Slėnis, pavadintas Nemuno vardu

Nemunas – tai ne vien poetų apdainuotoji didžiausia mūsų upė, be kurios neįsivaizduojame Lietuvos. šiuo vardu pavadintas taip pat ir naujas darinys šalies žemės, miškų ir maisto ūkio sektoriui plėtoti. Jo oficialus pavadinimas – Integruotas mokslo, studijų ir verslo centras. Kalba priešinasi pernelyg technokratizuotoms sakinių konstrukcijoms, stengiasi išsivaduoti iš gelžbetoninių žodžių pančių, tad net oficialiuose dokumentuose pirma skliausteliuose, o po to ir be jų iškart paplito ir jaukesnis šio darinio pavadinimas – Slėnis „Nemunas“. Poetų tauta, o tokia nuo seno vadinama lietuvių tauta, daug mieliau priima šį vardą, nes įpratusi mąstyti metaforomis. Esmė nenukenčia, tuo labiau, kad kiekvienas vardas, sąvoka, žodis ilgainiui apauga naujomis prasmėmis, kelia asociacijas, įgyja ir naują turinį. Taip nutiko su žodžiu „Žalgiris“, gal ateityje nutiks ir su žodžiu „Nemunas“.

Tiesa, su Asociacijos „Slėnis Nemunas“ direktoriumi, Lietuvos MA nariu korespondentu prof. habil. dr. Albinu KUSTA kalbėsimės ne apie poeziją ir ne žodžių darybos subtilumus, bet apie profesoriaus vadovaujamo Slėnio kūrimo dabartį ir ateitį. Priminsime, kad Slėnių kūrimas Lietuvoje buvo pradėtas 2003 m., kai Vilniuje veiklą pradėjo „Saulėtekio slėnis“. Žemės ūkio krypties mokslo, studijų ir verslo centro (slėnio) idėja pirmą kartą buvo išsakyta 2006 m. lapkričio 28 d. Lietuvos mokslų akademijos Žemės ūkio ir miškų mokslo skyriaus organizuotoje sesijoje „Lietuvos kaimo vizija: dabartis ir perspektyvos“. Sesijos rezoliucijoje, parengtoje su LR Žemės ūkio ministerija, buvo suformuluota mintis dėl tokio slėnio įkūrimo svarbos. LR Vyriausybės 2008 m. spalio 1 d. nutarimu Nr. 1130 patvirtinta šio Slėnio plėtros programa. Ja siekiama sukurti bendrą ir tinklinę mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros (MTEP) infrastruktūrą Lietuvos žemės, miškų ir maisto ūkio sektorių reikmėms, mokslinių žinių komercializavimui, technologijų perdavimui, skatinti žinioms imlių subjektų kūrimąsi. Programa skatina įmones bendradarbiauti su mokslo ir studijų institucijomis, tyrėjų grupėmis, siekiama didinti šalies žemės, miškų, maisto mokslo ir technologijų konkurencingumą tarptautinėje rinkoje.

Šiems siekiams įgyvendinti 2008 m. gruodžio 10 d. įsteigta asociacija „Slėnis Nemunas“, kurios nariais tapo Lietuvos žemės ūkio universitetas, Lietuvos veterinarijos akademija (dabar Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademija) ir Kauno technologijos universitetas, tuo metu buvę aštuoni mokslo institutai (dabar Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centras (LAMMC) su trimis filialais) ir ūkio subjektai: UAB koncernas „Achemos grupė“, ARVI įmonių grupė, AB „Kauno grūdai“, UAB „Mestilla“, Lietuvos biomasės energetikos asociacija „Litbioma“, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba, Baltijos agroverslo institutas. Vėliau asociacijos nariais išreiškė norą tapti Mykolo Romerio universitetas, Vytauto Didžiojo universitetas, Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, UAB „Elinta VS“ ir Visalaukės technologijų parkas, kitos institucijos ir bendrovės, slėnio partneriais tapo AB „Ūkio bankas“, UAB „Ūkininko patarėjas“.

Patvirtinti trys dideli projektai, kuriuos vykdo Lietuvos žemės ūkio universitetas kartu su partneriu, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademija ir Kauno technologijos universitetas kartu su partneriu LAMMC, Sodininkystės ir daržininkystės institutu. Slėnio „Nemunas“ kūrimui ir veiklai iš įvairių šaltinių numatyta skirti iki 181,623 mln. litų. Didžioji lėšų dalis teks Lietuvos žemės ūkio universitetui, kurio teritorijoje ir formuojami svarbiausi naujojo darinio infrastruktūros objektai.

Visa tai aptarsime su prof. Albinu KUSTA. Mūsų pašnekovas – inžinierius hidrotechnikas, habilituotas technologijos mokslų daktaras. Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas (1996 m.), Švedijos karališkosios žemės ir miškų ūkio akademijos užsienio narys (1999 m.), Latvijos žemės ūkio universiteto garbės daktaras (2004 m.). 2001 m. apdovanotas LDK Gedimino 4 laipsnio ordinu. 1994–2004 m. buvo Lietuvos žemės ūkio akademijos (dabar universitetas) rektorius, nuo 2004-2009 m. – mokslo prorektorius. A. Kustos mokslinių darbų kryptys – aplinkos inžinerija ir kraštotvarka.

Paskata atsirasti Slėniui „Nemunas“

Mokslo Lietuva. Gerbiamasis Profesoriau, ką Lietuvos mokslui, studijoms, verslui duos Slėnis „Nemunas“? Ką duos Lietuvos žmonėms?

Albinas Kusta. Taip, tai esminis klausimas, to visi klausia, ir visa tai išaiškinti keliais žodžiais nėra taip paprasta. Mat visi darbai prasideda nuo mokslo ir studijų, toli gražu ne iškart prieinama prie gamybos, materialių vertybių kūrimo, žmonių gerbūvio ir kitų apčiuopiamų dalykų. Kita vertus, nesame plyname lauke, nes Lietuvos žemės ūkio universitetas jau prieš pradedant veikti Slėniui „Nemunas“ spėjo padaryti nemažai darbų. Kad ir tos mūsų universiteto kasmet organizuojamos parodos – juk ir buvo skirtos tam, kad mokslas priartėtų prie gamybos, mokslo pasiekimai greičiau pasiektų vartotoją. Žinoma, tos parodos atliko ir kitus vaidmenis – pagyvino konkurenciją, prekybą. Ūkininkai, pamatę modernią, gerą ir akiai patrauklią techniką, susigundė ją įsigyti, jiems padėjo ir europiniai fondai. Taip vyko Lietuvos žemės ūkio techninis perginklavimas. Tai ir mūsų universiteto įdirbis, paskata atsirasti Slėniui „Nemunas“. Suprantama, kad tarp šio Slėnio kūrėjų yra ne vien mokslas, bet ir verslas.

ML. Tačiau, kai pradėjote organizuoti parodas, apie jokį slėnį tuo metu negalvojote? Tai pavyzdys, kad dirbant nuolat kyla naujų idėjų, o gerai dirbančiam pats gyvenimas siūlo vis naujų pasireiškimo būdų ir galimybių.

A. Kusta. Išties, apie jokius slėnius tuo metu negalvojome. Pirmiausia rūpėjo, kaip mūsų universitetas, per mokslą skleisdamas naujoves, gali pagelbėti ūkiams. Naujos technikos mugės turėjo padėti skleisti naujoves, kadangi parodų metu ūkininkams rengėme seminarus, skaitėme paskaitas. Mūsų parodos – labai plataus profilio, jų metu gali atsiskleisti taip pat ir kaimo verslas. Mugėse dalyvauja ne vien naujos technikos pardavėjai, bet ir įvairios pramonės įmonės, siūlančios kad ir vandens gerinimo įrangą ar pan. Mugių metu galima įsigyti beveik visko, ko reikia kaimui, o ne vien žemės ūkio veiklai.

ML. Kaimui, kuris per pastaruosius dešimtmečius labai sparčiai pradėjo nykti, nors būtent kaimas buvo lietuvybės atspara, tautinės kultūros pamatas, tad ne vien ekonominis pagrindas, bet ir etninės Lietuvos dvasios lopšys.

A. Kusta. Taip, bet kaip tik šį negatyvų procesą mūsų veikla ir padeda bent jau pristabdyti. Jeigu žmogus, turėdamas geros technikos, gali gimtajame kaime išgyventi, nebeieško kelių į Angliją ar Airiją, tai jau didelis dalykas. Pagaliau kaimas – tai ne tas pats, kas žemės ūkis, kuris juk bus patikimas pagrindas ir tam kaimui gyvuoti.

Galiu sutikti, kad Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę žemės reforma buvo padaryta ne geriausiu būdu, kadangi nedaug pasimokyta iš 1922–1926 m. Albino Rimkos, Jono Aleksos ir Mykolo Krupavičiaus Lietuvos žemės reformos. Žymus agronomas, botanikas prof. Antanas Stancevičius (1920–2007), Lietuvos žemės ūkio universiteto garbės daktaras, buvo numatęs Lietuvoje skatinti šeimos ūkius, ir jis labai jaudinosi, kad Lietuvoje pavojingu keliu pasukta į stambių ūkių kūrimą. Stambus kapitalas įsitvirtino dideliuose žemės plotuose, susikūrė latifundijos, o kaime gyvenančiųjų dauguma tapo nesavarankiškais žmonėmis.

ML. „Mokslo Lietuvoje“ esame spausdinę interviu su amžiną atilsį agronomu prof. Antanu Stancevičiumi, kuris sielojosi, kad Lietuvos žemės ūkis pasuko latifundijų keliu, nepavyko paskatinti ūkininkų kooperatyvų veiklos, kuriais prieš Antrąjį pasaulinį karą garsėjo Lietuva.

A. Kusta. A. Stancevičius mąstė labai plačiai, giliai įžvelgdamas kilsiančias dideles socialines problemas, kurių pasekmes dabar jaučiame. Žinoma, esama įvairių ūkių, įsivyravo ne vien latifundijos. Žinau 20 ha ūkius kad ir Panevėžio rajone, kuriuose žmonės visai gerai gyvena ir niekur nuo savo žemės kilti nežada. Žemaitijoje, prastesnėse žemėse, pažįstu ūkininką, kuris turi 100 ha ūkį, sugeba beveik vien savo šeimos jėgomis tą žemę apdirbti ir neblogai verčiasi. Dykinėjant tokio ūkio neišlaikysi – reikia motyvacijos, gyvenimo tikslo, o to palinkėti galėtume visiems Lietuvos žmonėms. Darbas ūkyje yra sunkus. Kartais mokslų paragavę jauni žmonės ieško, kur lengviau ir paprasčiau dirbti, todėl visada labai malonu stebėti tuos gerus pavyzdžius, kai mūsų žmonės prisirišę prie žemės ir sugeba ja verstis, išauginti vaikus, kurie taip pat jaučia trauką tai žemei.

ML. Daug ką įprasta vertinti iš ūkininko pozicijų, bet ar dabartiniame kaime ūkininkai sudaro gyventojų daugumą?

A. Kusta. Negalėčiau dabar į šį klausimą tiksliai atsakyti. Reikėtų palaukti greit vyksiančio gyventojų surašymo duomenų. Naudodama šiuolaikinę techniką ir žemės dirbimo technologijas šeima gali puikiausiai tvarkytis iki 100 ha ūkyje. Aišku, vienas kitas pagalbinis darbininkas tokiame ūkyje praverčia, bent jau matau, kaip yra mano pažįstamų asmenų ūkiuose. Gal tai ir ne visai mano paties veiklos sritis, nes geriausiai apie visa tai galėtų išdėstyti žemės ūkio ekonomistai, sociologai. Nemažai ūkininkų iš europinių fondų gautų lėšų sugebėjo modernizuoti senus ir pasistatyti naujoviškus tvartus, kuriuose visi darbai sureguliuoti taip, kad labai daug darbo rankų šeimos ūkis nereikalauja.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Žvilgsnis iš paukščio skrydžio į Lietuvos žemės ūkio universiteto teritoriją, kur išaugs Slėnis „Nemunas“

Profesorius Albinas Kusta