Česlavas Milošas: „Garbė gyvenimui už tai, kad tebetrunka, vargingai, vos ne vos“
Literatūros tyrinėtoją profesorę, habilituotą humanitarinių mokslų daktarę Viktoriją DAUJOTYTĘ kalbiname kelionėje iš Krasnagrūdos, Tarptautinio dialogo centro, kur Lietuvos ir Lenkijos paribyje rugpjūčio 14 dieną buvo minimos Nobelio literatūros premijos laureato Česlavo Milošo septintosios mirties metinės.
LDK suvokimo humanistinė atrama
Mokslo Lietuva. Gerbiamoji Profesore, Česlavo Milošo septintosios mirties metinės Krasnagrūdoje natūraliai įsiliejo į UNESCO paskelbtų Česlavo Milošo metų renginių programą. Tie renginiai dar tęsis, bet jau ir šiandien juk galime paklausti: ką Česlavo Milošo metai pakeitė Lietuvos žmonių sąmonėje, kokiu nauju turiniu pripildė? Mintyje pirmiausia turiu literatūra besidominčius ir kultūrai neabejingus žmones.
Viktorija Daujotytė. Man atrodo, kad šie metai davė galimybę suprasti, kad ir Lietuva iš esmės turi savo literatūros Nobelio premijos laureatą. Nieko nereikia dalinti, reikia visada imti visumą. Česlavas Milošas yra ta visuma, ir įspūdinga visuma. Man regis, kad iki jo šimtųjų gimimo metinių mes to neįstengėme suvokti. Dabar žengtas naujas didelis žingsnis. Manyčiau, kad šis suvokimas padės praplėsti ir mūsų tautinę savimonę.
ML. Europinimo prasme praplėsti?
V. Daujotytė. Galima ir taip pasakyti, bet tas praplėtimas galėtų būti universalesnis. Reiktų, kad mes geriau suvoktume savo galimybes, pirmiausia kūrybines, mąstymo galimybes.
ML. Tas suvokimas turėtų padėti mums vaduotis iš savęs gniuždymo, menkinimo retežių, skatinti labiau atsiverti pasauliui?
V. Daujotytė. Būtent žiūrėti plačiau, pastebėti, kad tų galimybių ir buvo, ir yra – svarbu jas protingai išnaudoti. Č. Milošas kaip tik ir gali mums suteikti atramos, stiprumo, palaikymo. Galėčiau išsitarti, kad Č. Milošo šimtmetis veikia mus laisvinančiai. Šiek tiek net rizikuodama drįsčiau teigti, kad galbūt mes įgyjame galimybę persvarstyti mūsų tautinės savimonės ribas, matyti jas plačiau, neapriboti vien tik kalbos dalykais. Svarbu suvokti, kad veikia ir kalba, ir kraštovaizdis, kultūros tradicijos ir istorija. Tai, kad Č. Milošas taip iškėlė Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, yra be galo svarbu.
ML. Svarbu pažinimo, domėjimosi prasme, o gal turite mintyje ir dar kai ką kitą?
V. Daujotytė. Č. Milošo požiūris į LDK tradiciją motyvuoja mūsų humanitarų ir istorikų, literatūros tyrinėtojų veiklos kryptį. Jie jau senokai mąsto apie tos tradicijos svarbą, o Č. Milošas mums yra jau ne siaurai mokslinė LDK suvokimo, bet plačiai, laisvai humanistinė atrama.
Katastrofizmą derino su kultūros gyvybingumo jausmu
ML. Išties LDK suvokimas, apskritai mūsų praeities vertinimas kartais primena skubotai verčiamą ir užverčiamą istorijos lapą. Kartu su Adomu Mickevičiumi apie LDK, „aną Lietuvą“, tarsi kartotume: „Lietuvos jau nebėra, Lietuva jau griuvėsiai“. O Č. Milošas tarsi prilaiko mūsų ranką, skubančią versti istorijos puslapius. Jis kviečia žvelgti įdėmiau, jautriau ir tarsi tuose griuvėsiuose įžvelgti nuolatinės gyvybės ženklus, į praeitį toli gražu nenugrimzdusių vertybių apraiškas. Ši mintis, gal tik ne visai šiais žodžiais, buvo rutuliojama ir minint septintąsias Č. Milošo mirties metines Krasnagrūdoje, kur veikia Tarptautinis dialogo centras.
V. Daujotytė. Č. Milošas yra katastrofistas ir begalinis optimistas tuo pačiu metu. Jis derina, atrodytų, nesuderinamus dalykus: katastrofinę pasaulio jauseną, kuri jo neapleido iki gyvenimo pabaigos, ir kartu turėjo pasaulio gyvybingumo, kultūros gyvybingumo jausmą. Savo vakarykštėje kalboje dialogo centre Krasnagrūdoje mėginau pabrėžti Č. Milošo gyvenimo šlovinimo esmingą mintį: kad tik gyvenimas būtų, kad tik jis tęstųsi, tegu ir mažiausiomis formomis. Poeto eilėraštyje „Sodyba“ ta mintis išreikšta šiais žodžiais: „Garbė gyvenimui už tai, kad tebetrunka, vargingai, vos ne vos“ (T. Venclovos vertimas). Svarbiausia – tas gyvenimo gyvybingumo teigimas mūsų Lietuvoje, kurią taip jaučiame būdami Seinų krašte.
ML. Mintis, kurią Jūs išskyrėte, galėtų būti suvokta ir kaip Česlavo Milošo kūrybos credo. Tačiau ar Jums neatrodo, kad Č. Milošą ir jo kūrybą mes suvokiame dažniausiai iš lietuviškojo žiūros taško? Tikriausiai natūralu ir neišvengiama, nes visų pirma ieškome savųjų šaknų, savosios atramos, o Č. Milošo kūryba mums ir teikia didelių galimybių, stiprina kūrybines galias, suteikia pasitikėjimo savo tauta ir pačiais savimi. Bet visa tai neišsemia Č. Milošo kūrybos svarbos žmonijai, neatsitiktinai priminėte ir katastrofizmo jausmą jo kūryboje.
V. Daujotytė. Manau, kad šie dalykai – lietuviškumas ir visuotiniškumas – jo kūryboje neišskiriami, neatplėšiami. Tuose dalykuose, kuriuos mes laikome lietuviškais, giliai jaučianti ir sugebanti mąstyti visuomeniniais dydžiais sąmonė, viską jaus kaip visuotinumo pasireiškimą. Juk kur glūdi 1955 m. išspausdinto Č. Milošo romano „Isos slėnis“ didžioji galia? Visas kūrinio vyksmas remiasi labai apribota vieta, ne tik apribota geografiškai, bet tiesiog vienoje sodyboje ir upės slėniu rutuliojama fabula. Bet juk visame tame – visata, kosmosas. Kur žmogus bebūtų, jeigu jo sąmonė turi galimybių jausti, mąstyti, suvokti, jis yra visumoje ir kosminėje sąrangoje. Kartu jis kalba apie Lietuvą ir mums labai svarbią žemės kultūrą. Agrarinę kultūrą Č. Milošas padeda pamatyti ir suvokti kaip visuotinės žmonijos kultūros dalį. Viskas tame žemės lopinėlyje telpa – kovos, istorija, žmonių likimai, aistros. Kapinės, užrašai ant paminklų, knygos, prisiminimai – kiekviena giminė ir šeima praeina pro mūsų akis kaip istorijos krešulys. Č. Milošas atveria ir parodo mums sąmonės galimybes.
Iš kur mūsų tas dėkingumas Č. Milošui, jeigu mes jį jaučiame? Išaugo čia, šioje žemėje, buvo čia ir niekada nuo šio krašto nenusigręžė, nežiūrint į didžiausias istorijos sumaištis. Nenusivylė didžiulių galimybių sąjunga, o tą galėjo pajusti tik nepaprastas talentas. Jam šioje žemėje užteko visko: užaugti, subręsti, sugrįžti, o sugrįžus pamatyti, ką tik jis pats ir galėjo pamatyti ir ištarti: kad tik tas gyvenimas būtų! Kad ir nedaug išliko jo gimtųjų Šetenių dvaro liekanų, vos vienas svirnelis, bet visa tai yra gyvybei ir gyvenimui būti. Visa tai labai stiprus humanistinis patosas, ne šiaip kokia abstraktybė.
Išėjęs sugrįžti
ML. Šiandieninei Lietuvai, kuri taip noriai išsivaikšto, kurios sūnūs ir dukterys linkę laimės ieškoti svečiuose kraštuose, o ne kurti laimę savajame, Č. Milošo teikiamas pavyzdys galėtų būti labai paveikus. Juk jeigu jam ir teko išeiti, tai tik tam, kad sugrįžtų.
V. Daujotytė. Problema ta, kad žmogaus suvokimo galimybes labai sunku išplėsti, padidinti. Deja, yra sąmonių, kurioms šių dalykų suvokti neduota. Bet Č. Milošo kūryba teikia galimybę plačiau atverti akis, atsukti ausis, kad būtų galima naujai suvokti, ką suvokė pats Č. Milošas.
Ant atstatyto Krasnagrūdos dvarelio pastato fasado matėme užrašytą Č. Milošo dėdės Oskaro Milašiaus mintį: „Vargas tam, kuris išeina, bet negrįžta“. Šią mintį galima pasukti ir štai tokia linkme: išeini, kiek gali, bet išeidamas visą laiką grįžti, net jeigu fiziškai negali grįžti... Jeigu fiziškai ir negalėsi grįžti, vis vien tu vėl ir vėl grįši į savo pirminės patirties lauką.
ML. Prie Potomako upės krantų Č. Milošas prisimena Nevėžį, savo gimtosios upės slėnius, nuo kurių jis taip ir neįstengė atitrūkti net ir anapus Atlanto.
V. Daujotytė. Nejausdamas savo gimtinės negalėsi pajusti ir bet kurios kitos vietos. Ji liks tau svetima, jeigu nebus surišančio ryšio.
Kur slypi didžioji Č. Milošo galia
ML. Norėčiau grįžti prie minties apie visuotinumą, kuriam ne kliūtis lokali gyvenamoji vieta. Bet kuri gyvenamoji vieta yra pakankama sąlyga visuotinumui siekti. Ar ne tą pačią mintį savo kūryboje plėtojo Vincas Krėvė, davęs mums raktą į visuotinumo-visatvės pažinimą per konkrečią vietą, ir toli gražu nebūtinai išskirtinę, bet paprasčiausią? Pačiam V. Krėvei tuos dalykus suvokti veikiausiai padėjo domėjimasis Rytų kultūromis. O gal priešingai: per tą suvokimą jis atėjo prie Oriento.
V. Daujotytė. Didelio rašytojo negali būti be šito santykio – vietos ir visuotinybės. Tai universalija. Be abejonės, V. Krėvė priklauso mūsų didžiųjų rašytojų ratui, jo visuotinumo jauseną pastebėjo dar Vincas Mykolaitis-Putinas. Bet įdomiausia V. Krėvės kūryboje ne tai, kad jis domėjosi orientalizmu ar žengė labai svarius žingsnius literatūroje, bet tai, kad tuos dalykus, kuriuos jis suvokė tyrinėdamas, mąstydamas ir perjausdamas Rytų kultūrose, jis pajuto, apmąstė ir perteikė savojoje lietuvių kultūroje. Tas žvilgsnis iš labai toli, iš Rytų kultūrų, jam padėjo suprasti paprastą bobulę, Skerdžių, Lapiną ir Raganių. V. Krėvė pamatė, kokia gilia kultūra, kokia visuotinybės jausena pulsuoja jį supantis pasaulis. Užtektų prisiminti Skerdžiaus pasaulėjautą. Štai čia pasireiškė V. Krėvės didybė, jo unikalumas. Jis plėtė savąjį pasaulį ne kitais pasauliais, bet plėtė pasaulį iš jo paties gilumos. Žvilgsnis į kitas kultūras jam leido pamatyti savosios kultūros ypatingumą, gilumą.
Jei panašiai galėtume interpretuoti Č. Milošą, kaip kad šiuo atveju V. Krėvę, tai niekuo nepažeistume Č. Milošo savitumo ir išskirtinumo. Jis išeina į pasaulį, visuotinės kultūros dalykus, bet tie dalykai jam leidžia pamatyti Nevėžio slėnius ir Vilniaus miestą kaip tam tikras universalijas, kurios kaip modeliai atitinka Visatos pulsą. Čia ir slypi didžioji Č. Milošo galia.
Nesuprastas savųjų nė svetimų
ML. Likimas Č. Milošui buvo negailestingas, dažnai atšiaurus, bet kartu padėjo giliau suvokti XX amžiaus žmogaus dramatizmą. Č. Milošo atveju tas dramatizmas įgijo kuriančios jėgos pavidalą, tarsi naujai pažadino jame slypinčias kūrybines jėgas. Gal veikia įprastos gyvenamosios vietos pakeitimas? Kartais naudinga atsiplėšti nuo gimtųjų penatų. Reikėjo išeiti tam, kad sugrįžtų. Ar ne panašiai atsitiko Marijai Gimbutienei, Algirdui Juliui Greimui ir daugeliui kitų mūsų įžymybių. Kuo jie būtų tapę, jeigu ne tas skrydis į platųjį pasaulį?
V. Daujotytė. Mąstyti apie tai, kaip būtų buvę, jeigu viskas būtų klostęsi kitaip, labai nedėkingas užsiėmimas. Kiekvieno didelio kūrėjo likimas visada didelis – tai neatskiriami dalykai. Man atrodo, kad žmogaus likimas yra tai, kas jis yra. Žmogaus prigimtis arba tas pirminis jame glūdintis branduolys iš esmės juk ir kuria jo likimą. Manyčiau, kad tiek M. Gimbutienės, tiek Č. Milošo prigimtyje buvo užprogramuoti dideli išbandymai, dramatiški išgyvenimai. Jeigu ne tuo, tai kitu būdu jų sąmonė būtų pakilusi iš vietos, ėjusi tuo keliu, kuriuo tos asmenybės ir ėjo. Bet čia jau mums būtina grįžti prie istorijos vėjų. Tenka sutikti, kad dramatiška XX a. antrosios pusės istorija išskirtinėms sąmonėms, kurios išliko gyventi, suteikė unikalias galimybes atsiskleisti, padėjo sukurti ne tik didžiulius darbus, bet ir formuoti ypatingas jų likimo konfigūracijas. Todėl tie likimai išskirtiniai ir ypatingi. Vadinasi, iš vienos pusės toms prigimtims buvo lemtas tam tikras sudėtingas likimas, ir jis būtų toks susiklostęs bet kuriuo atveju, o kita vertus, istorijos rėmai suteikė unikalias likimų konfigūracijas.
ML. Kokią iš tų likimo konfigūracijų Č. Milošo asmenyje išskirtumėte?
V. Daujotytė. Didžiausiu ir vienu iš baisiausių jo patyrimų laikyčiau Varšuvos sukilimo ir likimo patirtį. Šis sukilimas daug ką pakeitė jo sąmonėje. Taip pat Č. Milošo pasitraukimas iš diplomatinės tarnybos ir Lenkijos buvo jo didysis išbandymas. Juk Č. Milošas buvo nesuprastas nei buvusiųjų Lenkijoje, nei emigracijoje. Nei tų, nuo kurių jis traukėsi, nei tų, pas kuriuos traukėsi.
Kai pasirinkimo nėra
ML. Tarp šių dviejų Č. Milošo gyvenimo įvykių esama tiesioginio ryšio, gal net priežasties ir pasekmės ryšio. Nors Varšuvos sukilimas daug ką apvertė Č. Milošo galvosenoje, bet vis dėlto jis savo gyvenimą susiejo būtent su tarnyste Liaudies Lenkijos režimui. Ir ne bet kokia tarnyste, o bendradarbiavimu diplomato range. Kaip tai paaiškinti moraline prasme? Sunku išvengti nemalonaus kolaboravimo termino. Juk niekam, juolab pačiam Č. Milošui ne paslaptis, kas buvo tikrasis Varšuvos sukilimo pralaimėjimo kaltininkas.
V. Daujotytė. O kur dėjosi visi kiti gyvi likę Varšuvos gyventojai? Jie nei taikėsi, nei kovojo, tiesiog toliau gyveno. Išaušo rytas, žmogus išsivirė arbatos, pabučiavo vaikus, kuriuos juk reikėjo maitinti, ir išėjo į darbą. Gyvenimo linija yra be galo atkakli. Tai mums iš laiko nuotolio gal atrodo, kad žmogus renkasi, kur eiti, su kuo būti. Varšuvos gyventojams nebuvo didelio pasirinkimo: reikėjo atstatyti sugriautą senamiestį, mokytojams – mokytojauti, gydytojams – gydyti sužeistuosius ir ligonius, o pagal išsilavinimą teisininkas Č. Milošas išėjo dirbti pagal savo specialybę – į diplomatinę tarnybą.
ML. Tuo metu lietuviai, tautos aukso žiedas, išėjo į miškus – kovoti ir žūti.
V. Daujotytė. Ne visi išėjo. Kiti išėjo į pradėjusius darbą Vilniaus universitetą ir Vilniaus pedagoginį institutą. Dar kiti išėjo statyti karo sugriautų pastatų, gydyti žmonių. Juk nebuvo tik dviejų kraštutinumų – čia arba ten. Pasirinkimas ir nepasirinkimas, galimybės ir negalėjimas, aplinkybės ir situacijos – žmones įsuko begalinis gyvenimo mechanizmas. Viskas yra paprasčiau ir kartu daug sudėtingiau negu kartais atrodo.
Sakote, lietuvių tautos žiedas išėjo į miškus? Pakankamai ir Lenkijoje būta pasipriešinimo naujam režimui. Apie visus tuos procesus geriausiai gali pasakyti meno kalba, mes apie tuos dalykus paprasta kalba nieko tikro pasakyti negalime. Lenkijoje 1958 m. pasakė Andžejaus Vajdos (Andrzej Wajda) meninis filmas „Pelenai ir deimantas“. Galiausiai Č. Milošas ir išeina ten, kur gali kažką pasakyti. Ir išeina taip pat be savo pasirinkimo – kitaip tiesiog būti negalėjo.
ML. Kūrybinė asmenybė veikia ne pagal fizinio ar socialinio pasaulio dėsnius, bet pagal lemties sunkiai apibūdinamus šaukinius?
V. Daujotytė. Aš tai jaučiu kaip ypatingą misteriją, kurioje negalėčiau tiesmukai išskirstyti, kas buvo prisitaikėliai, kas sąmoningai ar nesąmoningai rinkosi savo gyvenimo kelią. Realiame gyvenime viskas dažniausiai daug sudėtingiau. Č. Milošas, 1951 m. metęs diplomatinę tarnybą ir nutraukęs ryšius su Liaudies Lenkija, atsidūrė niekieno žemėje. Tai buvo ypatingas posūkis jo gyvenime ir kūrybinėje biografijoje.
LDK pilietinės sąmonės asmenybės
ML. Amžinas gyvenimo klajūnas kito pasirinkimo neturėjo – tik klajones. Net jei pats Likimas už jį šį sprendimą padarė.
V. Daujotytė. Čia esminis jam buvo susitikimas su Jurgiu Giedraičiu – Ježiu Giedroycu (Jerzy Giedroyc).
ML. Kad tai buvo nelengvas susitikimas rodo jųdviejų nuolatinės diskusijos, nesusikalbėjimas ir net tam tikri konfliktai bent jau pradiniame etape, kai nutraukęs ryšius su prosovietine Lenkija, Č. Milošas Paryžiuje glaudėsi prie Jurgio Giedraičio Paryžiuje įkurtojo ir vadovaujamo žurnalo „Kultura“. Lenkų emigracijos buvo sunkiai priimtas ir ne mažiau sunkiai pats prie tos emigracijos pritapo.
V. Daujotytė. Šiuo atveju nereikėtų pamiršti, kad pirmiausia mes kalbame apie poetą – manau, kad tai reikėtų pabrėžti. Č. Milošas yra poetas mąstytojas. Tai, ką jis sukūrė iš savo ypatingo likimo sandūrų, buvo mąstymo, labai stipraus mąstymo pasekmė. Daug ką jis sugebėjo įjungti, harmonizuoti, visai galimas dalykas, kad visa tai iš prigimties jam buvo nulemta. Begalinė stoiška mąstančio ir dirbančio žmogaus laikysena. Kiek jo yra galėta dirbti, kiek jis apskritai yra mąstęs, kas yra darbas ir disciplina, tai čia visai atskiras dalykas, galintis būti atskiro pokalbio tema. Kūryba Milošui ne šiaip geros nuotaikos ar įkvėpimo dalykas, kai pradėsiu mąstyti, bet nuolat dirbti, dirbti ir dirbti. Tai galingos dirbančios sąmonės pasekmė. Man tai atrodo be galo įspūdinga. Nuolat dirbanti, neleidžianti sau jokios tuštybės ir nuolaidų asmenybė – štai kas yra Č. Milošas.
ML. Išties didžiulis vaidmuo jo gyvenime po 1951-ųjų teko Jurgiui Giedraičiui, prisimintajai kunigaikštiškos dvasios asmenybei. Tai jis pažadėjo Milošui atsparą – žurnalo „Kultura“ aplinką ir paramą, kai Č. Milošas buvo atsidūręs tarp dangaus ir žemės. J. Giedraitis, nežiūrint tarp jųdviejų iškylančių tam tikrų įtampų, tapo bene didžiausia atrama Č. Milošui XX a. šeštajame dešimtmetyje.
V. Daujotytė. Taip, bet veikė ir kita pusė: Č. Milošas taip pat sugebėjo matyti Jurgio Giedraičio dvasios didybę – jie abu buvo LDK pilietinės sąmonės žmonės. Šis dviejų kūrėjų susitikimas – labai įdomus ir reikšmingas. Jeigu mes sugebėtume permąstyti jųdviejų susirašinėjimą*, pamatytume, ant ko laikosi pasaulis. Pasaulio prasmė laikosi ant labai nedaugelio taip mąstančių, tokios laikysenos, tokių ambicijų ir tokio pasireiškimo žmonių. Žinoma, tuos laiškus skaitydamas matai ir visą to meto tikrovę, įžeistas ambicijas, tam tikro nesupratimo ir nesutarimo, pagaliau skirtingo mąstymo pasireiškimų. Ta žmogiškoji tikrovė kupina tikro gyvenimo, nes negyvename sterilioje erdvėje. Tame susirašinėjime matome visko, bet visada į pirmą planą iškyla aukštasis būties planas. Mes visi esame kasdieniame gyvenime, bet skirtumas tas, kad ne visada mums pavyksta iškilti virš asmeniškumų iki būties lygmens. Labai svarbu, kad nebūtų sumaišomos smulkmenos ir esminiai dalykai.
ML. Čia vėl į pasąmonę tarsi pasibeldžia Vinco Krėvės kovojantys, mąstantys ir kenčiantys herojai, kuriems siekiant aukščiausių tikslų taip sunku išsiveržti iš kasdienybės spendžiamų spąstų! Gyvenimo kasdienybės smulkmenose dažnai paskęsta didingi planai. Bet juk tai taip pat viena iš visuotinybės reiškimosi formų.
V. Daujotytė. Visas tas aukštasis gyvenimo planas, jeigu jis yra (toli gražu nedaugeliui žmonių, tenka su tuo sutikti), maitinamas kasdieniško ir labai paprasto gyvenimo. Todėl Č. Milošas savo vėlyvajame gyvenime ir galėjo ištarti: kad tik tas gyvenimas būtų, kad tik tęstųsi bet kokiomis formomis. Jeigu tęsis, jis kels savo aukštąjį lygį, jeigu jo nebus – nieko nebus.
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
* Jerzy Giedroyc, Czeslaw Milosz, Laiškai 1952–1963; rengėjas, įžangos ir komentarų autorius Marek Kornat;
iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila. Vilnius: Mintis, 2010 – XI, 736 p.
Nuotraukose:
Literatūrologė prof. Viktorija Daujotytė kalba Krasnagrūdos dvarelyje per Česlavo Milošo septintųjų mirties metinių minėjimą
Nuo oficialiosios renginio dalies atitrūkę – literatūrologė prof. Viktorija Daujotytė, rašytojas Vytautas Martinkus, literatūrologė dr. Donata Mitaitė ir Vilniaus memorialinių muziejų direkcijos Venclovų namų-muziejaus direktorė Birutė Vagrienė
Per Česlavo Milošo septintųjų mirties metinių minėjimą Krasnagrūdoje: iš dešinės Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotoja rašytoja Birutė Jonuškaitė, literatūrologė prof. Viktorija Daujotytė, rašytojas Vytautas Martinkus, poetas Eugenijus Ališanka ir kiti dalyviai
Gedimino Zemlicko nuotraukos
