Profesorius Ignas Končius vis dar gyvas gimtajame Plungės krašte ir Lietuvoje

Liepos 30-ąją, šeštadienį, savo 125-ojo gimtadienio išvakarėse profesorius Ignas Končius (1886–1975) sugrįžo į savo gimtąjį Plungės kraštą. Sugrįžo tęsti tos pačios užduoties, kurią niekieno neprašytas ir neįpareigotas išsikėlė pats sau, vykdė su misionieriaus užmoju ir užsidegimu visą gyvenimą, tęsia ir šiandien, praėjus 36 metams nuo tada, kai iškeliavo į Anapus. Tiesa, dabar tą užduotį lemta tęsti visai kitos kartos jo veiklos tęsėjams.

Žemaičiai deramai paminėjo savo krašto sūnaus sukaktuves, gerokas būrys žemaičių ir ne žemaičių atvyko ir iš Vilniaus, nes su Igno Končiaus vardu sieja savo pamatinių vertybių gyvybingumą šiandienoje. Tikriausiai sies ir ateityje, nors ką tikro žmogus gali pasakyti, kaip ta neperžvelgiama ateitis persipins su dabartimi ir kas iš šiandienos svarbos taps rytdienos dalimi, o kas virs dūmais. Susivokti rutininėje dabartyje jeigu kas ir padeda, tai tiltai į praeitį, o I. Končiaus sukaktis tokį tiltą į praeitį – savivokos kelią – ir padeda tiesti.

Ar ne tą patį nuolat darė ir I. Končius, įgijęs fiziko pedagogo profesiją, o pašaukimą radęs kraštotyrinėje ir etnografo veikloje, žemaitiškų koplytėlių ir kryžių tyrinėjime, jų nuotraukose, kurių padarė ar ne tris tūkstančius, pagaliau savo paties skobtuose medžio drožiniuose, parašytose knygose, kurių bibliografai suskaičiavo arti dvidešimties. Įskaitant ir profesoriaus raštų bei atsiminimų dvitomį „Mano eitasis kelias“ (2001 ir 2006 m.), išėjusį jau po autoriaus mirties. Labai tikslus ir esmę išreiškiantis pavadinimas. Šio solidaus rinkinio pirmąją knygą spaudai parengė Žygintas Būčys, Rita Eirošiūtė ir Vitalija Jočytė, antrosios sudarytojai – Birutė Kulnytė ir dr. Algirdas Končius, Igno Končiaus vyriausiasis sūnus, o dvitomį išleido Lietuvos nacionalinis muziejus. Antroje knygoje atsirado vietos ir „Mokslo Lietuvoje“ spausdintam ciklui pašnekesių su profesoriaus sūnumi A. Končiumi, kuris pats mums ir buvo tas tiltas, jungęs su I. Končiumi.

Lietuviškų šventuolėlių visuotiniškumas

Pagal profesiją – fizikas, pagal veiklos pobūdį – pedagogas, pagal pašaukimą – reto užmojo visuomenininkas. Tikriausiai taip būtų galima glaustai apibūdinti Igną Končių, bet kaip ir bet kuris kitas apibūdinimas, taip ir šis nėra visiškai pakankamas. Nebent į sąvoką visuomenininkas įpintume keletą papildomų reikšmių, be kurių išvis neįmanoma suprasti šios asmenybės išskirtinumo ir vietos mūsų kultūros istorijoje. Viena iš tų reikšmių – kraštotyrininkas, bet ne tas, kuris tik kolekcionuoja įspūdžius. Krašto pažinimas I. Končiui neatsiejamas nuo gilaus suvokimo, kas yra tikrasis Žemaičių krašto ir apskritai Lietuvos savitumas, iš kokių versmių trykšta. Lietaus nuskalbtoje ir saulės nusvilintoje koplytėlėje, paprasto kaimo žmogaus išskobtoje skulptūrėlėje, jis sugebėjo įžvelgti nepraeinančias ir laikui nepavaldžias vertybes. Jam buvo įdomūs tuos kryžius ir koplytėles statę, tuos šventuolėlius iš medžio skobę žmonės. Jau ir profesoriumi tapęs nenustojo stebėtis, iš kur tas paprasto kaimo žmogaus, kartais be jokių mokslų, sugebėjimas paprastoje medžio pliauskoje įžvelgti būsimą kūrinį, išvaduoti medyje tūnantį ne šiaip šventojo atvaizdą, bet per jį atskleisti savo tautos meninį idealą, kasdienį ir kartu amžiną. Kaip per gruboką paprastu kaltu išgautą formą pasakyti tiek daug, su tokia tiesos jėga ir meile išreikšti tai, kas sudaro žmogaus gyvenimo ir tikėjimo esmę. Dirbo, skobė, statė, bandė išreikšti konkrečios vietos, savojo krašto žmonių grožio, gyvenimo ir pasaulio suvokimą, o išėjo stebėtino visuotinumo kūriniai, jaudinantys kiekvieną žmogų, nepriklausomai nuo rasės, tautybės ir tikėjimo.

Į daug ką mūsų gyvenime šiandien žvelgiame tarsi I. Končiaus akimis, nors apie tai nepagalvojame. Juk tai, kad Lietuvos kryžius UNESCO įtraukė į pasaulio kultūros paveldo sąrašus, esama didelio ir Igno Končiaus nuopelno. Teikiant paraišką UNESCO buvo remtasi ir argumentuojama, atsiremiant taip pat ir į I. Končiaus darbus, ypač jo statistinių tyrinėjimų duomenis. Šitai Plungėje pabrėžė prof. Libertas Klimka, taip pat kaip ir I. Končius – fizikas, ir taip pat didžią dalį širdies jau mūsų laikais atiduodantis lietuvių etninės kultūros pažinimui ir propagavimui.

Plungės parke jauti ir M. K. Čiurlionio buvimą

Profesoriaus Igno Končiaus 125-osioms gimimo metinėms skirtoji konferencija vyko Plungėje, Žemaičių dailės muziejuje, o popietinė minėjimo dalis buvo pratęsta I. Končiaus gimtavietėje „Končalėje“ Purvaičių kaime, Žarėnų seniūnijoje.

Žemaičių dailės muziejus veikia kunigaikščio Mykolo Oginskio 1879 m. pagal architekto Karlo Lorenco statytuose neorenesansiniuose rūmuose, viename gražiausių Žemaitijoje ir visoje Lietuvoje parkų. Nežiūrint visų kraštą užgriuvusių negandų, istorijos netekčių, ir šiandien čia jauti architektūros ir gamtos sąskambį. Šių rūmų orkestre grojusio ir muziko kelią čia pradėjusio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (1875–1911) buvimas čia tarsi tęstųsi begaliniame laike – parko medžių lapijos ošime, pavienio lankytojo žingsniuose. Lietuvių profesionaliosios muzikos, dailės ir tautos savivokos genijus, kurio šimtąsias mirties metines šiemet minime, čia nuo keturiolikos metų mokėsi orkestro mokykloje, o nuo 1892 m. kaip samdomas fleitininkas grojo M. Oginskio dvaro orkestre, gaudamas algos po penkis rublius per mėnesį (neskaitant išlaikymo ir aprangos). Plungėje pramoko lietuviškai, nors savosios kalbos žinių jam dar ilgai stigo, tą trūkumą padėjo ištaisyti tik 1907 m. jo sutiktoji gyvenimo mūza ir būsimoji žmona Sofija Kymantaitė.

Šiame parke Čiurlionis susidūrė ir su romantiškąja Lietuvos senove, nes po „šventu“ ąžuolu buvo rengiami pagoniškų laikų vaidinimai, į kuriuos rūmų savininkai žiūrėjo palankiai, Mykolas Oginskis palaikė ir lietuvių tautinį sąjūdį. Pats kunigaikštis ne tik mokėjo lietuviškai, bet ir nevengė šia kalba kalbėti. Tai nebuvo visuotinai priimta aristokratų sluoksniuose, veikiau priešingai, tačiau ar ne todėl Oginskiai ir užėmė ypatingą vietą Lietuvos kultūroje, jog veikė ne visada kaip kad buvo įprasta. Jeigu ne M. Oginskis, veikiausiai neturėtume didžio menininko ir kūrėjo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, kurio inicialai MKČ tapo ne tik Lietuvos kultūros simboliu, bet daliai žmonių ir pasaulio meno ženklu. Iš Plungės M. Oginskio lėšomis M. K. Čiurlionis išvyko studijuoti į Varšuvos muzikos institutą, kur po penkerių studijų metų įgijo kompozicijos specialybės diplomą, o 1901 m. pradėjo tolesnes studijas – ir toliau remiamas M. Oginskio – Leipcigo karališkoje konservatorijoje.

Tie patys keliai ir jungia, ir skiria

Ar apie Lietuvos didžio menininko kelią – iš gimtųjų Druskininkų Dzūkijoje į Plungę Žemaičiuose, o iš čia į Varšuvą ir Leipcigą, platųjį meno pasaulį, šiame parke buvodamas turėjo progų susimąstyti Ignas Končius? Tikriausiai. Likimo ratas galėjo pasisukti taip, kad Oginskių rūmuose I. Končius būtų galėjęs tęsti savo jau pradėtąją pedagoginę karjerą. 1923–1924 m. Plungės šviesuomenė dėjo pastangas, kad iš Stavropolio su šeima sugrįžęs I. Končius atvyktų mokytoju dirbti į Plungės gimnaziją, įsikūrusią Oginskių rūmuose. To gal ir viliojančio pasiūlymo I. Končius nepriėmė, nes nuo 1921 m. fiziką dėstė Dotnuvos žemės ūkio ir miškų mokykloje, kuri 1924 m. buvo pertvarkyta į Žemės ūkio akademiją ir joje I. Končius tais pačiais metais buvo išrinktas docentu. Tikriausiai nepralaimėjo, nes po dvejų metų jau buvo Fizikos katedros darbuotojas Lietuvos universitete Kaune – ne iš karto, bet po truputį vėrėsi durys į būsimą profesūrą.

I. Končiaus ir M. K. Čiurlionio keliai galėjo susibėgti Peterburge ir ne vieną sykį. Baigęs Liepojos gimnaziją I. Končius 1907 m. įstojo į Peterburgo universiteto Fizikos-matematikos fakultetą, o M. K. Čiurlionis 1908 m. rudenį ir 1909 m. kelis kartus vyko į Peterburgą, mėgino ten įsikurti. 1909 m. pradžioje dalyvavo „Salono“ parodoje ir Rusų dailininkų draugijos VI parodoje. I. Končius buvo ne tas studentas, kuris sėdėtų užsisklendęs tik tarp vadovėlių atokiai nuo svarbiausių visuomeninių ir kultūros įvykių. Studijų metais jis buvo Lietuvos tyrimo ratelio pirmininkas, 1910 m. – Peterburgo lietuvių studentų draugijos pirmininkas. Jis daugelio svarbių visuomeninių įvykių dalyvis, reiškęsis ir lietuviškoje spaudoje. Čiurlionio vardas jam turėjo būti žinomas, nes dailininko darbai buvo eksponuojami moderniųjų dailininkų susivienijimo „Meno pasaulis“ (Mir iskusstva) parodose Peterburge ir Maskvoje Čiurlioniui dar gyvam esant.

Būtų įdomu patyrinėti ar tikrai nebuvo susiėję mūsų didžiojo dzūko ir atkaklaus žemaičio keliai, tarp kurių buvo tik vienuolikos metų amžiaus skirtumas. Prof. Vytauto Landsbergio knygoje „Visas Čiurlionis“ I. Končius niekur nepaminėtas, bet ar maža kas nepatenka į knygas. I. Končiaus moksliniai, kultūriniai ir kraštotyriniai interesai pradėjo skleistis ypač 1911-aisiais, M. K. Čiurlionio mirties metais. Skatinamas Petrapilio universiteto profesoriaus Eduardo Volterio studentas I. Končius vasaros atostogų mėnesiais Žemaitijoje ėmė užrašinėti tautosaką, keliaudamas po kraštą surašinėjo, fotografavo koplytėles ir kryžius, pradėjo bendradarbiauti žurnale „Visuomenė“, o Plungėje surengė vaidinimą „Tadas Blinda“. Ir kas mums ypač turėtų būti reikšminga: į Žemaičių krašto paveldą I. Končius žvelgė ne vien esteto ir meno mylėtojo, bet ir tiksliųjų mokslų atstovo akimis – fotografuojamus mažųjų architektūros formų objektus pradėjo registruoti ir rinkti juos apibūdinančią statistinę medžiagą. Tai buvo įvadas į ilgą, kone tris dešimtmečius trukusį jo etninių tyrinėjimų kelią, apie kurį dar bus proga prisiminti plačiau. Sunku patikėti, kad toks visuomeniškas, kultūros dalykams jautrus studentas, koks buvo I. Končius, Peterburge ar Plungėje būtų nesusipažinęs su M. K. Čiurlioniu.

Likimo, o gal istorijos ratas suktis nenustoja. Tuose pačiuose Oginskių rūmuose šiandien įsikūręs Žemaičių dailės muziejus, kuriam I. Končiaus vyriausiasis sūnus Algirdas Končius padovanojo Igno Končiaus fondą, o jame daugiau kaip 3 tūkst. eksponatų. Šiame muziejuje profesoriaus Igno Končiaus pavardė yra tarp žymiausių Plungės krašte gimusių ar dirbusių, Žemaičių kraštą ir Lietuvą garsinusių asmenybių, tokių kaip M. K. Čiurlionis, istorikas prof. Zenonas Ivinskis ir kitų.

Kas iš tėvų paveldėta

I. Končiaus Plungės krašte ir pačioje Plungėje paliktų pėdsakų esama gerokai daugiau, negu spėjome pasakyti. Galima priminti, kad dar vaikystėje su tėvu Antanu Končiumi iš Palangos, kur visai šalia ties Nemirseta (tuo metu vadinta Nemerzate) ėjo siena su Vokietija, veždavo uždraustą lietuvišką spaudą. Ūkininkas A. Končius buvo šviesus žemaitis, o Končių sodyba spaudos draudimo laikais buvo viena iš tų vietų, iš kur lietuviška spauda tarsi iš kokio paskirstymo punkto būdavo išvežiojama į tolesnes ir atokesnes krašto vietas. Prie tos veiklos Antanas Končius jaukino ir savo sūnus – Antaną, Petrą ir jaunėlį Igną. Visa tai veikė paauglius Končiukus, kurie taip pat rasdavo laiko ir ramios vietos tų draudžiamų raštų „pažleberioti“. Visa tai neliko be pėdsako, nes tėvai palankiai žiūrėjo į mokslus ir vaikus skatino.

Veikiausiai toje vaikystėje ir ankstyvoje jaunystėje galėtume atsekti tuos pėdsakus, kurie daug vėliau virto plačia profesinės, visuomeninės ir kultūrinės veiklos bryde Igno Končiaus biografijoje. Ateities tyrinėtojams būtų galima pateikti tam tikras užuominas, kurios galėtų tapti gal net atsparos taškais, siekiant suvokti, kokią įtaką būsimajam fizikui ir etnografui padarė tėvai. Tėvo įtaką tikriausiai būtų galima atsekti per I. Končiui persidavusį gamtos, žmonių, aplinkos stebėsenos būdą, kurį galima susieti su praktiško ūkininko gyvenimo ir veiklos tam tikru modeliu. Motinos Marijos įtaka reiškėsi subtilesniuose dalykuose – mokėjimo įsiklausyti į žemaičių kalbą, žodinį krašto žmonių paveldą, kasdienę įvairių žmonių kalbą, minčių reiškimo būdą, o jis toks savitas, kad kitas aukštaitis, pasiklausęs žemaičio, už galvos griebiasi. Tai pirminiai vaiko, vėliau jaunuolio santykio su tėvais pasireiškimai, išaugę į tam tikrą pasaulėvoką. Principų, kuriais vadovautasi, veiklos krypčių pasirinkimas, santykių su žmonėmis ypatumai – juk tai labai dažnai perimama iš tėvų.

Svarbiausia, ką iš tėvų gavo – tai savojo Žemaičių krašto pamėgimas, iš kurio vėliau išaugo supratimas, kas šiame krašte svarbu, esminga ir nusipelno ne tik žinojimo, bet ir didelės pagarbos, išsaugojimo. Šis jaunikaitis tapo fiziku, gamtos reiškinių tyrinėtoju ir pedagogu, bet ši profesinė veikla visų jame glūdinčių galių neįstengė įsiurbti. Pakako užtaiso visuomeniniams reikalams ir krašto pažinimo dalykams, kurie užėmė I. Končiaus gyvenime ne tik svarbią vietą, bet kartais labai sėkmingai lenktyniavo ir su jo profesiniais interesais, teikė gilesnį požiūrį į mokslą, kultūros reiškinių išliekamąją vertę. Tačiau neužbėkime pernelyg toli į priekį, viskam savas laikas. Neapsieisime be keleto ankstyvos biografijos štrichų.

Igno Končiaus pėdsakai ryškūs Plungės krašte

1899 m. vyresniojo brolio paruoštas I. Končius nuo antros klasės pradėjo mokslus Palangos vyrų progimnazijoje, o ją baigęs 1903 m. įstojo į Liepojos gimnaziją. Iškart atsidūrė gyvoje ir labai aktyvioje visuomeninėje terpėje, kurios poveikis jam buvo labai reikšmingas. Lietuviams 1904 m. sugrąžinus spaudos laisvę, tarsi iš gausybės rago pabiro lietuviškų laikraščių, rašalas nedžiuvo ir ant gimnazisto Končiaus plunksnos. Nuo 1905 m. pradėjo spausdinti savo pirmuosius straipsnius „Vilniaus žiniose“, „Lietuvos žiniose“, „Visuomenėje“, „Žarijoje“, „Šaltinyje“ ir kituose laikraščiuose, o tuose straipsniuose buvo rašoma taip pat ir apie Plungę, kuri šiuo atveju mums yra reikšmingas tarsi atsparos taškas.

Nepamiršo savo gimtojo Plungės krašto ir 1907 m. įstojęs į Petrapilio universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą. Vasaromis per atostogas grįždavo ir su Plungės vaidintojų būreliu, pradėjusiu veiklą 1905 m., rengė lietuviškus vakarus, kartais ir po šokių vakarų priedanga, režisavo spektaklius ir pats juose vaidindavo. Kartu tai buvo ir švietėjiški renginiai. Turėjo su kuo ir artimiau bendrauti, panašūs visuomeniniai užmojai I. Končių siejo su muzikologu Juozu Ruibiu, Plungės valsčiaus valdininku Kazimieru Budginu, istoriku Zenonu Ivinskiu, „Linų audinių“ fabriko savininku Juozu Kučinsku. Bendraminčių buvo ne vienas kitas, bet pakankamai daug šviesuolių, visa tai rodo žemaičių tautinį sąmonėjimą, tautos pakilimą. Mat XX a. pradžioje Rusijoje prasidėjusi krizė, kurią dar pagilino nesėkmingai susiklostęs karas su Japonija, išvirto į pirmąją 1905 m. Rusijos revoliuciją, o gerokai parūdiję imperijos varžtai būtinybės sąlygomis ne iš gero kiek atsileido. Tuo bemat pasinaudota ir Lietuvoje. Taip pat ir jaunėlio Končiaus visuomeninis temperamentas įgijo geros dirvos skleistis.

Iš namiškių lūpų, artimiausių ir tolimesnių kaimynų pasakojimų prirašė storą sąsiuvinį pasakojamosios tautosakos. Šis sąsiuvinis, pavadintas „Iš mūsų bočių išminties skrynios“, saugomas Žemaičių dailės muziejuje esančiame I. Končiaus fonde. Žemaičių kultūros draugijos Informacinis kultūros centras, naudodamasis I. Končiaus surinkta medžiaga 1988 m. parengė ir išleido dvi knygeles tos medžiagos pagrindu.

Jau dirbdamas Lietuvos universitete (nuo 1930 m. pavadintas Vytauto Didžiojo universitetu) Kaune globojo iš Plungės krašto kilusius studentus, iš kurių išskirsime fiziką Adolfą Jucį, vėliau pagarsėjusį teorinės fizikos atstovą, taip pat iš Kėkštų kaimo kilusį etnografą Aleksandrą Pakalniškį, kuris 2010 m. atšventė savo šimtmetį, gyvena Naperville mieste Ilinojaus valstijoje, JAV.

I. Končius mėgo ne tik pats keliauti, bet ir kitus skatino. Į gimtąjį kraštą mielai lydėdavo ekskursantus, tarp kurių būdavo ir Amerikos lietuvių. Daug Plungės krašto ir kitų Žemaitijos vietų geografinių, istorinių, kultūrinių ir kito pobūdžio žinių yra I. Končiaus knygose, dar daugiau jų galima rasti jo rankraščiuose.

Profesoriaus dvasią Plungės krašte tebesaugo jo gimtoji sodyba „Končalė“ Purvaičiuose, dabar tapusi įvairių renginių vaikams, taip pat skautams vieta. Nepamirštas jis ir Plungės mieste, kuriame viena gatvė pavadinta Igno Končiaus vardu. Žlibinų pagrindinei mokyklai 2002 m. suteiktas profesoriaus Igno Končiaus vardas, o 2006 m. sukurtas medalis „Prof. Ignas Končius / Už nuopelnus saugant ir puoselėjant kryždirbystės paveldą“. Šiuo dailininko Vytauto Mockaičio sukurtuoju medaliu apdovanojami Plungės rajono kryždirbystės paveldo išsaugojimui labiausiai nusipelnę asmenys.

Neperdėtume pasakę, kad Igno Končiaus vardas šiandien į Plungės kraštą įaugęs tarsi šimtametis ąžuolas. O kad išties yra taip, rodo ir profesoriaus 125-ojo gimtadienio išvakarėse Plungėje surengtoji šiai sukakčiai skirta konferencija. Masiškumu ji tegu ir nusileido tuo pačiu metu Klaipėdoje vykusiai tradicinei Jūros šventei, bet išliekamąja verte gal ir nepralaimėjo. Pagaliau viską į savo vietas sustato laikas, labiausiai nepaperkamas ir mažiausiai emocijoms pavaldus teisėjas.

Vien tas faktas, kad ne akademinės kultūros ir mokslo centrai pirmieji suskato paminėti Igno Končiaus iškilią sukaktį, o plungiškiai, rodo gyvybingas to žemaičio šaknis gimtojoje žemėje.

Kas išlieka žmonių atmintyje ir istorijoje

Lietuvių patarlė sako: „Laiko dantys aštrūs – laikas kalnus sugraužia“. Priminęs šią liaudies išmintį prof. L. Klimka uždavė gal ir kiek retorinį klausimą: jeigu visa taip, tai kas išlieka tautos atmintyje ir istorijoje, kas gali pasipriešinti laiko dantims? Profesorius pats ir atsakė: išlieka pilietinės iniciatyvos, valstybinės reikšmės inovacijos, mokslo pagrindų ir naujų jo krypčių pradininkai. Išsamiau panagrinėję greit įsitikintume, kad I. Končius savo veikla, iniciatyvomis, mąstymo inovatyvumu puikiai įsirašo į L. Klimkos pateiktus atrankos kriterijus. Daugelyje sričių jo veikla, ko gero, gal net peraugo savo gyvenamojo laiko ribas, todėl ir šiandien aktuali, jo darbai nepaseno, gal ir niekada nepasens, kol žmonėms tokios sąvokos kaip Žemaitija, Lietuva bus ne šiaip vien tik pavadinimai.

Anot L. Klimkos, etnografo ir etnologo darbai nesensta, bus aktualūs ir tolimoje ateityje, kuo toliau, tuo netgi didesnę vertę įgis. To nebūtų galima pasakyti apie daugelį fizikos mokslo darbų, taip pat ir paties I. Končiaus darbų. Tą patį L. Klimka sako ir apie savo paties puslaidininkių fizikos srityje atliktus darbus – jų išliekamoji vertė nėra didelė, jeigu išvis apie tokią yra prasmės kalbėti. Mat jau po penkerių metų dauguma mokslinių straipsnių pasensta, o po dešimties niekas jų neprisimena. Žodžiu, mokslo žingsniai nesustoja, gamtamokslinių tyrinėjimų savotiška lemtis – būti „trąša“ kitiems pavymui einantiems tyrėjams.

Jei ir ne visai tokiais žodžiais, tai būtent šią mintį bandė įteigti L. Klimka ir kam, jei ne jam visa tai geriausia žinoti. Jo paties eitasis kelias labai primena I. Končiaus nueitąjį. Iš fiziko persikvalifikavęs į etninio paveldo tyrinėtoją L. Klimka nuo I. Končiaus skiriasi nebent tuo, kad pastarasis taip ir nenutraukė bambagyslės su fizika, liko jai ištikimas, radęs būdų įgytą profesiją derinti su pomėgiu kraštotyrai, etnografijai, tautosakai. L. Klimka su fizikos eksperimentais atsisveikino ryžtingai, Gordijaus mazgą perkirto etnikos ir mokslo istorijos naudai, tad fizika ir fizikų darbai šiandien jį domina veikiau mokslo istorijos požiūriu. Tai irgi labai svarbu.

Konferencijos eiga tarsi patvirtino L. Klimkos požiūrio teisingumą, nes buvo daugiausia prisimenami ir cituojami ne I. Končiaus fizikos srities darbai ir net ne bostoniškėje „Lietuvių enciklopedijoje“ išspausdinti jo straipsniai apie to meto svarbiausius fizikos atradimus ir laimėjimus. Tų straipsnių I. Končius parašė gyvą galą, nes gyvendamas JAV buvo „Lietuvių enciklopedijos“ bendradarbis. Tačiau ne šie jo darbai buvo cituojami, bet etnografiniai ir kraštotyriniai I. Končiaus darbaI. Konferencija Žemaičių dailės muziejuje net prasidėjo muziejaus direktoriaus Alvydo Bakanausko perskaityta ištrauka iš I. Končiaus knygos „Mano eitasis kelias“. Ištraukoje aprašoma pirtis Žemaičiuose: klojimo patalpa, kurioje džiovinami spragilai, kuliami javai, minami ir džiovinami linai. Didelis skirtumas tarp pirties ir perenės – nieko bendro tarp jų nėra, bent jau Žemaičiuose.

Šiandien daugeliui tikrais atradimais tampa ne fizikos srityje atlikti I. Končiaus darbai, o etnografiniai. Tokia jau šių mokslų specifika: etnografija, etnologija gali būti nepavaldi laiko dimensijai, kai fizika primena amžinas lenktynes: šis mokslas turi ne tik spėti su vis greičiau bėgančiu laiku, bet kartais net pralenkti laiką.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas

Ignas Končius su žmona Marija Kentraite-Končiene, 1914 m.

Žemaitiškų kryžių ir koplytėlių fiksavimui, tyrinėjimui ir fotografavimui profesorius Ignas Končius skyrė reikšmingą savo gyvenimo dalį

Žemaičių dailės muziejuje Plungėje profesoriaus Igno Končiaus 125-osioms gimimo metinėms skirtojoje konferencijoje

Dr. Eglė Makariūnienė skaito pranešimą apie I. Končių fiziką

I. Končiaus kūrybos tyrinėtojas prof. Libertas Klimka pats eina savo pirmtako nubrėžtu keliu

I. Končiaus vaikaitis Gintaras Končius Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus pavaduotojai Jolantai Skurdauskienei įteikia šeimos išsaugotus I. Končiaus rankraščius

Vilniaus žemaičių kultūros draugijos narės su pirmininke Dalia Dirgėliene (dešinėje) Žemaičių dailės muziejuje apžiūri I. Končiaus 125-osioms gimimo metinėms skirtą parodą

Lietuvos nacionalinio muziejaus parengtas ir išleistas I. Končiaus atsiminimų dvitomis

Vienintelis konferencijos dalyvis, pažinojęs Igną Končių, bibliofilas iš Vilniaus Juozas Šimkus. Už jo – mokslo istorikas Tomas Petreikis

Gedimino Zemlicko nuotraukos