Tik grožis išgelbės pasaulį...

Minint dailininkės Dalios Makaraitienės 65-ąsias gimimo metines

Prof. Ona Voverienė

Su Vilniaus dailininkų klubu „Plekšnė“ susitikome prieš penkerius metus – 2006 m. kovo 1 d. Šv. Jono galerijoje jų kūrybos parodoje „Pavasarinis nerštas“. Tada ir sužinojau, kodėl ši grupė dailininkų pasivadino Vilniaus dailininkų „Plekšnės“ klubu.

Pasirodo, todėl, kad „Plekšnė – nestandartinis, ne masinės kūrybos ir gamybos Dievo kūrinys. Dievas plekšnę sukūrė sekmadienį poilsiaudamas, savo džiaugsmui. Plekšnė – realistė, todėl ji savo kūnu remiasi į žemę. Tačiau ji ir didžiausia svajotoja ir fantastė – abi jo akys visada nukreiptos į dangų – ji jau milijonus metų bendrauja su žvaigždėmis. Plekšnės svajose – didžiausios vertybės, ji nemėgsta blizgučių – ji jau seniai numetė puošmenas nuo žvynų. Plekšnei, kaip ir kuriančiam žmogui, svarbu vidus, o ne išorė“.

Taip Vilniaus dailininkų klubas prisistatė visuomenei ir savo kalbose, ir jų leidžiamame laikraštėlyje „Plekšnė“ (Plekšnė – 2006, Nr. 9, kovo 1, p. 1).

Taigi ši įdomi „Žuvis“ yra idealistė, žiūrinti į žvaigždes, nestokojanti humoro jausmo ir savigarbos, sakydama, „kad ir graži undinė, bet tai tik pusė plekšnės...“

Kaip tik tos „plekšniškos“ nuostatos, kurių nemažai atradau ir savo prigimtyje, „mus ir sujungė tą mirksnį“. Širdimi priaugau prie „Plekšnės“ ir jos kūrėjų ir iki šiol gaivinuosi jų kuriamu grožiu, dalinamu džiaugsmu ir jų šviesiu žvilgsniu į gyvenimą.

Tada ir susipažinau su mūsų miela jubiliate. Matyt, ji pastebėjo, kad aš ilgokai stabtelėjau prie jos nutapyto paveikslo „Gimusiai vasarą“ – nuostabios lauko gėlių puokštės, kurioje dominavo ramunės, mano mylimiausios gėlės. Nustebau, kai pasibaigus oficialiajai parodos sutiktuvių daliai, dailininkė priėjo prie manęs ir pakvietė į jos jubiliejinę parodą, kuri vyks ankstyvą rudenį (Voverienė O. Vilniaus menininkų klubo „Plekšnė“ darbų paroda „Pavasarinis nerštas“ // Lietuvos Aidas. -2006, kovo 10, p. 6).

2006 m. rugsėjo 20 d. Šv. Jono galerijoje įvyko dailininkės Dalios Makaraitienės jubiliejinė kūrybos paroda. Parodos lankytojus pasitiko gražiai išleistas jos akvarelių katalogas. Ant viršelio puikavosi „Saulėgrąža“, skleidžiant saulės spindulius – šviesos, meilės ir ištikimybės simbolis. Ko gero, ši saulės gėlė ir yra dailininkės dvasinis moto, nušviečiantis visą jos kūrybą ypatinga dvasingumo šviesa, šviesiu žvilgsniu ir meile visam pasauliui.

Tada nuo visų ekspozicijos salės sienų į lankytojus žvelgė, šypsojosi, juokėsi įvairiaspalvės lietuviškų darželių gėlės – aguonos, bijūnai, gražiausios laukų gėlių puokštės, tarp jų – kaip gėlės tarp gėlių – mergaičių portretai, dovanojantys šviesą, džiaugsmą ir laimės pojūtį... O šalia – baltaburis laivas... Kaip tik jis labiausiai ir patraukė dailininko menotyrininko Kęstučio Ramono dėmesį. Tada jis apibendrindamas dailininkės Dalios Makaraitienės kūrybos nueitą kelio atkarpą kalbėjo: „Sudėtingame prieštaravimų, pykčio proveržių krečiamame pasaulyje menininkas jaučiasi tarytum laivelyje ant audros bangų. Tenka pačiam kapstytis iš chaoso, ieškoti prieplaukos, kurioje pasijustum saugesnis. Poetiškos sielos žmogus į aplinką žvelgia atverta širdimi ir daug jautriau suvokia visas negeroves, impulsyviau pagauna gėrio apraiškas. Kūrėjas yra labiau pažeidžiamas, todėl bėgimas nuo kančios atveria kelią tiesos ieškojimams. Kūryba suteikia gyvenimo prasmę, atneša tikėjimą, viltį. Ramybės, susikaupimo valandomis, pajutus harmonijos dvelksmą, ateina tos džiugios akimirkos, kai baltame popieriaus lape pražysta gėlės, suspindi dangaus šviesa, atsiveria viliojantys gamtos toliai. Dalios Makaraitienės kūriniuose tiek daug grožio, meilės gamtai, dvasią gydančios galios... Ne kiekvienam duotas toks gebėjimas apsisaugoti nuo kandžiojimų visokių „-izmų“ brūzgynuose. Tapyti gėles, gamtos vaizdus nėra taip paprasta žinant kokios realybės transformacijos, destrukcijos pateikiamos šiuolaikinio meno erdvėse, kai grožio, romantikos, autentiškumo raiška iškeičiama į svetur nužiūrėtas madas. Dalios charakteriui svetimas falšas, apsimetinėjimas – ji eina tuo keliu, kurį pasirinko savo širdimi, vidine nuojauta, subtiliu skoniu. Optimistinė pasaulėjauta dvelkia iš kiekvieno jos peizažo, natiurmorto, portreto ar miniatiūros“ (Kęstutis Ramonas. Dalia Makaraitienė. Katalogas. Akvarelė. – V., 2006).

O apie laivą menotyrininkas kalbėjo, kaip apie Dalios Makaraitienės svajonių laivą. Ji mėgsta piešti laivus Ir jos kūryboje jie – gražūs.

Šviesaus atminimo poetas Justinas Marcinkevičius paliko mums testamentinius žodžius: „Graži Lietuva – tai gražios, kūrybingos dvasios, moralės žmogus, savo fizine ir intelektualine veikla saugantis ir gausinantis grožį gamtoje ir visuomenėje. Nes grožis – tai gėris“. Tik grožis, gražios mintys ir kilnūs darbai gali išgelbėti Lietuvą ir pasaulį.

Dailininkės Dalios Makaraitienės menas yra gražus, kilnus, dainuojantis apie meilę grožiui, lietuvaičių šimtmečiais buvusiai vertybei – jų gėlių darželiams ir tėviškės laukams, kuriuose tokios gražios spalvingos gėlės žydi, gaivina sielą, žadina gražius jausmus. Beje, ši vertybė pamažu, bet vėl grįžta ... į Lietuvos kaimus.

Dalia Makaraitienė gimė 1946 m. liepos 6 d. Veiviržėnuose, Klaipėdos rajone. Mokėsi Telšių Taikomosios dailės technikume (1962–1967 m.). Jį baigusi įstojo į Vilniaus valstybinį dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija). Institutą baigė 1974 metais. Nuo 1976 m. dalyvauja akvarelininkų parodose. Nuo 1997 m. – Dailininkų sąjungos narė, Vilniaus dailininkų klubo „Plekšnė“ narė. Gyvena ir kuria Vilniuje. Kiekvienais metais dalyvauja „Plekšnės“ klubo organizuojamose parodose. Savo vertybinėmis nuostatomis visiškai atitinka plekšniečių vertybines orientacijas: yra realistė ir mato, kas šiuo metu vyksta Lietuvoje, atkūrus nepriklausomybę, ir lieka ištikima kitai „Plekšnės“ nuostatai – nepaliaujamai žiūrėti į žvaigždes, svajonių bei jų realizavimo sparnais skristi į jų spindinčias aukštumas, į savojo meno viršukalnes. Jubiliejinė Dalios Makaraitienės paveikslų paroda, eksponuota Vilniaus įgulos karininkų ramovėje spalio 6 d., tai patvirtino.

Parodoje – 10 Dalios Makaraitienės paveikslų. Du iš jų „Žydinti pieva“ (2011, drobė, aliejus, 60 x 60) ir „Puokštė“ (2009) (drobė, aliejus, 60 x 60) rodo jos jau aptartos krypties tęstinumą – dailininkės naująją duoklę grožiui; kiti 8 – „Bus šventė“ (2009, drobė, aliejus, 60 x 60), „Dainuojanti mergaitė“ (2010, drobė, aliejus, 60 x 60), „Iš turgaus“ (2010, drobė, aliejus, 60 x 60), „Žemės dalybos“ (2011, drobė, aliejus, 50 x 80), „Sabalo kailis“ (2011, drobė, aliejus, 60 x 60), „Raibos gracijos“ (2011, drobė, aliejus,60 x 60), „Susitarkim“ (2011, drobė, aliejus, 50 x 80), „Mano sargas“ (2011, drobė, aliejus, 50 x 60) – siužetinė tapyba, primenanti groteską, – fragmentus iš dabartinės mūsų tikrovės.

Apie kiekvieną paveikslą žiūrovai gali papasakoti skirtingai, priklausomai nuo savo asmeninės patirties dabartinėje Lietuvoje ir nuo asmeninių vertybinių nuostatų. Man didžiausią įspūdį paliko „Raibos gracijos“, kur vaizduojamos trys vištos: dvi iš jų – labai gražiai raibos, gero įmitimo ir, kaip daugelis mūsų šių dienų panelių, niekina motinystę, šeimą ir su pašaipa žiūri į jų per nuotolį laikomą vienos spalvos vištelę, apsuptą būrio viščiukų. Jai nėra kada dailinti savo plunksneles, jas raibinti... Deja, tokių „vištelių“, kurioms šeima dar išliko kaip vertybė ir jų būties įprasminimas, beliko vos trečdalis (pagal paveikslo siužetą), o kitos – „raibosios“ – tapo gražiosiomis palydovėmis, kurias jų šeimininkai nuolat keičia, ir sparčiai... Pavytus jaunystei, ritasi į nuopolio liūną... Be gyvenimo prasmės, be svajonės ir be sparnų... Tokią dabartinę jaunų Lietuvos moterų tragediją ir tautos žūties perspektyvą įtvirtino ir dabartinis Lietuvos Konstitucinis Teismas, „raibųjų vištelių“ ir ištvirkėlių „gaidžių“ globėjas.

Kitas dailininkės paveikslas – „Žemės dalybos“ – taip pat iš dabartinės mūsų tikrovės: tamsiame dabarties fone ant tamsiai-pilkos-rudos mūsų žemės stovi dailus, spindintis, baltais užkulniais ir saulės spindulių apšviestas turtingo žmogaus batas.... Šis pasaulis – ir žemė, ir dangus, ir net saulė danguje – priklauso tiktai jam... O gėlių puokštė (galima ją suprasti kaip Lietuvos kultūrą, meną, literatūrą, muziką, tautos dvasią ) guli ant tos pačios Lietuvos žemės lengvabūdiškai numesta ir tarsi gailiai krūpčiojanti, kad tuoj tuoj tas didelis batas atsistos ant jos ir galutinai ją sutrins su žeme...

Trečiasis paveikslas – „Mano sargas“ – groteskas apie dabartinį mūsų kartos „sušunėjimą“, kai lietuvio meilę savo artimui, savo šeimai ir žmogui pakeitė begalinė meilė šuniui. Lietuvoje jau pasitaiko, kad dėl šuns gerovės jau ir žmogus nušaunamas. Gal tai dėl partijų iš aukštų tribūnų nuolat skelbiamos neapykantos žmogui, skatinančios, kad visi kovotų prieš visus ir kiekvienas prieš kiekvieną, o gal tai – iš žmogaus vienatvės, nepasitikėjimo kitu žmogumi, žiniasklaidos keliamo chaoso, kas žino? Reiškinys taip paplitęs visose socialinėse grupėse, kad reikėtų jo tyrimui ne vienos, o kelių psichologų ir sociologų disertacijų. Paveiksle šuo – toks didelis didelis, o jo šeimininkas – toks liesutis, suvargęs, tarsi ne jis, o šuo yra jo šeimininkas, kuriam, ak, kaip nelengva tarnauti...

Paroda Vilniaus įgulos karininkų ramovėje dar veiks iki lapkričio 20 dienos. Ji išskirtinė – talentingos realistės, prisiglaudusios prie motinos žemės, matančios jos žaizdas, ir fantastės-svajotojos, žiūrinčios abiem akimis į dangų, į žvaigždes – plekšnietės dailininkės Dalios Makaraitienės vizija apie dabartį ir ateitį, simbolizuojamą jos paveikslais „Puokštė“ ir „Žydinti pieva“.

Sveikiname Jubiliatę jos naujosios, susimąstyti verčiančios parodos proga ir linkime jai toliau tęsti savo kūrybinius ieškojimus, nenutolstant nuo pagrindinės „Plekšnės“ linijos – ji graži, protinga ir įkvepia kūrybingumui.

Dailininkės Dalios Makaraitienės gyvenimo  moto: džiaukis gyvenimu ir brangink jį labai

„Mano sargas“ (drobe, aliejus, 50 x 60, 2011)