Gyvenimo uždavinius spręsti sekėsi sunkiau negu matematikos lygtis
Gera gimti geru laiku. Mūsų iškilusis matematikas, 33-ejus metus Vilniaus universiteto skeptrą savo rankose laikęs profesorius Jonas KUBILIUS bent kažkiek gali jaustis patenkintas: gimęs liepos 27 dieną, per patį vasaros įkarštį, atostogų metą, kai universiteto auditorijose ir laboratorijose tvyro tyla ir ramybė. Būtų gimęs rugsėjį, ar kurį kitą mėnesį, kasmet eitų sveikintojų voros, visos savaitės darbo ritmas būtų sujauktas, o šitoks praradimas profesoriui atrodo nedovanotinas. Sveikinimo ceremonijų ir išpūstų prakalbų niekada nemėgo, todėl per savo gimtadienius stengdavosi universitete nesirodyti. Pirmą kartą viešai paminėti savo jubiliejų – 70-metį – sutiko 1991-aisiais, kai nusiėmė rektoriaus regalijas. Atsisveikino su pareigomis, kurioms atidavė našiausius savo gyvenimo metus. Sakosi šitaip išvengęs per jubiliejus žarstomų ditirambų ir ritualinės daugžodystės, atsikratė ir pataikūnų, kurių sunku išvengti, kai užimi atsakingas pareigas. Dabar tokio pavojaus nebėra, tad J. Kubilius savo 90-mečio dienomis net sugrįžo į Vilnių iš Palangos, kur ilsėjosi, tad profesoriaus bičiuliai ir artimieji galėjo jį pasveikinti su jubiliejumi.
Suklystume pasakę, kad 1991 m. Jonas Kubilius išėjo į užtarnautą poilsį. Aktyvi veikla tęsėsi, tik kituose baruose. 1992–1996 m. jis buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Seimo nariu, kurį laiką dar vadovavo Vilniaus universiteto Tikimybių teorijos ir skaičių teorijos katedrai ir kone du dešimtmečius skaitė studentams paskaitas. Tik 2009 m. atsisakė dėstyti, baigė pedagoginę veiklą. Mat dėstant studentams be geros galvos reikia ir stiprių kojų, nes tenka intensyviai „bendrauti“ su auditorine lenta, kuri reikalauja nemenkų fizinių pastangų. „Daugelis žmonių sensta nuo galvos, o aš nuo kojų“, – humoro jausmo nepraranda profesorius.
Nuo 1962 m. Jonas Kubilius vadovauja Lietuvos matematikų draugijai, išrinktas vyresnio amžiaus žmonių sambūrio „Patirtis“ pirmininku. 2006 m. už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir pasauliniam mokslui Jonui Kubiliui suteiktas Vilniaus miesto garbės piliečio, o 2008 m. – Jurbarko rajono savivaldybės garbės piliečio vardas. Tad šalia Greifsvaldo, Prahos, Latvijos, Zalcburgo universitetų garbės daktaro vardų, Santarvės fondo laureato vardo, profesorius nuo šiol turi ir savo gimtojo rajono ir Vilniaus miesto apdovanojimą.
Visų J. Kubiliaus apdovanojimų ir aukštų įvertinimų nevardysime, nors jų išvengti bus nelengva. Kaip nepavyks išvengti ir 90-ojo gimtadienio paminėjimo rugsėjo viduryje Vilniaus universitete, kur jo mokiniai organizuoja pagerbimo iškilmes. Į universiteto Baltojoje salėje jo 90-mečio jubiliejui skirtąją parodą veikiausiai neis, nes būtų sunku laiptais pakilti į pusketvirtą aukštą, kur yra Baltoji salė. Bent taip jubiliatas tvirtino šių eilučių autoriui. O kitą dieną į iškilmingą Senato posėdį ir jo garbei rengiamas iškilmes Šv. Jonų bažnyčioje ateis. Atvyko ir rugpjūčio 19 d. į LR Prezidentūrą, kur Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė priėmė visuomeninio sambūrio „Patirtis“ narius, buvo aptartos sambūrio keliamos Lietuvai svarbios problemos. Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasveikino profesorių J. Kubilių 90-mečio proga. Veikiausiai ras būdą jubiliatą pasveikinti ir Lietuvos mokslų akademija, kurios tikruoju nariu J. Kubilius yra jau daug metų.
Sveikina jubiliatą ir Lietuvos mokslininkų laikraštis „Mokslo Lietuva“. spausdiname pašnekesį su profesoriumi.
Garbingame ilgaamžių būrelyje
Mokslo Lietuva. Gerbiamasis Profesoriau, olimpietiškai ramiai pasitinkate dar vieną reikšmingą savo gyvenimo jubiliejų. Oficialaus posto neužimate, tad ir pavyduoliai ar pataikūnai Jūsų nebesupa. Tikriausiai galėtumėte pasakyti, kad bent šia prasme tautos kokybė gerėja.
Jonas Kubilius. Šia prasme ir mano savijauta gerėja. Aplink mažiau ir kitokių žmonių, kurie jausdavo malonumą įgelti, įkąsti, kai tik tokia galimybė atsirasdavo. Žinoma, ir anksčiau nesiskųsdavau mane supusiais žmonėmis, kai dirbau aktyvų darbą. Vienas kitas atsirasdavo, kurie norėdavo mane apgauti, bet tai niekis, nevertas didesnio dėmesio. Svarbiausi buvo kiti dalykai, o Vilniaus universiteto kolektyvas, kai buvau rektorius, dirbo visai neblogai, aplink save visada turėjau žmonių, kuriais galėjau pasitikėti, remtis. Mes kartu daug ką darėme ir padarėme. Taip ir praėjo gyvenimas.
ML. Leiskite paprieštarauti: gyvenimas nesibaigė, tęsiasi. Visada malonu Jus matyti įvairiuose Vilniaus universiteto ir Lietuvos mokslų akademijos renginiuose, parodų atidarymuose. Jūsų interesų platumo būtų galima palinkėti kiekvienam žmogui, taip pat ir aktyvumo, suinteresuotumo ne tik mokslo, bet ir kultūros dalykais.
J. Kubilius. Prieš porą metų pradėjau gulinėti ligoninėse, o po visokių procedūrų ir dietų jau visi kostiumai man tapo per dideli. Nieko nepadarysi – amžius. 90 metų nedaug kas sulaukia, bet kai kam iš matematikų pavyksta sulaukti. Maskvoje gyvena akademikas Sergejus Michailovičius Nikolskis, gimęs 1905 metais. 2010 m. Maskvoje jo 105-ųjų gimimo metinių proga buvo surengta mokslinė konferencija, kurioje dalyvavo ir pats sukaktuvininkas.
2002 m. Insbruke, Austrijoje, mirė Leopoldas Vietoris (Leopold Vietoris, lietuviškai turėtume tarti Fitoris), gimęs 1891 metais. Vadinasi, gyveno beveik 111 metų (110 metų ir 309 dienas). Jis yra vienas iš matematinės topologijos, matematinės homologijos kūrėjų, reiškėsi ir kitose matematikos srityse.
Žinoma, tai reti atvejai – toks matematikų, apskritai mokslininkų ilgaamžiškumas. Reti, bet sutinkami atvejai: mano kaimynas habilituotas biomedicinos mokslų daktaras Kazys Ambrozaitis gimė 1911 metais. Jis – gydytojas rentgenologas, nuo 1995 m. yra Lietuvos veiklios ilgaamžystės akademijos viceprezidentas. Mudu su K. Ambrozaičiu gimėme liepos mėnesį, K. Ambrozaitis liepos 24 dieną ir dešimt metų anksčiau už mane.
Mano amžiaus yra profesorius Algimantas Marcinkevičius, modernios širdies chirurgijos Lietuvoje kūrėjas. Pirmasis Lietuvoje padaręs inksto ir širdies persodinimo operacijas tapo ir organų transplantologijos pradininku Lietuvoje. Gimęs 1921 m. balandžio 15 d., tad trimis mėnesiais vyresnis už mane.
ML. Tokioje garbingoje draugijoje malonu švęsti jubiliejus.
J. Kubilius. Tas tai taip, bet tokiame amžiuje jau labai jaučiama metų našta. Darbingumas ne tas, apima mieguistuimas, kojos nemiklios. Laimei, dar galva negaliu skųstis, bet ir ji nebe ta kaip jaunystėje.
Namuose išspręsto mokyklinio uždavinio galia
ML. Pamėginkime prisiminti Jūsų gražaus, nors ir labai nelengvo, gyvenimo esminius momentus, savaip lūžio akimirkas, o gal ir lemtingus etapus. Žinoma, jeigu visa tai nebus per daug sudėtinga vėl prisiminti ir iš naujo išgyventi, jeigu visa tai nepareikalaus per daug jėgų.
J. Kubilius. Žinoma, prieš atsakant reikia pagalvoti. Pradėti norėčiau nuo Raseinių gimnazijos, kurioje teko mokytis 1935–1940 metais. Taip jau susiklostė sąlygos, kad gimnazijoje matematika susidomėjau labiau, negu kitais dalykais. Visi man dalykai sekėsi, mėgau juos ir dabar tebemėgstu. O tada buvo toks nuotykis. Buvau ketvirtoje gimnazijos klasėje, matematiką mums dėstė Vytauto Didžiojo universiteto auklėtinis mokytojas Jonas Matulionis (1906–1993), Raseinių gimnazijoje mokytojavęs 1933–1941 metais.
ML. Ar ne tas pats J. Matulionis, iš kurio aukštosios matematikos vadovėlio mokėsi jau po Antrojo pasaulinio karo Lietuvos studentai?
J. Kubilius. 1950 m. J. Matulionis parašė pokaryje pirmą lietuvišką dviejų dalių vadovėlį aukštosioms mokykloms „Aukštoji matematika“. Buvo keli šio vadovėlio leidimai, o 1972 m. už jį J. Matulioniui buvo sutekta Lietuvos valstybinė premija.
Tai štai J. Matulionis mokė mus Raseinių gimnazijoje. Kaip mokytojas buvo šiaip sau, nors vertinu gal pernelyg kritiškai, jau iš šių dienų pozicijos. Pasakykime taip: buvo geras mokytojas. Turėjo vieną ypatybę: duodavo namų darbams sunkius uždavinius. Kartą mums uždavė geometrijos brėžimo uždavinį. Man šiaip taip tą uždavinį namie pasisekė išspręsti gana originaliu būdu, kurio ir šiandien tikriausiai neįstengčiau atkurti. Daugiau niekas klasėje to uždavinio neišsprendė, tad J. Matulionis išsikvietė mane prie lentos. Mėginau aiškinti sprendimą, bet ar kas suprato, negalėčiau prisiminti. Kaip ten bebūtų, buvo pripažinta, kad aš tą uždavinį išsprendžiau, savotiškai pagarsėjau kaip klasės matematikas.
Tai buvo man tam tikras stimulas. Juk buvau kaimo vaikas. Keliese samdydavomės mieste kambarį, gyvenome trise: mano tolimas gal penktos kartos pusbrolis ir kaimynas, kuris buvo aštuntokas, vadinasi, gimnazistas abiturientas. Jis dar gyvas, o įdomu dar tai, kad jis buvo taip pat Kazys Ambrozaitis, kaip ir mano dabartinis šimtametis kaimynas profesorius. Ir kas ne mažiau įdomu ir keista: tas K. Ambrozaitis taip pat yra gydytojas rentgenologas! Gyvena Čikagoje. Argi ne retas sutapimas!1
ML. Supratau, kad Kazys Ambrozaitis Jūsų gyvenime suvaidino tam tikrą vaidmenį?
J. Kubilius. Būdamas kiek vyresnis, abiturientas, K. Ambrozaitis turėjo visus reikalingus gimnazijos vadovėlius. Kai mane mokytojas J. Matulionis pagyrė už išspręstą sunkų geometrijos uždavinį, man atsirado papildomas noras stengtis. Pamėginau iš K. Ambrozaičio turėtų matematikos vadovėlių kiek daugiau pasiskaityti. Savo nuostabai įsitikinau, kad vadovėlį „įkandu“ ir savarankiškai. Per tuos vienus metus, kol gyvenome kartu, aš perskaičiau visą gimnazijos matematikos kursą. Kiek išmokau, šiandien man būtų sunku pasakyti, bet svarbiausia, kad supratau, ką aš ten skaičiau.
ML. Ką besakytume, bet tai jau buvo pasireiškę gabumai matematikai. Ar kas nors giminėje panašiais gabumais pasižymėjo?
J. Kubilius. Mano tėvai buvo paprasti žmonės, darbštūs valstiečiai. Tėvas XIX a. pabaigoje buvo baigęs triklasę pradžios mokyklą, tais laikais tai jau buvo šviesus žmogus. Juk daug kaimo žmonių nei skaityti, nei pasirašyti nemokėjo. Privalomas pradinis mokslas Lietuvoje buvo įvestas tik 1928 m. – dešimtaisiais nepriklausomybės metais. Žodžiu, mokslas mane traukė, varu varyti nereikėjo.
Tą lemtingą Lietuvai dieną
ML. Supratau, kad Jus traukė mažne vienodai visi mokslai, taip pat ir humanitariniai.
J. Kubilius. Gal ne visai vienodai, bet mėgau ir kitus dalykus – grožinę literatūrą, istoriją, gamtos mokslus. Baigiau gimnaziją 1940 m. birželio 15-ąją, tą dieną gavau brandos atestatą.
ML. Dar viena virsmo data ne tik Jūsų, bet ir visos Lietuvos gyvenime. Kokia ta diena Jūsų atmintyje išliko?
J. Kubilius. Buvome užmiestyje tokiame vakarėlyje, grįžtame, o per Raseinius tankai važiuoja su raudonomis žvaigždėmis. Traukia Žemaičių plentu. Jau buvo vadinamas Žemaičių plentu, bet mažai panašus į šiandieninę magistralę. Pakeliui vienas tankas įvažiavo į tokį namelį, kuriame po to žiojėjo didelė skylė.
Žinoma, mums, abiturientams, iškilo esminis klausiams: ką toliau veikti? Reikėtų studijuoti. Studentams karo tarnybą keleriems metams atidėdavo, bet po to reikdavo pusantrų metų atitarnauti kariuomenėje. Studijuoti tekdavo gerokai ilgiau, nei šiais laikais. Studentams buvo keliami visai kiti reikalavimai, tekdavo užsidirbti pragyvenimui, nes ne kiekvieno tėvai įstengdavo paremti. Tai štai kad nereiktų pusantrų metų tarnauti kariuomenėje, daug kas pasilengvindavo sau likimą – įstodavo į Karo mokyklą. Joje reikėdavo mokytis apie metus, išeidavo būdami atsargos leitenantais. Daug kas tuo naudojosi, stengdavosi „sutaupyti“ pusę metų karo tarnybos sąskaita.
Tokia išimtimi ir aš norėjau pasinaudoti įstodamas į Karo mokyklą. Išėjo kitaip. Tais metais, 1940-aisiais, į karo mokyklą stojo kaip niekad daug norinčiųjų mokytis.
ML. Jaunimą paveikė sovietų okupacija?
J. Kubilius. Manau, kad taip. Buvome auklėjami patriotiškai, iš mano aplinkos į Karo mokyklą stojo, ko gero, daug vyrų. Mokyklos vadovybei tas stojančiųjų antplūdis sudarė didelių rūpesčių, norint atsirinkti tinkamiausius. Vadovybė rinkosi, ir galop priėmė visus, išskyrus tris asmenis. Tarp jų ir aš buvau atmestas.
ML. Dėl nedidelio būsimam karininkui ūgio?
J. Kubilius. Ne, formuluotė kitaip skambėjo: „dėl labai blogos sveikatos“ – taip buvo parašyta atmetant mano kandidatūrą.
ML. Puikus anekdotas Jūsų 90-mečio jubiliejui!
J. Kubilius. (Juokiasi). Gal ir gerai, kad nepriėmė, nes tuos, kuriuos priėmė, sovietai greitai išvaikė. Ne tas kontingentas atėjo, kokio jie norėjo. O dėl mano „labai blogos sveikatos“, tai nieko mums neaiškino. Tiesiog reikėjo bent keletos jaunų žmonių atsikratyti, pasirinkimas krito ant mūsų trijulės.
Pomėgis matematikai atvedė į Vilniaus universitetą
J. Kubilius. Tada man nieko kito neliko kaip stoti į univesitetą. Vilnius jau buvo grąžintas Lietuvai, kūrėsi lietuviškas universitetas. Iš laikinojo valdytojo prof. Igno Končiaus universitetą perėmė pirmasis išrinktasis rektorius prof. Mykolas Biržiška. Manau, kad tuo metu jis buvo tinkamiausias kandidatas užimti rektoriaus pareigas. Apie tai rašoma prof. Vyginto Pšibilskio knygoje „Mykolas Biržiška ir Vilniaus universitetas. Veiklos studija ir atsiminimų publikacija“ (2006).
Žinau, kad dr. Algirdas Končius buvo užsimojęs įrodyti, jog pirmojo iš lenkų atgautojo Vilniaus universiteto rektoriaus vardas turėtų priklausyti jo tėvui, prof. Ignui Končiui. Nemanau, kad istoriją būtina tempti ant savo kurpalio. Bet kuriuo atveju I. Končius yra daug Lietuvai nusipelniusi ir gerbtina asmenybė. Buvo neblogas fizikas, gerai dėstė studentams. Vokiečių okupacijos metais I. Končius vadovavo Savitarpio pagalbos organizacijai, kuri šelpė daugybę žmonių, kuriems reikėjo pagalbos. I. Končiaus nuopelnai toje organizacijoje labai dideli.
ML. Ar jums teko klausytis I. Končiaus paskaitų?
J. Kubilius. Neteko. Užtat klausiau Antano Žvirono fizikos paskaitų. Buvo labai geras dėstytojas. Vilniaus universitete dirbo 1940–1945 m., 1943 m. tapo pogrindinio Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) Vilniuje pirmininku. 1944–1945 m. buvo Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakulteto dekanu. 1945 m. vasarį sovietai A. Žvironą areštavo ir nuteisė 25 metams lagerio. Kalėdamas Abezėje susirgo džiova. 1954 m. liepą grįžo į Lietuvą, bet spalio 6 d. Vilniuje mirė.
Man karo metais teko klausytis ir kitų fizikų paskaitų, bet kaip dėstytojas labiausiai pasižymėjo A. Žvironas. Gimnazijose mums fiziką dėstė ant lentos, kurioje kreida ir buvo išrašomas mokyklinis fizikos kursas, o Vilniaus universitete išvydome labaratorijas, eksperimentus. Tai buvo visai kita fizika.
ML. Jūs iškart įstojote studijuoti metematikos, o ne fizikos?
J. Kubilius. Iškart įstojau studijuoti matematikos, kuri buvo dėstoma dideliame Matematikos gamtos fakultete.
ML. Kas vis dėlto nulėmė, kad pasirinkote būtent matematiką? Juk galėjote rinktis ir humanitarinius mokslus, kurie Jums taip pat patiko.
J. Kubilius. Man labiausiai patiko, kad matematikoje viskas tikslu, griežta. Kituose moksluose ne visai taip.
ML. Tai kaip čia išeina, kad gyvenime Jums labai prie širdies literatūra, istorija, muzika? Lyg ir ne visai tikslūs dalykai?
J. Kubilius. Tai paveldėta iš mokyklos. Jau tada tais dalykais domėjausi, gimnazijoje net buvau paskirtas vadovauti literatų būreliui. Bet man taip pat teko vadovauti ir matematikų, taip pat ir dar kitiems būreliams. Tie mokykliniai pomėgiai mane lydėjo visą gyvenimą.
ML. Ar tai reiškia, kad truputį pasiblaškėte tarp tiksliųjų ir humanitarinių mokslų?
J. Kubilius. Blaškymosi nebuvo, tiesiog mokytojai manimi pasitikėjo. Būreliams vadovauti mane skirdavo kaip gerą mokinį. Universitete pirmaisiais studijų metais man studijuoti nebuvo sunku, turėjau laisvesnio laiko, bet irgi mėgdavau visur nosį įkišti. Gimnazijoje man neteko mokytis chemijos, nes vidurinio mokymo programoje šios disciplinos nebuvo. Todėl universitete ėjau pasiklausyti Kazimiero Daukšos chemijos paskaitų, susidomėjau šiuo mokslu, man patiko. Į Filologijos fakultetą nueidavau paklausyti prof. Vinco Mykolaičio-Putino paskaitų. Lektorius jis nekoks buvo, skaitydavo paskaitas nuobodokai, bet giliai. Paprastai skaitydavo iš parašyto teksto. Man pirmiausia būdavo įdomu to meto garsenybes pamatyti.
Universitete karo metais
ML. Kas Lietuvoje ir Vilniaus universitete pasikeitė vokiečių okupacijos metais?
J. Kubilius. Mokytis pasidarė daug sunkiau. Į vokiečius iš pradžių žvelgėmė kaip į išvaduotuojus, bet atsargiai. Sovietai per metus laiko buvo visiems pakyrėję, o labiausiai savo vardą jie susiteršė 1941 m. birželį pradėtaisiais žmonių trėmimais.
Iš vokiečių buvo daug tikėtasi, manyta, kad jie leis lietuviams tvarkytis savajame krašte. Nepasiteisino, vokiečiams viskas tebuvo žaidimas. Bet iš vokiečių tokio spaudimo, kaip iš sovietų nebuvo. Sovietų politrukai, jau nekalbu apie enkavedistus, buvo labai nemalonūs. Žinoma, labai greitai ir vokiečiai parodė savo tikrąjį veidą. Kol jiems sekėsi, jie buvo labai išdidūs, iš aukšto žiūrėjo į lietuvius ir visus nevokiečius. Kai gavo lupti prie Stalingrado, tai prireikė pagalbininkų, prasidėjo jaunimo vilionės eiti į vokiečių kariuomenę. Buvo pradėti organizuoti SS batalionai, bet lietuviai į juos nėjo. Tai buvo atsakas į Vokietijos nenorą pripažinti Lietuvos Laikinosios vyriausybės ir bet kokio Lietuvos savarankiškumo.
Jau gerokai vėliau buvo įsteigta vietinė rinktinė, kuriai vadovavo generolas Povilas Plechavičius2. Jis tuos į kvietimą atsiliepusius 20 tūkst. vietinės rinktinės vyrų įsivaizdavo kaip būsimos Lietuvos kariuomenės užuomazgą. Apginkluodami plechavičiukus vokiečiai tikėjosi svetimu krauju kovoti prieš besiveržiančius bolševikus. Ir iki P. Plechavičiaus Vietinės rinktinės suformavimo buvo lietuviškieji daliniai, kurie daugiausiai buvo panaudojami Vilnijoje. 
ML. Kaip tuose įvykiuose jautėsi studentai, tarp kitų ir Jūs?
J. Kubilius. Mūsų studijos karo metais pasidarė labai nelengvos. Universitete net ir žiemą patalpos nebuvo kūrenamos. Matematikų dalis patalpų buvo šildomos, ir tai jau buvo gerai – paskaitų buvo galima klausyti. Kituose fakultetuose kuru nesugebėta pasirūpinti, teko vargti. Bene blogiausias dalykas buvo alkis. Pagal vokiečių maisto korteles, jeigu pasiimi savaitės normą, tai gali iškart suvalgyti ir likti alkanas. Iki 1942 m. sausio 1-osios jokios pagalbos nebuvo galima gauti iš kaimų, kuriuose gyveno daugumos studentų tėvai. Matyt, vokiečiams fronto reikalams reikėjo transporto, todėl pirmą karo pusmetį galiojo griežti ribojimai. Vėliau pagerėjo susisiekimo reikalai, buvo leista siųsti siuntinius, atsivežti lašinių, mėsos. Tada jau gyvenome. Tačiau norint kažkur važiuoti, reikėjo gauti specialius leidimus, o kitų susisiekimo priemonių nebuvo.
Bus daugiau.
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
Nuotraukose:
Jonas Kubilius Vilniaus universiteto Fizikos fakultete su kolegomis: jau a. a. tuometiniu Lietuvos mokslų akademijos prezidentu akad. Zenonu Rokumi Rudziku, Vilniaus universiteto mokslo reikalų prorektoriumi prof. Juru Baniu, rektoriumi akad. Benediktu Juodka, Kvantinės elektronikos katedros profesoriumi Algirdu Petru Stabiniu ir katedros vadovu akad. Algiu Petru Piskarsku
Prof. Jonas Kubilius su prof. Stasiu Vaitekūnu, prof. Kęstučiu Makariūnu ir dr. Algirdu Vincu Kanauka
Prof. Jonas Kubilius prie darbo stalo
Iškilusis matematikas prof. Jonas Kubilius su Vilniaus universiteto matematikos muziejaus vadovu dr. Henriku Jasiūnu parodoje Radvilų rūmuose prie savo portreto, kurį 1991 m. nutapė dailininkas Vytautas Ciplijauskas
1 J. Kubiliaus kambariokas išties vertas prisiminti. Kazys Ambrozaitis gimė 1918 m. Naukaimyje, Šimkaičių valsčiuje, Raseinių apskrityje. Vytauto Didžiojo universitete studijavo mediciną, dalyvavo Birželio sukilime 1941 metais, buvo Lietuvos aktyvistų fronto Kauno štabo narys. Studentų korporacijos „Gaja“ pirmininkas 1943 m., antinacinio pasipriešinimo dalyvis. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, baigė Tiubingeno universitetą, apsigynė doktoratą. Nuo 1949 m. gyveno JAV, Niujorke ir Klyvlende dirbo radiologu. Dalyvavo Korėjos kare. 1953 m. grįžęs dirbo ligoninėse netoli Čikagos. Daug metų buvo Ligoninių radiologijos departamento direktorius. JAV lietuvių bendruomenės, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto, Lituanistikos tyrimo ir studijų centro bei kitų organizacijų narys, fondo „Į laisvę“ pirmininkas nuo 1962 metų. K. Ambrozaitis su kitais įkūrė Lietuvių fondą, buvo jo valdybos ir tarybos pirmininku, vienu iš Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumų organizatorių, jo organizacinio komiteto pirmininku. (G. Z. past.).
2 Iš 13 suformuotų batalionų P. Plechavičius 7 nusiuntė į Rytų Lietuvą, kur veikė sovietiniai partizanai ir lenkų Armija Krajova. Ši armija kariavo ne tik prieš vokiečius, bet ir prieš lietuvius, jos siekis buvo Vilniją vėl jėga prijungti prie Lenkijos. Ne paslaptis, kad iš vokiečių ir P. Plechavičiaus vietinė rinktinė, ir Armija Krajova gaudavo ginklų. Kai P. Plechavičius nepakluso vokiečių reikalavimui jų žinion perduoti rinktinę, jis buvo suimtas ir su savo štabo karininkais uždarytas Salaspilio koncentracijos stovykloje. Laimė, generolas dar prieš suėmimą davė įsakymą atsargos mokomojo bataliono Marijampolėje kariūnams ir kareiviams išsiskirstyti. 86 P. Plechavičiaus kariai, nespėję pasitraukti, vokiečių buvo sušaudyti Aukštuosiuose Paneriuose, dar pusketvirto tūkstančio buvo suimti ir išsiųsti į Vokietijos pagalbinius dalinius. Likę gyvi vėliau išėjo į Lietuvos partizanus, kovojo prieš bolševikus. (G. Z. past.).
