1800, p. 539, duoda šventytas vanduo (tarminė forma žodžio šventintas), lenk. woda święcona SJP, 1967, p. 1197. Derėtų vartoti šventintas vanduo, kaip rekomenduoja DŽ, 2000, p. 824, ir kiti jo leidimai vksm. šventinti lizde.

Bus daugiau

1 Kalėdos, Velykos, Kūčios, Mišios vienuose čia pateiktuose šaltiniuose rašomos didžiąja raide, kituose – mažąja; šiame straipsnyje visus juos rašome didžiąja raide.

2 Kūčià. M. Fasmeris (М. Фасмер) „Этимологический словарь русского языка“, 1967, t. II, p. 435, šį žodį sieja su slavų kalbomis – ukr. кутя, bltr. куця, sen. rus. кутья. SJP, 1964, t. 3, p. 1325, duoda kutia lenk. psn. Kalėdų išvakarių vakarienė Rusijoje. Ernestas Frenkelis (Ernst Fraenkel) „Litauisches etymologisches Wörterbuch“, 1962, t. 1, p. 304, aiškina taip: „kūčios lenk. kucia (kutia), latv. kuķes, kuoķes...“

3 Mišià vns., iš lenkų kalbos msza vns., vartojama be būdvardžio święta LLKŽ, 1991, p. 260; DLLKŽ, 2003, t. 1, p. 426; SJP, 1963, t. 4, p. 891, duoda nastąpiła msza liet. Mišios prasidėjo; ksiądz wyszedł ze mszą liet. kunigas išėjo laikyti Mišių.