In memoriam profesoriui Povilui Pipiniui
2011 08 22 d. netekome Vilniaus pedagoginio universiteto ilgamečio profesoriaus Povilo Pipinio, kurio subtilus aukštaitiškas charakteris pradėjo ryškėti dar gimtuosiuoe Ažubaliuose (gim. 1933 12 20, Rokiškio r.), kur žmonės nestokojo nei darbštumo nei dvasingumo. Vėliau – fizikos studijos Vilniaus universitete. Vadovaujant fizikos ir matematikos mokslų kandidatui profesoriui Henrikui Jonaičiui, P. Pipinys 1955 m. sėkmingai apgynė baigiamąjį darbą „Tirpintuvo ir temperatūros įtaka kai kurių organinių medžiagų absorbcijos spektruose“. Po studijų jis buvo paskirtas vyr. dėstytoju į Vilniaus pedagoginio instituto Bendrosios fizikos katedrą, o 1957–1959 m. tęsė studijas aspirantūroje Maskvos valstybiniame M. Lomonosovo universitete, kur jam vadovavo įžymus to meto pasaulinio garso mokslininkas V. L. Liovšinas (Вадим Леонидович Лёвшин), optikos veidrodinės simetrijos dėsnio liuminescencijoje kūrėjas. Vėliau savo prisiminimų knygoje, Nobelio premijos laureatas akademikas I. E. Tamas (И. Е. Тамм), rašydamas apie prof. V. Liovšino mokslinę veiklą, nurodė, kad šis kartu su P. Pipiniu iš Lietuvos, tirdami cinko sulfido tipo liuminoforus, patvirtino, kad termoliuminescencija ir elektronų egzoemisija (elektronų termoemisija iš liuminoforų paviršiaus) yra tos pačios prigimties reiškinys, leidžiantis atskirti ir ištirti elektronų ir skylių pagavimo centrus liuminoforuose. 1962 m. P. Pipinys Vilniaus universitete apsigynė kandidatinę, o 1983 m. Estijos Fizikos institute (Tartu mieste) – mokslų daktaro disertaciją.
Darbas Vilniaus pedagoginiame universitete 1955–2001 m. buvo ne tik profesoriaus skaitomos paskaitos ar vedamos pratybos. Giliai suvokdamas, kad fizikos vien iš knygų neįsisavinsi, kad reikia eksperimento, prietaisų, tyrimų ir nenuginčijamo mokslinio fakto nustatymo, kurį galėtų atkartoti bet kuri kita mokslo laboratorija, reikia ir nustatytų dėsningumų apibendrinimo, pagaliau jų pristatymo ir paskelbimo mokslo leidiniuose ar konferencijose. Profesorius subūrė kolektyvą, įsteigė laboratorijas. Visur buvo jo apstu: jį galima buvo sutikti Lietuvos fizikos žurnalo redkolegijos ar doktorantūros komiteto posėdžiuose, pedagoginio universiteto Senate ar fakulteto taryboje, pagaliau vadovaujantį elektroliuminescencijos ir relaksacinių procesų laboratorijai. O kur dar pranešimai įvairiose Lietuvos fizikų ar mokytojų konferencijose. Jaunesnieji kolegos profesoriui P. Pipiniui galėjo tik pavydėti jo nuoseklaus darbštumo ir kūrybiškumo, nes vadovavo 7 daktarinėm disertacijoms, oponavo dešimtims disertacijų, vadovavo magistrų diplominiams darbams, išspausdino per 200 mokslo darbų, atliko įvairius eksperimentus ir tyrinėjo dar mažai žinomus nestacionarius elektrofotoliuminescencijos reiškinius. Po akademiko L. Keldyšo (Леонид Вениаминович Келдыш) 1958 m. paskelbtos tuneliavimo dalyvaujant gardelės fononams teorijos, P. Pipinys jau 1962–1966 m. pritaikė ją liuminescencijos dėsningumams aiškinti, o kiek vėliau 1967–1987m., kartu su Š. Kudžmausku net papildė tunelinių šuolių teoriją naujomis idėjomis ir ją, kartu su savo mokiniais, pritaikė liuminoforuose stebimiems relaksaciniams reiškiniams paaiškinti. Jau būdamas mokslininku-emeritu, jis tęsė tyrimus, publikavo rezultatus ir išėjęs į pensiją su bendraautoriais paskelbė net 25 ISI publikacijas. Vienas iš paskutiniųjų jo darbų tyrinėjant grafeną buvo paskelbtas žurnalo „Natural science“ 2 tomo 9 numeryje 2010 m., kaip tik tą pačią dieną, kai grafeno tyrėjams Andrea Geimui ir Konstantinui Novosiolovui buvo paskirta 2010 m. Nobelio fizikos premija. Šių metų rugpjūčio viduryje profesorius P. Pipinys su bendraautoriais įteikė savo paskutinįjį darbą Centrinės Europos fizikos žurnalui ir parengė pranešimą 39 Lietuvos nacionalinei fizikų konferencijai.
Profesoriui niekada nebuvo svetimos pasaulio mokslinės idėjos: jis skaitė pranešimus Maskvos, Budapešto, Tartu, Kišiniovo, Minsko, Paryžiaus ir kt. tarptautinėse konferencijose, XII Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziume Lemonte, metus buvo stažuotėje Paryžiaus universitete, skelbė mokslinius straipsnius įvairių šalių žurnaluose, išleido monografiją Maskvos leidykloje „Nauka“.
Atėjus Atgimimui, profesorius džiaugėsi nepriklausomybės atgavimu, principingai pasisakydavo Senato posėdžiuose, reiškėsi spaudoj rašydamas apie tikrąsias gyvenimo vertybes. Buvo švelnaus būdo žmogus: iš jo neišgirsdavai blogo ar skaudaus žodžio, nerodė pykčio, nekalbėjo pakeltu tonu. Nuolaidus, nuolankus, nuoširdus draugas šeimoje, kur reikėjo, tiesė pagalbos ranką, visiems padėjo. Grožis, taurumas, tautinė dvasia buvo jo gyvenimo nuostata.
P. Pipiniui taip pat buvo svarbu ir krašto aktualijos, nes vien paskutiniuoju metu laikraštyje „Mokslo Lietuva“, įvairiuose interneto tinklalapiuose pasirodė jo straipsniai „Ar Lietuvoje galima moderni atominė jėgainė“, „Aukštasis mokslas kryžkelėje“, „Dėl aukštojo mokslo prestižo ir universitetų stambinimo“, „Aukštojo mokslo realijos“, „Kas apgins negimusiuosius“, „Mokyklų uždarymo vajus, arba Taupymas vaikų sąskaita“, „Negi laisvi išnyksime iš pasaulio tautų žemėlapio?“, „Černobylio avarijos įtaka atominės energetikos plėtrai pasaulyje“, „Kur Ignalinos atominės elektrinės raktas?“, „Vien tik genai valdo mus!“, „Nesusigaudymai“ ir t. t. 2003 m. P. Pipinys buvo apdovanotas mokslo populiarinimo darbų konkurse už knygą „Kvarkai ir leptonai“.
Netekome garbios, kūrybinio polėkio kupinos asmenybės, kurios ilgainiui labai labai pasigesime. Tikime, kad Apvaizda bus gailestinga profesoriui Povilui, gavusiam palaiminimą šv. Jonų bažnyčioje iš paties Jono Pauliaus Antrojo, jo vizito Lietuvoje metu.
Kolegų vardu VPU profesorius Antanas Kiveris
