In memoriam profesoriui Vytautui Karveliui

(1933−2011)

Dar rugsėjo pabaigoje bendravome su Profesoriumi, kaip visada, gyvai nusiteikusiu, nestokojančiu minčių ir idėjų... O lapkričio 2 dieną su Juo atsisveikinome.

Vytautą Karvelį – Šiaulių universiteto Socialinės gerovės ir negalės studijų fakulteto Socialinės pedagogikos ir psichologijos katedros profesorių, habilituotą socialinių mokslų daktarą, emeritą pirmiausia prisiminsime kaip Mokytoją. Mokytoją, kurio rūpestingą buvimą greta jautė daugelis, ypač mūsų fakulteto, žmonių, kurių ne vieną Profesorius uždegė nuodugniau gilintis į specialiąją, vėliau į socialinę pedagogiką. Vienus Jis pakvietė dirbti į buvusį Specialiosios pedagogikos fakultetą, kitus paskatino studijuoti Maskvoje ar Sankt Peterburge. Sukaupta moksline ir praktine patirtimi Profesorius nuoširdžiai dalijosi su doktorantais, tęsiančiais Jo darbus negalės studijų srityje.

Vytautas Karvelis mūsų atmintyje išliks ir kaip Kūrėjas. Profesorius buvo vienas aktyviausių fakulteto, kaip institucijos, puoselėtojų. Jo iniciatyva įkurta Socialinės pedagogikos ir psichologijos katedra, Lietuvoje įteisinta socialinio pedagogo specialybė. Savo mokslinį žvilgsnį nukreipęs į vaikų ir kitų asmenų, turinčių negalių, ugdymą, specialiosios pedagogikos raidą Lietuvoje, Jis neapsiribojo tik teorinėmis konstrukcijomis – mums imponavo tai, kad Profesoriaus žodžiai nesiskyrė nuo darbų: savo knygose akcentuodamas neįgalių žmonių aktyvią veiklą, pasitaikius progai, pats asmeniškai skatindavo šiuos žmones siekti mokslo, būti neabejingiems sau ir savo gyvenimui. ,,Atvažiavo V. Karvelis ir pakvietė mokytis“, ,,Profesorius V. Karvelis įkalbėjo mokytis“, ,,Jei ne profesorius – tai net nebūčiau pagalvojęs, kad galiu siekti mokslo“ − tai tik viena kita mintis iš mūsų fakultete atlikto tyrimo apie labiausiai pasiekusius gyvenime neregius Lietuvoje. Profesorius nuolatos primindavo, kad kiekvienas vaikas, net ir turintis didžiausių negalių, yra Dievo kūrinys – jį privalu gerbti ir mylėti. Profesoriaus nuoširdumą ir meilę jautė ir pedagogai, dirbantys su vaikais, turinčiais negalių, ir tėvai, kurių ne vienam Jis padėjo bėdoje.

Profesoriaus Vytauto Kar-velio vardas daugeliui Jį pažinojusiųjų asocijuojasi su aktyvaus veikėjo vardu: aktyvus specialiosios pedagogikos Lietuvoje kūrėjas ir praktikas, aktyvus kovotojas Švietimo ir mokslo ministerijoje, kad kuo palankiau būtų sprendžiami vaikų, turinčių specialiųjų ugdymo poreikių, klausimai. Jis visada rasdavo argumentų savo siekiams pagrįsti ir dažniausiai savo sumanymus realizuodavo. Profesorių pažinojo, į Jį patarimų kreipdavosi ne tik specialieji pedagogai praktikai, bet ir Klaipėdos, Vilniaus universitetų mokslininkai. Profesorius buvo žinomas ir gerbiamas posovietinėje erdvėje. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Vytautas Karvelis labai prisidėjo prie Lietuvos specialiosios pedagogikos puoselėjimo. Kiekviena stažuotė, kur ji bebūtų, – Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ar dar kitur – turėdavo labai aiškų Profesoriaus įvardijamą tikslą: „O ką mes galime parvežti į Lietuvą, kaip mes turėtume keistis, kad mūsų ugdymo sistema būtų atvira ir prieinama kiekvienam vaikui?“

Profesorius buvo visų Draugas. Ir ko gyvenime nepasitaiko tarp draugų? Profesorius nusišypsodavo ir tardavo: ,,Draugai?“...

Netekome Draugo – nuoširdaus, supratingo, inteligentiško, intelektualaus. Buvome laimingi, jausdami Jo buvimą šalia.

Ilsėkis ramybėje.

Socialinės gerovės ir negalės studijų fakulteto bendruomenės vardu –

dekanė Ingrida Baranauskienė