Septintosios Česlavo Milošo mirties metinės paminėtos Žolinės išvakarėse

Varžytis su laiko gūsių nešamais kalendoriaus lapeliais beviltiška, ką akivaizdžiai priminė Lietuvoje ir Lenkijoje paskelbtieji Česlavo Milošo metai. Kol kaupėme jėgas aprašyti birželio pabaigoje ir liepos pradžioje vykusius Nobelio literatūros premijos laureato šimtosioms gimimo metinėms skirtus renginius Vilniuje, Kaune, Šeteniuose Kėdainių krašte, Krasnagrūdoje ir Seinuose, spėjo išaušti ir rugpjūčio 14-oji. Tai Č. Milošo septintųjų mirties metinių diena, kuri Lietuvoje ir Lenkijoje taip pat neliko nepastebėta. Krasnagrūdoje ir Žagarių bažnyčioje Seinų krašte ši data buvo minima kaip ir dera Tarptautinių Česlavo Milošo metų vienam iš svarbių renginių. Jame dalyvavo tegu ir ne itin gausi, bet sutelkta Lietuvos literatų, muzikos atlikėjų ir Vilniaus memorialinių muziejų direkcijos Venclovų namų-muziejaus darbuotojų grupė.

Gera proga priminti, kad šis muziejus vykdo tarptautinį projektą „Bendraminčiai ir bendražygiai: Č. Milošas, J. Brodskis, T. Venclova“. Projektui vadovauja Laima Žukauskaitė. Pirmas projekto etapas buvo skirtas Nobelio literatūros premijos laureatui Josifui Brodskiui. Muziejaus darbuotojos spėjo pabuvoti Anos Achmatovos muziejuje Sankt Peterburge, J. Brodskio „Amerikietiškajame kabinete“, kur saugomi poeto memorialiniai daiktai. Užmegzti ryšiai tarp minėtų Peterburgo ir Vilniaus muziejų, kurių bendradarbiavimas tikriausiai padės atskleisti visuomenei dar mažai žinomas ar visai nežinomas J. Brodskio ir Č. Milošo bendravimo bei kūrybos plotmes.

Antrasis projekto etapas sutapo su Č. Milošo septintosiomis mirties metinėmis. Jos buvo minimos Žagarių bažnyčioje ir buvusiame Krasnagrūdos dvarelyje (Seinų krašte) – jame birželio 30-ąją, per rašytojo šimtąjį gimtadienį, buvo iškilmingai atidarytas Tarptautinis dialogo centras. Į iškilmes sraigtasparniu atskrido Lenkijos Respublikos prezidentas Bronislavas Komarovskis (Bronisław Komarowski), dalyvavo aukšti Lenkijos ir Lietuvos valstybių pareigūnai, Česlavo Milošo sūnus Anthony su šeima iš JAV ir daugybė svečių, Č. Milošo kūrybos gerbėjų. Dar pasakysime, kad Kunatų ir Milošų giminei priklausiusio dvarelio pastatus atstatė ir pritaikė kultūrinėms reikmėms fondas „Paribys – menas, kultūros ir tautos“ (Pogranicze), kuriam vadovauja Kšyštofas Čiževskis (Krzysztof Czyżewski). Fondas įsikūręs Seinuose, jo veikla kartais lyginama su inovacinių praktikų laboratorija, kurioje vykdoma plati tarpkultūrinė veikla, skatinamos žmones ir tautas jungiančios iniciatyvos.

Tai štai tame Tarptautiniame dialogo centre ir buvo numatyta svarbiausioji Č. Milošo septintųjų mirties metinių minėjimo dalis. Autobusėlyje kartu su Venclovų namų-muziejaus darbuotojomis važiavo literatūrologės prof. Viktorija Daujotytė ir dr. Donata Mitaitė, rašytojas Vytautas Martinkus, leidyklos „Homo liber“ vadovas Vilius Gužauskis su žmona Terese. Pastarieji vežėsi materialų „įrodymą“, patvirtinantį, kad Lietuvoje labai gerbiama Č. Milošo kūryba ir jo atminimas. Tai Č. Milošui skirta knyga „Laiko pameistrys“, išleista lietuvių, baltarusių ir lenkų kalbomis, ją renginio dalyviai galėjo įsigyti. Kartu vyko ir jau plačiai žinomi džiazo muzikantai – Arkadijus Gotesmanas (perkusija) ir Janas Maksimovičius (klarnetas), Č. Milošo atminimui parengę įspūdingą džiazinę kompoziciją „epitafiją Česlavui Milošui“, kurią su dideliu pasisekimu ir atliko Krasnogrūdos dvarelio pusrūsyje, labai jaukioje muzikavimui vietoje. Savais keliais į renginį atvažiavo Lietuvos rašytojų sąjungos primininko pavaduotoja rašytoja Birutė Jonuškaitė ir poetas Eugenijus Ališanka.

Į Šilainę, jotvingių ir prūsų piliavietę

Galima drąsiai teigti, kad Lietuvos atstovų indėlis į Č. Milošo septintųjų mirties metinių paminėjimą Krasnagrūdoje buvo prasmingas ir solidus. Ypatingą atspalvį renginiui suteikė ir pati diena – rugpjūčio 14-oji, Žolinės išvakarės. Nuo seno pagal lietuvių tradiciją tai buvo vasaros ir rudens sandūros šventė, atsisveikinimo su gėlėmis ir želmenimis diena. Senovėje švęsta kaip padėkos Žemei už išaugintas metų gėrybes diena, kai galima paragauti iš naujo derliaus iškeptos duonos, užsigerti putojančiu alumi ar gira – nelygu ragautojų skonis ir įpročiai. Kartu tai ir visos giminės susiėjimo šventė, kurios metu buvo prisimenami ir išėjusieji. Senovės graikai tą dieną garbindavo deivę Artemidę, romėnai – Dianą, na o krikščionys ligi šiol kasmet pagerbia Švenčiausiąją Mergelę Mariją, nes Žolinė įgavusi oficialų Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo dienos vardą. Liturginis minėjimas žinomas nuo V amžiaus, o Marijos dangun ėmimo dogma paskelbta 1950 metais. Lietuvoje minima ir kaip viena iš dvylikos valstybinių švenčių.

Sunku būtų kalendoriuje rasti dieną, labiau tinkančią pagerbti visus išėjusiuosius, tad Č. Milošo mirties septintosios metinės įgijo daug gilesnę prasmę, susiejo Seinų kraštą su Milošų giminės šaknimis, istorija ir priešistorės dalykais.

Gatvėje priešais Punsko Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčią tvarkdariai rikiuoja automobilius, nurodo, kur statyti autobusus, užtikrina tvarką ir rimtį. Net ir pirmą kartą čionai atvykęs įsitikintų, kad punskiečiai turi gilias Žolinės minėjimo tradicijas. Rugpjūčio 14-oji – dar tik Žolinės išvakarės, bet sekmadienis, katalikai renkasi į pamaldas, o šalia bažnyčios – aikštė, kur turi prasidėti tradicinė, jau XXVIII tautodailės mugė. Laikas ankstyvas ir čionai sugrįšime vėliau, mugei įsismarkavus. Č. Milošo septintųjų mirties metinių minėjimas Žagarių bažnyčioje prasidės 17 val., paskui persikels į Tarptautinio dialogo centrą buvusiame Krasnagrūdos dvarelyje, tad laiko per akis. Ne mažiau ir pagundų.

Šiemet „Punsko dienos – Žolinė 2011“ vyko net tris dienas. Šilainėje (Ožkinėje) švęsta tradicinė Duonos, medaus ir pieno šventė, kur neapsieita be tradicinių patiekalų skanavimo, o šiemet ir be Zyplių dvaro kapelos koncerto. Vakarop Punsko lietuvių kultūros namai kvietė į choreografinio sambūrio „Jotva“ 60-mečio jubiliejinį koncertą. Viso to margumyno mes neišvydome, nes tos linksmybės persiklojo su Č. Milošo mirties metinių minėjimu Žagarių bažnyčioje ir Krasnagrūdoje. Tačiau pirma dienos pusė buvo laisva, tad ją panaudojome aplankydami jau ne pirmi metai atkuriamą jotvingių ir prūsų piliavietę Šilainės kaime.

Akmenys kyla tik aukštyn

Dabar Šilainė prijungta prie Ožkinių kaimo. 7,5 ha plote tvarkosi Petras Lukoševičius, pasiryžęs atiduoti pagarbos duoklę savo seniesiems protėviams – sūduviams, jotvingiams ir senovės prūsams. Tuo pačiu lietuviams ir visiems baltams, nes juk mūsų gyslose teka tas pats kraujas. Stebėtinas žmogus užsispyręs vykdo stebėtiną projektą. Niekieno iš šalies neįpareigotas, nelieptas, neprašytas – viskas iš tėvų ir savęs, iš suvoktos atsakomybės protėviams ir mūsų ateičiai. Jis pasiryžęs atkurti sunaikintos baltų genties – jotvingių – piliavietę. Ir ne vien ją, bet ir piliavietei derančią gamtinę bei sakralinę aplinką. Nori pažadinti, prikelti žmonių atmintį, kuri tik tokiu būdu juk ir gali atgyti, atsiremdama į materialų, o ne vien knyginį pagrindą. Tai štai šį materialų pagrindą – senųjų jotvingių, pietų sūduvių gyventąją aplinką Petras Lukoševičius ir siekia atkurti.

Galimas dalykas, kad šiais skepticizmo, neretai peraugančio ir į juodą nihilizmą, laikais kai kam tokios pastangos gali atrodyti gerokai donkichotiškos, atitrūkusios nuo XXI a. pragmatiškos realybės. Kitas gal P. Lukoševičiaus pastangas ir triūsą palygins su graikų mitologijos Sizifo, dievų pasmerkto ritinti į kalną akmenį, bevaise pastanga. Pasiekęs kalno viršūnę akmuo nuriedėdavo žemyn ir ritinti tekdavo iš naujo. Yra vienas esminis skirtumas: šią naštą Petras Lukoševičius ant pečių užsibogino pats sau, o kad ši našta duoda ne tik rezultatą, bet ir didelį kūrybinį džiaugsmą – tai akivaizdu. Akmuo žemyn nenurieda, skirtingai nei Sizifui.

Ar ne panašiai gydytojas Vaclovas Intas akmenis ritino į savąjį Akmenų muziejų Mosėdyje, Izidorius Navidanskas Kalnėnų kaime Skuodo rajone sodino savąjį parką (tik vėliau tapo Žemaičių botanikos parku), o liaudies skulptorius Vilius Orvidas atkakliai kūrė niekur daugiau nesutinkamą mitologinių ir religinių kompozicijų muziejų-dvasinį centrą Gargždelės kaime (Kretingos rajone).

Šiandien Šilainės kaime galima išvysti jotvingių ir sūduvių pilkapius, aukurą ir senųjų apeigų vietą, mitologinius akmenis su paskutiniojo jotvingių kunigaikščio Skomanto ir kitų šios genties vadų portretais, pagal senus statybos būdus pastatytą pilaitę ir savitus medinius namelius, pagaliau ir pačios gamtos teikiamą priebėgą nuo civilizacijos šurmulio. Kuriamos jotvingių ir prūsų gyvenvietės objektai išdėstomi pagal senovėje statytų gynybinių pilaičių planą: pradedama nuo gynybinių vartų, toliau – antroji gynybos linija (sargybinės, akmenų virtinės ir kiti gynybiniai statiniai), trečiojoje – lauksas (priešpilis) ir sunkiausiai prieinamoje vietoje svarbiausias gynybinis objektas – pilis.

Į atkuriamą prūsų jotvingių gyvenvietę atvyksta lankytojai iš įvairių šalių, o daugiausia iš Lenkijos vietovių. Dažnas susimąsto ir apie savo giminės šaknis. Pasak P. Lukoševičiaus, vieno švedų mokslininko paskaičiuota, kad apie 12 mln. dabartinės Lenkijos gyventojų gyslose teka ir dalis baltiško kraujo. Vadinasi, galėtų save laikyti lietuvių, prūsų ar jotvingių palikuonimis.

Yra apie ką susimąstyti ir lietuviams, kurie buvodami Punske paprastai neaplenkia ir šios sodybos. Kitas praktiškesnis tautietis bando mintyse primesti, kiek čia įdėta darbo ir pinigo, ir ar gali visa tai atsipirkti šios sodybvietės šeimininkui verslininkui Petrui Lukoševičiui, kuris verčiasi automobilių detalių ir žemės ūkio technikos dalių prekyba. Klausydamasis P. Lukoševičiaus vedamos ekskursijos kitas tautietis tik galvą kraipo, o jei kuris dar istorijos mokslų buvo krimtęs, tai pradeda muistytis tarsi blusų užpultas: iš kur tas Lukoševičius tokius pasakojimus traukia, kokiais šaltiniais kliaujasi? Vadovėliuose viskas kitaip parašyta, o ir profesorių paskaitose nieko to nebuvo. Nepatiklumo tiek pat, kiek ir pritarimo, nors kartais tas balansas gali svyruoti į vieną ar kitą pusę – priklauso nuo lankytojų grupės.

Atsakomybė už išėjusiuosius

Tačiau ir nepatikliuosius, ir tais pasakojimais susižavėjusius stebina pats tokio žmogaus buvimas, jo veiklumas ir atsidavimas idėjai, dėl kurios galima ginčytis, bet negalima negerbti. Ir kas labiausiai pribloškia: jau nuo XIII a. naikinta baltų tauta, į jos žemes nuolat pretendavo, veržėsi ir galų gale užėmė kitos tautos, niekinusios tikruosius tos žemės autochtonus, ir net pačią jotvingių tautos atmintį išstūmė į istorijos paraštes. Girdi, beveik laukinė, dygaus būdo ir visai nesugyvenama tauta. Išvada aiški: ramiau, kai tokios tautos išvis nėra.

Bet juk žemė pagimdo įdomius žmones, sveikam protui sunkiai suvokiamu būdu senųjų sūduvių ir jotvingių kraujas kartais vėl užverda dalyje lietuvių (ir ne vien lietuvių), kurie save laiko mirusios tautos bendragenčiais, jaučia atsakomybę už protėvius. Petras Lukoševičius prisimena savo tėvo, paprasto ūkininko, žodžius: jų protėvius iš Šiurpilio (Suvalkuose vadina Šiurpiliai, daugiskaitos forma) kryžiuočiai išvarė, dalį išžudė, likę gyvi apsigyveno Sambijos pusiasalyje prie Baltijos jūros. Petro prosenelė gyveno Piliavoje (Baltijskas Kaliningrado srityje), kalbėjo panašia į lietuvių kalba, o viešumoje – vokiškai. Petro tėvas jam nuo mažens diegė, kad juose teka trečdalis lietuvių, trečdalis sūduvių ir prūsų kraujo. Petrui visa tai atrodė kaip gražūs pasakojimai, pasakaitės, bet įvyko stebėtinas lūžis. Nuo šiol jis vykdo tėvo priesaką: glaustis prie lietuvių, bet nepamiršti atsakomybės sūduviams, jotvingiams, prūsams. Germaniško ar slaviško prado savyje nejaučia ir neieško, nes jo gyslomis teka tik baltų kraujas.

Skeptikai gali vienaip ar kitaip galvoti, bet norėdami geriau pažinti senųjų jotvingių gyvenimą šiandien ekskursantai važiuoja ne pas juos, skeptikus, bet į Petro Lukoševičiaus jotvingių ir prūsų gyvenvietę. Šis objektas yra gavęs Europos Sąjungos ekoturizmo licenciją, tad labai svarbu išlaikyti darnos su gamta principus, naudoti tik ekologiškas medžiagas – medieną, lauko riedulius, plytas, molį, pakulas. 2009 m. minint Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį P. Lukoševičius pagal Tūkstantmečio programą gavo materialinę paramą ir iš Lietuvos.

Čia apsilankęs pagalvoji, kad žemės atmintis stipresnė už žmonių atmintį. Žolinių išvakarės – gera proga įsiklausyti į Gamtos garsus ir balsus, prisiminti į Dvasių šalį išėjusią narsią jotvingių tautą. Kartu susimąstyti, kaip žmoguje atbunda atsakomybės už savo gentį, tautą jausmas ir kas darytina, kad tos atsakomybės būtų daugiau mūsų šventėse ir visuose kasdieniuose darbuose.

Suvalkų krašto lietuviai atkaklumo gavo iš protėvių

Č. Milošo septintųjų mirties metinių minėjimo programa prasidėjo Žagarių (Żegary) bažnyčioje, kurioje lietuvių ir lenkų kalba buvo aukojamos Šv. Mišios, skirtos paminėti poeto atminimą. Mišios dar nebuvo prasidėjusios, o bažnyčia buvo sklidina lietuviškų balsų – vietos lietuviai giedojo su nuoširdžiu užsidegimu. Buvo akivaizdu, kad taip reiškiasi giliai su šia žeme ir tikėjimu nuo seno susijusių žmonių tradicija, atėjusi ne per knygas, bet iš tėvų ir protėvių gyvenimo ir ainiams perduotos atminties. Visa tai jaudina, kaip ir kiekvienas tikras dalykas, iš gelmės kylanti paskata.

Kol Žagarių bažnyčioje aidi lietuviškos giesmės ir ataidi, atsimušusios nuo bažnyčios sienų, prisiminkime kai ką iš Žagarių ir šios bažnyčios praeities.

Žagarių bažnytkaimis nuo Seinų nutolęs apie 4 km į šiaurės rytus, įsikūręs vaizdingoje aplinkoje tarp keturių ežerų – Galadusio (Lietuvoje Lazdijų rajone esanti ežero dalis vadinama Dusia), Stabingio, Dusalio ir Duseliuko, o miške dar aptiktume Drūcežerį ir Raisto ežerą. Didžiausias iš jų – Galadusys – užėmė ypatingą vietą seniau čia gyvenusių pietinių sūduvių tikėjime. Manyta, kad po mirties žmonių dūšelės keliaudavo ne į dausas, bet į ežerą, kuriame pirmiausia išsiprausdavo, šventu vandeniu apsivalydavo nuo gyvenimo nuopolių, dabar pasakytume, nuodėmių. Iš čia kilęs ir ežero vardas – Galadusys. Kitaip tariant, vieta, kur dūšelės atsisveikindavo su žemiškuoju gyvenimu.

Bet tai ne visai pabaiga. Išsipraususios ir nereikalingos naštos atsikračiusios sūduvių dūšios toliau keliaudavo į aukštus medžius. Vyrų dūšios – į ažuolus, moterų – į liepas. Tas buvojimas medžiuose nėra visiška atskirtis nuo žemiškojo pasaulio. Anapusybė buvo suvokiama tarsi šios žemiškosios būties tąsa, dūšelė toli neiškeliauja, lieka pririšta prie gimtavietės ir toliau stebi gyvųjų gyvenimą. Mirusieji išlaiko ryšį su gyvaisiais ir priešingai. Todėl jotvingiai ir nebijojo mirties, prieš mūšį vyrai po kailiais, atstojusiais šarvus, apsivilkdavo baltus mirties marškinius, o kaudavosi su tokiu įnirtimu, kad svetimšaliai neatsitiktinai pabrėždavo jotvingių beribį karingumą.

Kadais pro Žagarius ėjo kelias iš Merkinės į Prūsus, atkarpa iki Vygrių vadinta Vygrių traktu. Dabar čia veda Seinų valsčiaus keliai, Žagarius jungiantys su Krasnagrūda, Aradnykais prie pat Lietuvos sienos ir Stabingiu. Lenkų raštuose tvirtinama, kad Žagarių vardas kilęs nuo smuklės, stovėjusios Galadūsio ežero pakraštyje. Smuklės savininką lenkai vadinę Zachory, o nuo šios pavardės atsiradę ir Žagariai. Labiau panašu į tiesą, kad to smuklininko pavardė buvo Žagaris, kaip kad ir aiškino Bronius Kviklys leidinyje „Lietuvos bažnyčios“ (Chicago, 1982, t. 2). Kaimas buvo priskirtas Stabingio žemės plotams, jį valdė Tomas Masalskis, o 1785 m. nusipirko Motiejus Eismontas. Šiai giminei priklausė ir Krasnagrūdos dvaras, jame lažą ėjo Žagarių baudžiauninkai. Vietos gyventojai tvirtino, kad Žagariuose buvusi pastatyta seniausia Sūduvoje bažnyčia. Buvusi medinė, statyta iš smalokų, tašyta kirviu, be obliaus pėdsakų. Tie smalokai suteikė bažnyčiai ilgaamžiškumo, bet kartu ir baigtinumo: kilęs gaisras medinės architektūros šedevrą pavertė dūmais. Dabartinė mūrinė Žagarių bažnyčia – jau naujųjų laikų statinys, bet daranti labai gerą įspūdį: graži iš išorės, jauki viduje.

Klausydamas Žagarių bažnyčioje Česlavui Milošui aukotų Šv. Mišių lietuvių ir lenkų kalba, nejučia pagalvoji, kad ši bažnyčia kartu su joje besimeldžiančiais žmonėmis galėtų būti suvokta ir kaip lietuvių-lenkų santykių šiame krašte simbolis. Ar seniai šioje bažnyčioje kunigas laikydavo mišias tik lenkiškai, o tikintieji atsakydavo lietuviškai. Į šį nuostabų ežerų kraštą kasmet atvyksta vis daugiau poilsiautojų ir turistų iš Lenkijos didmiesčių, jie meldžiasi lenkiškai, o vietiniams gyventojams, aišku, tenka derintis. Lietuvių svetingumas ir nuoširdumas jau tapo priežodžiu, tolerancijos kitataučiams pavyzdžiu, tik ar patys lietuviai susilaukia tokio pat atsako? Materialiai laimi nuomodami atvykėliams kambarius, parduodami kaimietišką sveiką maistą, bet kiek ši ekonominė nauda padeda išsaugoti savo tapatumą, stiprina norą leisti vaikus į Krasnagrūdos mokyklos lietuviškas klases, kad po to galėtų eiti į Seinų gimnazijos lietuvišką klasę ir Punsko licėjų? Pasiklausius vietos lietuvių, nerimo esti daugiau negu džiaugsmo.

Daug jėgų išeikvota siekiant atgauti lietuviškas pamaldas Žagarių bažnyčioje, lygiai kaip ir Seinų katedroje, kurioje dirbo ir palaidotas vyskupas Antanas Baranauskas. Visa, ką šiandien turi šio krašto lietuviai – tai ne tik prigimtinės jų teisės į lietuviškumą ir savąjį tapatumą savaiminė išraiška, bet ir ilgus dešimtmečius trukusios kovos už lietuvišką žodį ir savo tautinį orumą padarinys. Savaime negauta nieko. Todėl į šį kraštą, jo žmones tenka žvelgti ir iš lietuvybės išlaikymo krašte praeities vaizdo ir ateities perspektyvos. O jos verčia susimąstyti. Jei po Pirmojo pasaulinio karo Seinų krašte gyveno 80 proc. lietuvių, – maždaug toks pat procentas kaip dabartinėje Lietuvoje, tai šiuo metu tas skaičius tesiekia vos apie 30 proc. Ką čia bepridėsi.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas

Jotvingių ir prūsų piliavietėje lauko rieduliuose atgyja jotvingių kraštų ir jų valdovų vardai

Atstatytame Krasnagrūdos dvarelyje veikiančiame Tarptautinio dialogo centre rugpjūčio 14 d. buvo minimos Nobelio literatūros premijos laureato rašytojo Česlavo Milošo septintosios mirties metinės

 Žymuo, skirtas Sasnai – vienam iš buvusių jotvingių regionų dabartinėje Šiaurės Lenkijoje

Pro vandens telkinį žyminčią prūsų arką vis aukščiau kyla jotvingių sodybos statiniai

Jotvingių ir prūsų sodybos kūrėjas Petras Lukoševičius, literatūrologė prof. Viktorija Daujotytė ir rašytojas Vytautas Martinkus

Gedimino Zemlicko nuotraukos