Diena, kai Didždvario gimnazija alsavo Greimu (2)

Ir vis dėlto kad ir kokios pastabios buvo gimnazistės, vieno dalyko savo mokytojo aprangoje jos nepastebėjo – tam prireikė vyriškos akies. Pasirodo, Greimas savo neaukštą ūgį mėgino kompensuoti nešiodamas batus su trigubais padais. Atrodo, gan sėkmingai, o Australijoje gyvenantis Jurgis Janavičius daugeliui metų praėjus Zinaidai Jadvygai Janulevičiūtei šią mokytojo gudrybę atskleidė. Kaip įrodymą atsiuntė net piešinį – kaip tie Greimo batai atrodę.

Kai nustojo dėstyti gimnazijoje, Greimas savo buvusioms mokinėms yra prisipažinęs, kad ne visada joms buvęs labai objektyvus, kai kurioms pakeldavęs pažymį dėl jam patikusių vienokių ar kitokių merginos savybių. Savo po daugelio metų rašytuose atsiminimuose Greimas ne be pasididžiavimo rašo, kad paruošęs „špargalką“ brandos atestatą 1941 m. padėjo įsigyti Aleksandrai Fledžinskaitei, būsimajai Kašubienei, kuri tapo pasaulinio masto menininke – dailininke skulptore, keramike. Ypatingą pasitenkinimą Greimas jautė, kad tą „špargalką“ į egzaminų klasę įnešė pats gimnazijos komjaunimo sekretorius. Nuo savęs pridursime, kad karo metais Aleksandra Fledžinskaitė-Kašubienė studijavo Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute ir Vilniaus dailės akademijoje, o 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Nuo 1947 m. gyvena Niujorke, nuo 1970 m. kūrė monumentalias reljefines sienas iš plytų, granito, marmuro. Jos sukurtą mozaiką galima išvysti Kalifornijos banko rūmuose San Franciske, plytų reljefą Ročesterio technologijos institute ir daug kitų reikšmingų kūrinių. O štai granito sienos Pasaulio prekybos centrui Niujorke pamatyti nepavyks, nes šį pastatą 2001 m. susprogdino teroristai.

Dėstydamas Šiaulių suaugusiųjų gimnazijoje Greimas tikino „apšvietęs ir išmokęs“ vėliau jo draugu tapusį kompozitorių Julių Juzeliūną, mokė ir jo būsimą žmoną Aldoną Danutę Sprindytę-Juzeliūnienę.

Šiauliuose ne tiek Greimas beldėsi į kultūros duris, kiek pati ponia kultūra suskato jo ieškoti. Bent taip ironiškai ir žaismingai tvirtina pats Greimas. Jam buvo paprasčiau, o mums teks tuos jo žodžius pagrįsti. Iš dalies tai turėtų būti vis dar tyrinėtini dalykai, nebent persiimtume lengvabūdiškai žaismingu Greimo prisiminimų stiliumi ir taip pasilengvintume savo užduotį. Gal nebūtų prastas ir toks kelias.Kartą į duris pasibeldė jam nepažįstamas teatralas Juozas Grybauskas. Greimas jį vadina „režisieriumi iš Kauno“, bet aptariamuoju metu teisingiau būtų vadinti Valstybės teatro aktoriumi. Studijuodamas Lietuvos universitete J. Grybauskas 1926–1930 m. buvo Balio Sruogos teatro seminaro lankytojas, 1929–1932 m. mokėsi Valstybės teatro Vaidybos mokyklos A. Olekos-Žilinsko kurse, o 1939–1940 m. dirbo Valstybės teatre Kaune. Ta pačia proga pasakysime, koks buvo Šiaulių teatro statusas.Nuo 1931 m. rugpjūčio 1 d. Šiaulių teatras veikė kaip Kauno Valstybės teatro skyrius, 1935 m. perkeltas į Klaipėdą tapo Valstybės teatro Klaipėdos skyriumi, o Vokietijos naciams po ultimatumo aneksavus Klaipėdą 1939 m. kovo 23 d. teatras, praradęs visą savo turtą, „grįžo“ į Šiaulius kartu su buvusiu pavadinimu. Nuo 1941 m. gruodžio 30 d. – Šiaulių miesto teatras, nuo 1944 m. spalio 11 d. tapo Šiaulių dramos teatru.Tai štai J. Grybauskas pareiškė A. J. Greimui, kad Šiaulių teatras priimtų jį režisieriumi, bet prieš tai jam reikėtų kuo greičiau pastatyti kokį nors spektaklį, o tam reikia tinkamos pjesės. Grybauskas atsinešė ir anglišką pjesę, bet reikia išversti į prancūzų kalbą. Gal Greimas imtųsi? Greimas tą veikalėlį vertė penkias dienas ir penkias naktis, kai ką suprancūzino, kad ir kai kuriuos vardus, pavyzdžiui, Muriel pervadino į Marielle, – gal kad neerzintų vokiškos ausies. Juk karo metas. Tas veikalėlis buvo pastatytas Vilniuje ir Marijampolėje, o Greimas už savo darbą gavo savo pirmuosius literatūrinius honorarus.

Galime savęs paklausti, ar tai svarbus Greimo kūrybinio gyvenimo faktas? Tikriausiai atsakyti būtų nelengva, lygiai kaip ir į klausimą, kiek svarbūs šios kūrybinės asmenybės gyvenime buvo jo vaikystės laikotarpiai Kunigiškiuose, Kupiškyje, Šiauliuose (šiame mieste iš vaikystės jau peraugant į paauglystę)? Niekam Lietuvoje visa tai nebuvo nei svarbu, nei labai įdomu, kol Greimo mokinys suomis Eero Tarasti nepaskatino profesoriaus Karolio Rimtauto Kašponio patyrinėti ir įsigilinti būtent į Greimo vaikystės periodą, mėginant išsiaiškinti, kaip ankstyvoji gyvenimo patirtis, inteligentiški tėvai, šeimyninio gyvenimo darna, pati aplinka veikė asmenybės formavimąsi. Į tai niekas iš lietuvių tyrinėtojų nekreipė dėmesio, nes visa tai juk pernelyg paprasti, kiekvienam lietuviui gal net savaip rutininiai dalykai. Kad turtingos lietuviško kaimo tradicijos, Lietuvos gamtos grožis, tuo metu dar išsaugojęs pirmapradiško savitumo nemažą dalį veikė Greimą, tikriausiai niekas neginčys – savaime suprantami dalykai. Tačiau į visa tai pažvelgti kaip į intelektualiųjų ir estetinių ženklų genezės prielaidas būsimojo mokslininko asmenybei be Eero Tarasti ir Kostino Miereanu postūmio vargu ar būtų įmanoma. Nejau reikia Sorbonos universiteto, kad galėtume pamatyti, kas lyg ir akivaizdu, bet į tą akivaizdumą atkreipiame akis tik tada, kai kiti pirštu baksteli. Nejau tik intelektualaus užsieniečio akis geba pamatyti, kas savita, išskirtina, gal net savotiškai fenomenalu lietuviškoje patirtyje, tegu ir visai kasdieniuose dalykuose? Tiek paprastuose, kad jų net nepastebime.

Vis dėlto savųjų garbei pastebėsime, kad Greimo mokinių mestoji sėkla krito į jau parengtą dirvą – mintyje turėtina K. R. Kašponio pedagoginės veiklos ir gyvenimiškos veiklos sukauptoji patirtis. Baigęs ekonomikos studijas Vilniaus universitete ir chorvedybos studijas Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Muzikos ir teatro akademija), stažavęs Budapešto F. Liszto aukštojoje muzikos mokykloje ir kėlęs kvalifikaciją Maskvos valstybinėje P. Čaikovskio konservatorijoje, daugiametę patirtį įgijęs nustatydamas vaikų muzikinius gabumus. Taigi profesorius buvo ta asmenybė, kuriam E. Tarasti ir K. Miereanu pasiūlymai pasirodė labai viliojantys ir artimi, nes ir pačiam nuolat tekdavo dirbti su jaunais žmonėmis, padėti jiems atskleisti ir išplėtoti savo muzikinius gabumus.

Greimas tampa aktoriumi

Visiškai nukrypome nuo Greimo talkininkavimo Šiaulių teatrui temos. Siekiant suteikti daugiau prancūziškumo statomai anglų autoriaus pjesei, Greimui teko iš užkulisių deklamuoti Šarlio Bodlero (Charles Pierre Baudelaire) Himną grožiui. Tiesą sakant, vargu ar kas geriau už Grenoblio universiteto absolventą su ta užduotimi galėjo susidoroti. Taip Greimas tapo aktoriumi.

Matyt, ne tokiu ir prastu, nes statant kitą spektaklį režisierius Ipolitas Tvirbutas Greimui pasiūlė aktoriams išaiškinti vienos XIX amžiaus vokiečių dramaturgo pjesės subtilybes ir tapti režisieriaus padėjėju. Vis dėlto šis pasiūlymas Greimo nesugundė – gal su teatru jis nesiejo savo ateities.

Teatras Greimo gyvenime tebuvo epizodas, bet ir epizodo reikšmės nereikėtų menkinti gerame spektaklyje, ypač jeigu tas spektaklis yra gyvenimas. Šiauliuose Greimas atsidūrė savaip labai įdomaus kultūrinio gyvenimo aplinkoje, nors tikriausiai ne iš karto tos aplinkos savitumą suprato ir pradėjo vertinti. Vienas dalykas – kai tau 23 metai (tiek Greimui buvo jam atvykus į Šiaulius) ar net 27-eri, kai teko šį miestą apleisti ir pasitraukti į Vakarus, ir visai kitas perkopus septynias dešimtis, kai tie prisiminimai buvo rašomi, daugelio praeities metų įvykiai vertinami. Suprantama, išliko grūdai, pelai atsisijojo. Kas iš 1940–1944 metų Šiauliuose gyventojo laikotarpio Greimui išsisijojo kaip reikšminga patirtis?

Šiauliečių gebėjimas visiems svarbių kultūros ir lietuvybės dalykų nesuplakti su atskirų žmonių idėjiniais įsitikinimais. Atrodo, šiais klausimais puikiausiai sutarė tiek liberalioji bajorija, tiek ir socialdemokratinės miesčionijos idealams atstovaujantys asmenys. Pirmajam sparnui Šiauliuose priklausė Zubovai, Putvinskiai, Fledžinskai, Karkauskiai, o socialdemokratinei minčiai – Venclauskiai, Bugailiškiai, Lukauskiai. Suprantama, minime tik ryškiausių šių idėjinių pakraipų šeimų atstovus.

Kad ir advokato Stasio Lukauskio dukros Zulė (Sofija Janina) ir Hania (Ona Halina) Lukauskaitės. Greimas jas vadina kovingomis socialistėmis revoliucionierėmis, bet tai kažkodėl joms netrukdė būti kultūringomis inteligentėmis. Sofija Janina ištekėjo už daktaro Domo Jasaičio (1898–1977), krikščionių demokratų lyderio. Tai jo dėka karo metais pavyko išrūpinti leidimą leisti literatūrinį almanachą Varpai, o tokio leidinio sumanytojas buvo Greimas. D. Jasaitis 1917 m. Voroneže baigė Martyno Yčo gimnaziją, mediciną studijavo Kijevo ir Berlyno universitetuose, 1923–1925 m. dirbo Paryžiaus ligoninėje ir Pastero institute, apgynė medicinos daktaro laipsnį, maždaug tuo pačiu metu buvo Lietuvių studentų draugijos Paryžiuje pirmininkas. 1940–1942 m. D. Jasaitis – Šiaulių miesto sveikatos skyriaus vedėjas, vykdė naujos ligoninės statybą, 1943–1944 m. buvo tos ligoninės direktorius. Kaip ir A. J. Greimas 1944 m. pasitraukė į Vakarus, gyveno JAV, dirbo gydytojo darbą, tapo žymiu JAV lietuvių veikėju, Lietuvių enciklopedijos Medicinos skyriaus redaktoriumi.

Ne mažiau spalvingas ir jo dukterų likimas. Ką mintyje turi Greimas, vadindamas seseris Lukauskaites socialistėmis revoliucionierėmis? Gal įdeda visai kitą prasmę į tą sąvoką nei mes šiandien suprantame? Kadangi semiotika – prasmių mokslas, priminsime, kas mums žinoma apie Lukauskaites. Tuo labiau, kad tai Greimo aplinkos Šiauliuose asmenybės.

Sofija Janina 1919 m. baigė Šiaulių gimnaziją, kovose su bolševikais ir bermontininkais buvo Šiaulių miesto ir apylinkės partizanų štabo narė, vadovavo žvalgybos skyriui. Perėjo fronto liniją, kad galėtų pasirūpinti pulkininko Grigaliūno-Glovackio 1919 m. nužudyto socialdemokrato Jurgio Smalsčio-Smolskio žmona belge. Berlyne baigė agronomijos mokslus, Danijoje studijavo gyvulininkystės mokslus ir kooperaciją. 1944 m. su vyru D. Jasaičiu pasitraukė į Vakarus.

Ona Halina Lukauskaitė-Poškienė buvo poetė,vertėja, visuomenės ir politinė veikėja. 1945 m. ši narsi moteris su kapitonu Jonu Noreika – generolu Vėtra ir Stasiu Gorodeckiu – S. Radžiūnu Vilniuje įsteigė Lietuvos tautinę tarybą, kaip pasipriešinimo sovietų okupacijai centrą. Šios Tarybos vardu apie padėtį Lietuvoje 1946 m. parašė laišką popiežiui. Ypatingojo karinio tribunolo buvo nuteista 10 metų. Veiklos prieš sovietinį režimą nenutraukė ir grįžusi iš įkalinimo vietos. 1976 m. su Viktoru Petkumi, kun. Karoliu Garucku, Tomu Venclova ir dr. Eitanu Finkelšteinu įsteigė „Helsinkio susitarimams remti lietuvių grupę“.

Štai tokios buvo šiaulietės seserys, nors pernelyg nuskubėjome į priekį. Jasaičių namai buvo tolerancijos simbolis, juose lankydavosi įvairių idėjinių pakraipų žmonės, o įsitikinimai netrukdė jiems rasti bendrą kalbą, rūpintis miesto kultūra ir gerove. Pasak Greimo, štai ši simbiozė ir išugdė lietuvišką, kultūringą Šiaulių miestą.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas

Nuotraukose: 

Įamžinant A. J. Greimo vardą Šiaulių Didždvario gimnazijos pastato fasado atminimo lentoje (iš kairės): doc. Romaldas Misiukevičius, doc. dr. Darius Kučinskas, choro dirigentė Virginija Puronienė, LR švietimo ir mokslo viceministras Vaidas Bacys, rašytojas, literatūros almanacho „Varpai“ vyr. redaktorius Leonas Peleckis- Kaktavičius, Šiaulių miesto savivaldybės Švietimo skyriaus vedėja Violeta Damskienė, prof. habil.dr. Kęstutis Nastopka, prof. dr. Karolis Rimtautas Kašponis, Šiaulių savivaldybės meras Genadijus Mikšys, gimnazijos direktorius Vitalis Balsevičius, literatūros almanacho „Varpai“ redaktorė Silvija Peleckienė.

Prof. Kęstutis Nastopka su A. J. Greimo mokine Didždvario gimnazijoje buvusia mokytoja Elvyra Ramanauskaite

Atjaunėjęs atrodo Šiaulių Didždvario gimnazijos pastatas

Atidengiant A. J. Greimui skirtą atminimo lentą susirinkusiuosius džiugino Šiaulių Didždvario gimnazijos berniukų vokalinis ansamblis