Menininkai grąžina skolą Tėvui Stanislovui ir Paberžei

Saulius Kruopis
Plenero vadovas

Iki šiol jauki ir kamerinė šimtametė Paberžės klebonijos aplinka slepia savyje paslaptingų ir nepaprastų šios apylinkės istorijų. 2005 metais išėjus Tėvui Stanislovui anapilin, vis rečiau čia lankosi ar sugrįžta žmonės. Visi žinome, kad dar neseniai Paberžė buvo dvasinės traukos centru.

Pernai į mūsų pirmąjį tapybos plenerą „Paberžės vasara“ atvyko per dvidešimt skirtingų menininkų, jau anksčiau pažinojusių garbųjį Tėvą Stanislovą. Gyvenome prisiminimais, tapėme 1863 sukilimo muziejui paveikslus, daug skaitėme istorinių knygų... Mane asmeniškai labai nustebino tas faktas, kad būtent čia, Paberžėje, 1863 m. buvo iškelta sukilimo vėliava, kad būtent čia prasidėjo trečiasis sukilimas Lietuvoje. Pribloškiantys atradimai ir faktai, kad vėlyvą rudenį kunigas Antanas Mackevičius čia, į Paberžę, sugrįžo jau su 600 sukilėlių būriu. Taigi menkai ginkluotiems, neturintiems kariavimo patirties sukilėliams teko kovoti su dešimt kartų gausesniu, gerai ginkluotu, patyrusiu priešu. Caro žandarams niekaip nepavyko suimti charizmatiškojo A. Mackevičiaus, sukilėlių būrio vado. Tik klasta ir išdavyste jis buvo sučiuptas, vėliau nuteistas ir pakartas.

Šiemet Paberžėje aš gyvenau ir kūriau įsigilinęs į istoriją, įsijautęs į patriotines nuotaikas. Mane įkvėpė paprastų žmonių, valstiečių pasiaukojimas ir kova, iššūkis neteisybei ir svetimųjų prievartai. Visa ši kova – tautinis išsivadavimas pasikartojo po šimtmečio, jau Tėvui Stanislovui gyvenant Paberžėje. Savo vizijas ir estetines išraiškas transformavau tapybos drobėje, kompozicijoje „Du Paberžės titanai“. Vaizdavau dvi asmenybes, du tautos vedlius, du kunigus barzdočius: Antaną Mackevičių ir Stanislovą Dobrovolskį sukilimo vėliavos fone. Nepasitenkinęs tik viena kompozicija, nutapiau net tris, ieškodamas išraiškos ir galutinio sprendimo.

Nijolė Stunskaitė-Vilkė taip pat ieškojo tinkamiausios išraiškos tapydama grubioje, maišinėje drobėje kunigą A.Mackevičių. Ji naudojosi nuotrauka kada jis kalėjo kalėjime, buvo barzdotas, liūdnas bet labai vyriškas, tvirtos dvasios. Skulptorė, pažinojusi Tėvą Stanislovą nuo 1981 m. Asta Vasiliauskaitė pernai raižė medyje angelus, o šiemet drobėje vaizdavo sukilėlius. Pernai, mūsų prisistatymo parodoje, ji eksponavo skulptūrinę galvą-biustą, vaizduojantį Tėvą Stanislovą. Tai skola ilgamečiui Paberžės klebonui, kuris jos yra paklausęs: ką man padarysi?... Mūsų paroda visada eksponuojama medinėje Paberžės bažnyčioje. Supratingumu ir dėkingumu pasižymi dabartinis Paberžės klebonas poetas Skaidrius Kandratavičius. Šiemet ir jis buvo barzdotas, ir jam teko man pozuoti – tapiau jo portretą, linksmai įvardindamas, kad tai trečiasis Paberžės titanas...
Tapybos pleneras Paberžėje vadinasi „Paberžės vasara“, tačiau turi dar ir kitą pavadinimą – „PO MŪZŲ SPARNAIS“. Visi vizualūs ir vaizduojamieji menai persipina po Paberžės dangumi: tapyba, fotografija, videomenas ir net poezija. Bažnyčioje ir klebonijos verandoje iškabintos Rimo Akutaičio ir Juozo Valiušaičio nuotraukos. Mūsų bandymas Paberžėje surengti kūrybinę stovyklą-plenerą, skirtą Tėvui Stanislovui atminti pritraukia skirtingus menininkus. Aš, kaip plenero organizatorius visiems sakau: ,,Tiesiog atiduodam skolą Jo šviesiam atminimui, dvasinių vertybių šaukliui Tėvui Stanislovui“. Jį pažinojau dar jaunystėje, pirmą kartą čia lankiausi 1976 metais ir daug tada fotografavau. Studijuodamas Vilniaus dailės akademijoje vežiausi draugus ir smalsuolius, ieškančius dvasingumo ir tikėjimo. Ne kartą Paberžėje esu sutikęs Naujuosius metus, kartu su J. Ivanauskaite, R. Čiurlioniu, R. Idzeliu klausėmės tėvo Stanislovo rekolekcijų apie laiką, apie mus, menkus ir galingus žmones. 1988 rugsėjo 29 d., ką tik gimus Sąjūdžiui, buvo įsimintinas nuotykis. Paberžėje tada šventėme Tėvo Stanislovo 70-metį. Mūsų, jaunuolių, buvo tikrai daug, o kitą dieną vieni ponai pasisiūlė mane, studentą parvežti į Vilnių. Važiuojant atpažinau: tai tas žmogus, operatyvininkas, kuris 1981 m. mano namuose darė kratą, o vėliau dar ir tardė. Keistos asociacijos mane užvaldė. Vilniuje šis žmogus išlaipino mane prie Vidaus reikalų ministerijos, prie Kadedros aikštės, o vos kelis žingsnius žengęs atsiradau prie badaujančiųjų vagonėlio, prie P. Ciziko, A. Andreikos ir kitų. Tik vėliau, pasirodžius
A. Juozaičio, G. Ilgūno, V. Morkūnaitės ir kitų knygoms sužinojome, kad dar sovietiniais laikais dauguma važiavo į Paberžę semtis išminties ir gerosios energijos iš Tėvo Stanislovo. Jis mums suteikė stiprybės ir dvasinių jėgų nepalūžti sudėtingame ir prieštaravimų kupiname pasaulyje. Dauguma, kas ten lankėsi, atvykdavo tik imti – imti sau, imti artimiesiems ar imti tikėjimo dėl visų mūsų ir tėvynės.

Dabar atėjo laikas atiduoti pagarbą ir atminimą Tėvui Stanislovui.

Mūsų antrasis apsilankymas Paberžėje buvo vainikuotas šiauliečio dokumentalisto, videomenininko ir režisieriaus Gedimino Beržinio ir Kęstučio Druskevičiaus filmu apie 2010 metų Paberžėje kūrusius menininkus. Šiaulietis Delvis Udrys pernai paliko visas Paberžėje nutapytas savo drobes. Šiemet jos kabo jau sukilimo muziejuje, naujojoje klebonijoje, ūkininko namelyje, o viena buvo įteikta pagrindiniam renginio rėmėjui „Viltis“ – Vikondos fondo vadovei Jolantai Blažytei-Uspaskich. Parodos metu buvo prisimintas ir grafikas, taip pat šiaulietis Edmundas Birgėla, palikęs Paberžės sukilimo muziejui iškilių savo meno kūrinių. Buvo pastebėta, kad Edmundas Birgėla tiek daug kūrė, piešė ir tapė, kad jis vienas čia galėtų surengti parodą. Norisi paminėti dar vieną garsų tapytoją iš Šiaulių, šiuo metu su šeima gyvenantį Vilniuje, Romualdą Balinską. Mes kartu lankėme Šiaulių keturmetę vaikų dailės mokyklą, į kurią įstojome 1971 metais. R. Balinskas parodai pateikė visą seriją Žolinėms skirtų kompozicijų.
Šių metų pleneras jau tarptautinis. Buvo pakviesta jauna Karaliaučiaus dailininkė Katja Čerevko. Ji vienintelė, nuo ankstyvo ryto iki vėlumos tiek daug tapė ir piešė šioje dvasingumo ir ramybės oazėje. Ji, kaip ir pernai dalyvavusi dailininkė Skaidrė Butnoriutė, buvo nepastebimos, tyliai įsitaisiusios atšaliausiose erdvėse, klūpėdamos sugebėjo kurti. Kitas panašumas – tai dingimas, ar užsidarymas špitolėje, kur nesuskaičiuojama kolekcija sutanų, arnotų ir kitos ritualinės atributikos. Klaipėdiečiai menininkai Borisas ir Violeta Jakubauskiai gyveno kaip tikri sveikuoliai – kasdien rytais ir vakarais maudėsi Nykio upelyje, maitinosi vien obuoliais, kiaulpienėmis ir šermukšniais. Ignalinietė Nijolė Kujelytė sugėrė čia esančią ramybę, tyliai vaikščiojo susikaupdama kūrybai, kaip koks šešėlis ir nepratarė jokio žodžio. Vincas Matonis nutapė du upelio krantus, simbolizuojančius šiuos ir jau praėjusius laikus. Tolumoje stūkso atpažįstami koplytstulpių siluetai, menantys, kad čia per laikus buvo gyventa.
Paberžės vasaros renginio menotyrininkas Vilniaus M. K. Čiurlionio namų direktorius Stasys Urbonas džiaugėsi čia apsireiškusiais atradimais ir praradimais... Vienas vakaras buvo skirtas poezijai: Paberžės klebonas poetas Skaidrius Kandratavičius skaitė savo eiles, o skulptorius Rimas Idzelis, Tėvo Stanislovo paminklo autorius, pristatė būsimos knygos tekstus.
Paberžė – tai nuostabi aplinka, įdomus istorijos dvelksmas, paprasti ir dvasingi ten apsilankančiųjų santykiai, gera vieta pabūti vienam su savo mintimis ir svajonėmis apie mus supantį daiktų pasaulį, žmones, gamtą.

Viskas, kas buvo sukurta Paberžės kūrybinėje stovykloje dar mėnesį bus eksponuojama parodoje, kuria iki šiol labai džiaugiasi 1863 metų sukilimo muziejaus vedėja Regina Galvanauskienė. Jos dėka mes pažinome Paberžės istoriją, kurios pėdsakus palikome meno kūriniuose.

Sauliaus Kruopio paveikslas „Du Paberžės titanai“ (2011, aliejus, drobė, 90 x 70)

Grupinė pleneristų nuotrauka atminčiai. Iš kairės sėdi: ukmergietė Nijolė Stunskaitė – Vilkė, klaipėdiečiai Borisas Jokubauskis su žmona Violeta Jokubauskiene, plenero vadovas Saulius Kruopis (Vilnius), šalia sėdi Karaliaučiaus menininkė Katja Čerevko, guli Eigirdas Kruopis, šios nuotraukos autorius (spėjo atbėgti). Antroje eilėje iš kairės stovi: Paberžės klebono šeimininkė ir mūsų globėja Kristina, vilnietis Vincas Matonis, Paberžės klebonas poetas Skaidrius Kandratavičius, ignalinietė Nijolė Kujalytė, vilnietė skulptorė Asta Vasiliauskaitė, plenero maitintoja, mokyklos kavinės vedėja Vida ir plenero menotyrininkas, Vilniaus Čiurlionio namų direktorius Stasys Urbonas

Šiaulietis tapytojas Saulius Kuopis prie savo kompozicijų. Jas pavadino „Du Paberžės titanai“, tai dvi Paberžės asmenybės – Tėvas Stanislovas ir 1863 m. sukilimo dalyvis, vienas iš vadų – Antanas Mackevičius

Eigirdo Sauliaus Kruopio nuotraukos