MOKSLASplius.lt

Vykintas Vaitkevičius – Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatas

Valstybinė Jono Basanavičiaus premija per tautos patriarcho 160-ąsias gimimo metines šiemet lapkričio 23 dieną Lietuvos nacionaliniame muziejuje įteikta archeologui, istorikui, kultūrinio kraštovaizdžio tyrinėtojui Vykintui VAITKEVIČIUI. Šis garbingas apdovanojimas jam skirtas už kompleksinius Lietuvos etninių žemių tyrinėjimus (2007 m. ekspediciją „Neris ir jos krantai. Konstantino Tiškevičiaus kelias po 150 metų“, 2010–2011 m. vykdytas ekspedicijas Gervėčių krašte), archeologinius tyrinėjimus (2006–2011 m. archeologinius Bajorų kapinyno kasinėjimus, Turlojiškių pilkapių tyrimus, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo palaikų sudeginimo vietos paieškas), istorinio paveldo paminklų paieškas, jų populiarinimą ir kovą už jų išsaugojimą, taip pat lituanistinių šaltinių skaitmeninimą (informacinės sistemos „Aruodai“ sukūrimą) ir mokslinių tyrimų viešąją sklaidą.

Atskiro dėmesio nusipelno V. Vaitkevičiaus atliekama archeologijos mokslo sklaida ir populiarinimas visuomenėje. Lietuvos nacionalinis muziejus ir Lietuvos archeologijos draugija nuo 2002 m. pavasario rengia „Profesorės Marijos Gimbutienės skaitymus“, per kuriuos pristatomi naujausi lietuvių archeologų tyrimai. Šie renginiai susilaukė didelio susidomėjimo ir juos sunku būtų įsivaizduoti be V. Vaitkevičiaus aktyvaus dalyvavimo.

  Archeologas Vykintas Vaitkevičius veda ekskursiją po Lietuvos šventvietes


Jaunatviškumo ir universalumo dermė


Premijos teikimo iškilmėse dalyvavo Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius, kultūros ministras Arūnas Gelūnas, ankstesnių metų Valstybinės J. Basanavičiaus premijos laureatai, mokslo bendruomenės nariai, kultūros baruose dirbantys asmenys ir tie, kurie suvokia Vykinto Vaitkevičiaus darbų vertę.

Humanitarinių mokslų daktarą Vykintą Vaitkevičių garbingai premijai gauti pasiūlė Lietuvos archeologų draugija ir Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedra. Naująjį laureatą atėjusiems į Lietuvos nacionalinį muziejų pristačiusi Kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėja Irena Seliukaitė, beje, taip pat šios garbingos premijos laureatė, siūlė atkreipti dėmesį į V. Vaitkevičiaus kandidatūrą pasiūliusių žymių archeologų, daktarų ir profesorių rekomendacijas – jos visos parašytos labai šiltai, be formalių pripažinimo žodžių. Su tokia meile kolegai, jaunam archeologui – Vykintui tik 37-eri – parašytų rekomendacijų nėra susilaukęs nė vienas iš ligi šiol mūsų tautos patriarcho vardu pavadintą premiją gavusių asmenų. Su visa derama pagarba kitiems šios premijos laureatams, neabejotinai vertiems plataus pripažinimo, turime pripažinti, kad V. Vaitkevičius išsiskiria stebėtinu universalumu. Senąją baltų kultūrą jis tyrinėja archeologijos, istorijos, mitologijos, tautosakos, etnologijos, folkloro, kalbotyros, geografijos, kultūrinio kraštovaizdžio teikiamomis galimybėmis ir duomenimis. Šis universalumas, atskirų mokslinių rezultatų ir išvadų sintezavimo gebėjimai tiesiog stebina, ypač žinant tyrinėtojo amžių. Tačiau asmenybės brandumas matuojamas ne vien nugyventais metais.

Ir iki V. Vaitkevičiaus buvo baltų ir senovės lietuvių religijos tyrinėtojų, atrodė, kad esami šaltiniai jau gan kruopščiai išknarplioti ir ką nors labai negirdėto iš jų jau sunku išpešti. Bet štai dar studijuodamas Vilniaus universitete Vykintas ėmėsi tirti senąsias (nekrikščioniškas) lietuvių šventvietes, su jomis susijusias vietas, ir paaiškėjo, kad tai toli gražu nepakankamai, o vietomis ir visai netyrinėti klodai, mokslui atveriantys kartais visiškai nelauktus horizontus. Šia tema Vykintas parašė bakalauro, vėliau magistrinį darbą. Šių tyrinėjimų pagrindu 2000 m. V. Vaitkevičius eksternu apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją „Senosios Lietuvos šventvietės (sisteminis aspektas)“. Prieš tai – 1998-aisiais išleido enciklopedinį Žemaitijos šventvietėms, o 2003 ir 2006 m. – Aukštaitijos šventvietėms skirtus sąvadus. Įspūdį daro tai, kad 2004 m. V. Vaitkevičiaus daktaro disertacija kaip monografija išleista Oksfordo universiteto knygų serijoje, o tai jau tarptautinio pripažinimo faktas. Beje, tai pirma ir kol kas vienintelė archeologijos krypties daktaro disertacija Lietuvoje, kuri tokio dėmesio susilaukė Oksfordo universitete.

 


Prigimties šauksmo vedinas


Kaip savo rekomendacijoje pastebi prof. Viktorija Daujotytė-Pakerienė, V. Vaitkevičius kaip mokslininkas susiformavo jau nepriklausomoje Lietuvoje, bet jis neabejotinai išėjo savitą lietuvių etninės humanistikos mokyklą, kuri sietina su Norberto Vėliaus ir Gintaro Beresnevičiaus vardais. Pažymėtina, kad jaunas mokslininkas neliko vien pirmtakų šešėlyje, bet savitu žvilgsniu sugebėjo persmelkti lietuvių etninę kultūrą, kompleksiškai derindamas įvairių sričių duomenis ir iš jų atsiveriančias perspektyvas.

Taip pat pastebėsime, kad skirtingai nuo daugelio kitų archeologų, dirbančių „sėsliai“ ir kruopščiai prie vieno tyrinėjamo objekto, V. Vaitkevičius yra labai mobilus ir dinamiškas archeologas. Gal tai jaunatviško gyvenimo būdo savybė, o gal prigimties šauksmas, bet Vykintą taip ir matai judesyje, neužsibūnantį vietoje, nuolat keičiantį tyrinėjimo objektą ir savo paties buvimo geografines koordinates. Tai archeologas keliautojas, save realizuojantis žygiais pėsčiomis arba įspūdinga kelione nuo ištakų Nerimi (Vilija). Tyrinėtojas pačia savo prigimtimi. Sunku pasakyti, kiek tai svarbu minties eigai, kuri juk pačia savo prigimtimi nėra statiška, bet visą laiką kinta ir veda tolyn. Šių eilučių autoriui Vykintas sukelia ne tik modernaus, bet ir į praeitį sugrąžinančio tyrinėtojo įspūdį. Keliauti, atrasti, vietoje savo rankomis ir širdimi prisiliesti, kitiems sužadinti ir pačiam išgyventi jausmus – tikriausiai tai būdinga kiekvienai kūrybingai natūrai ir ypač meninei. Ar ne tuo keliu ėjo su Klaipėda siejamas pirklys Henrikas Šlymanas (Heinrich Schliemann), kai pasidavęs archeologo mėgėjo aistrai atkasė Homero aprašytą legendinį Trojos miestą? Arba Egipto piramidžių tyrinėtojas anglų archeologas Hovardas Karteris (Howard Cartier), faraono Tutanchamono kapo atradėjas? Būtų galima vardyti ne vien archeologus, bet ir daugelio gamtos mokslų atstovus, kurie savo pavyzdžiu įrodė, kad pažinimo teikiamos emocijos ir džiaugsmas yra toks gilus ir visaaprėpiantis, kad su juo sunku rungtis bet kuriai kitai žmogaus veiklos sričiai. Man regis, Vykintas tą jausmą yra patyręs, jo pakerėtas ir nešamas. Ir mus užkrečia. Savo gyvenimo būdu ir moksline veikla jis mus tarsi suriša su daugeliu pirmtakų, nepriklausomai nuo to, kuriose pažinimo srityse jie reiškėsi.

Ar ne apie tai kalba V. Daujotytė-Pakerienė, kai sako, kad Vykintas Vaitkevičius „dar sykį išvedė etnologiją iš skaityklų kabinetų ir įrodė, kad Lietuvoje dar yra aiškiai žmonių jaučiamų šventviečių, šventomis laikomų pušų, kad gyva tebėra kalba su mirusiais, kad senos dainos bent nuotrupa dar gali liudyti jos gyvavimo laiką, arealą. Kad etninės kultūros gyvybingesniam supratimui labai svarbios sąsajos tarp papročių, kasdienio gyvenimo, kalbėjimo, reagavimo. Kad ir pats tyrėjas yra prigimtosios kultūros reprezentantas“. Šia prasme Vykintas artimas pačiai Jono Basanavičiaus idėjai, tradicijai, tebėra jos veikiamas, vedamas – šiai V. Daujotytės-Pakerienės įžvalgai tenka tik pritarti. Kartu pasidžiaugti, kad mūsų patriarcho nuostatos gyvos jaunoje mokslininkų kartoje, jų veikloje, vadinasi iš tikro galima kalbėti apie perimamumą, tradiciją ir atsakomybę. Triada, teikianti ateities viltį.


Kad tautos aruodas būtų pilnas


Kitas svarbus V. Vaitkevičiaus veiklos etapas – lituanistikos paveldo informacinės sistemos „Aruodai“ inicijavimas ir sukūrimas (su kolegomis), įvairių lituanistinių šaltinių skaitmeninimo darbai. Jie pradėti 2003 metais ir verti ypatingo dėmesio. Būtent V. Vaitkevičius buvo tarp tų jaunų mokslininkų, kuris ne tik susidomėjo, bet ir pradėjo įgyvendinti mokslinių duomenų skaitmeninimo darbus. Prieš gerą dešimtį metų V. Vaitkevičiaus inicijuota ir su kitais mokslininkais sukurta mokslinių duomenų sistema „Aruodas“ yra ne tik veiksminga, nuolat papildoma, bet ir ligi šiol nepralenkta.

Informacinės sistemos „Aruodai“ pagrindas sukurtas 2003–2006 m. pagal Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto, Lietuvių kalbos instituto, Lietuvos istorijos instituto ir Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „RaSa“: „Lietuvių dvasinės kultūros Raiškos: etnologijos, kalbos ir istorijos šaltinių elektroninis sąvadas“, kurį parėmė Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas. Projektą įgyvendino šešios darbo grupės – folkloristikos, lingvistikos, etnologijos, archeologijos, istorijos ir informatikos. Archeologijos mokslo srities darbo grupės vadovas buvo V. Vaitkevičius. Jis laikytinas lietuvių archeologijos tezauro kūrėju, šaltinių skaitmeninimo koncepcijos, metaduomenų struktūros projektavimo vienu iš rengėjų.

2009–2010 m. V. Vaitkevičius ėmėsi kitos iniciatyvos – kraštotyrininko Romo Kauniečio surinktų pokario rezistencijos dalyvių atsiminimų skaitmeninimo ir perdavimo į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyvą. R. Kaunietis dar 1965–1970 m. užrašinėjo Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių prisiminimus, vėliau rinko medžiagą apie Aukštaitijos partizanus ir ryšininkus, nusikalstamą SSSR represinių struktūrų veiklą Aukštaitijoje. Neįkainojamas darbas, kurio vertė ilgainiui tik didės. Vykintas Vaitkevičius ypač populiarus yra tarp esamų ir buvusių studentų, kurie jį sveikina su Valstybine Jono Basanavičiaus premija

2010 m. V. Vaitkevičius ir Lietuvos nacionalinio muziejaus Archeologijos skyriaus darbuotojas Gediminas Petrauskas, pasitelkę talkininkus Daugėliškių miške (Raseinių rajonas, Ariogalos seniūnija) vykdė Prisikėlimo štabo bunkerio kasinėjimus. Tie darbai atlikti vien entuziazmo dėka, be jokio finansavimo. Kasinėjimai atskleidė, kaip svarbu, kad pokario kovos būtų tiriamos kompleksiškai, moksliškai, taikant archeologinius, istorinius, net folklorinius metodus. Tas pat pasakytina ir apie kitus XX lietuvių tautos istorijos tyrimų objektus. Minėtųjų tyrimų rezultatai buvo plačiai pristatomi visuomenei, davė reikšmingos medžiagos lietuvių etninei istorijai.

Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros vedėja prof. Dainora Pociūtė-Abukevičienė atkreipia dėmesį į didelės apimties archeologinius, istorinius, kultūrinio kraštovaizdžio ir kultūrinės atminties lauko tyrimų darbus, kuriuos atlikti V. Vaitkevičius telkiasi daug savanorių ir potencialių ateities tyrėjų, o tam reikia būti išties charizmatiška asmenybe. Būtent šia itin brangintina akademinei veiklai savybe ir pasižymi V. Vaitkevičius, kurio idealistiniai užmojai ir pasiaukojantis darbas mums tikriausiai primena taip anksti išėjusį Nobertą Vėlių.

Įdomus dalykas: Dainorai Pociūtei-Abukevičienei Vykinto veikla ir užmojai asocijuojasi su Noberto Vėliaus, o Viktorijai Daujotytei-Pakerienei – su patriarcho Jono Basanavičiaus klotąja tradicija. Ir tai daug pasakantys palyginimai, visiškai neprieštaraujantys vienas kitam.


Užpildomos Lietuvos praeities „baltos dėmės“


Apsistosime ties dar viena itin svarbia V. Vaitkevičiaus darbų tema – lokalinių mikroregionų tyrimų. 2000–2001 m. jis tyrinėjo Merkinės kraštą, nuo 2002 m. analizuoja Rytų Lietuvos pilkapių kultūros raidą I tūkstantmetyje – II tūkstantmečio pradžioje. Nuo 2005 m. atlieka kompleksinius tyrimus Neries baseine, šie tyrimai apima ne vien Neries vidurupį, bet išsiplėtė ir į ištakų regioną Baltarusijos teritorijoje. Prie šių darbų galima priskirti Kukovaičio šventvietės (Širvintų rajonas, Jauniūnų seniūnija) ir Bajorų kapinyno (Elektrėnų savivaldybė, Kietaviškių seniūnija) tyrimus. Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatas Vykintas Vaitkevičius, LR Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius ir švietimo ministras Arūnas Gelūnas

Prie V. Vaitkevičiaus vykdomų lokalinių tyrimų priskirtina jo organizuota ir didelio visuomenės dėmesio susilaukusi tarptautinė ekspedicija Vilija/Nerimi, pradedant nuo upės ištakų Baltarusijoje. Ekspedicija vyko 2007 m. birželio 5 – liepos 2 dienomis. Tai grafo Konstantino Tiškevičiaus 1857 m. kelionės pakartojimas, kurios palyginamųjų tyrimų rezultatai pateikti atskira V. Vaitkevičiaus knyga „Neris. 2007 metų ekspedicija“. Tai pirmoji kelionės knyga.

Ekspedicijos dalyviai, o tarp jų buvo geografai, kultūros istorikai, archeologai, etnologai, folkloristai, pėsčiomis įveikė 47 km Neries aukštupiu, o likusius 463 km – pripučiamu plaustu. Pasak Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureato prof. Liberto Klimkos, ši knyga džiugina daugelio sričių specialistus Lietuvoje ir Baltarusijoje, pradedant nuo hidrografų iki etninės kultūros žinovų. V. Vaitkevičius buvo šios ekspedicijos iniciatorius, organizatorius ir mokslinis vadovas. Ekspedicijos svarbą didina jos kompleksiškumas: seniausių gyventojų ir jų fizinio tipo fiksavimas, vietų, vardų, gamtos ir paveldo vertybių paieška, kultūrinio Neries vaidmens ir prie upės gyvenusių ir gyvenančių žmonių gyvensenos tyrinėjimai.

Iškart po Neries ekspedicijos V. Vaitkevičiaus suskubta 2010–2011 m. surengti kompleksinę ekspediciją į Gervėčius – lietuvišką salą Baltarusijoje netoli sienos su Lietuva. Šią ekspediciją „Gervėčiai: istorinė atmintis ir kultūrinis tapatumas“ surengti neatidėliojant paskatino ir prasidėję Astravo atominės elektrinės statybos darbai vos 10 km nuo Gervėčių. Tiriant demografinę Gervėčių krašto situaciją ir kultūrinio kraštovaizdžio pokyčius, dalyvavo po dvi dešimtis Lietuvos ir Baltarusijos tyrėjų iš įvairių institucijų. Ši ekspedicija taip pat gali būti laikoma savotiška tąsa Lietuvos kraštotyros draugijos 1970 m. inicijuotos kompleksinės ekspedicijos į Gervėčius. Anuomet į tokius tyrinėjimus buvo žiūrima labai įtariai, todėl surinktą medžiagą publikuoti pavyko tik 1989 m. monografijoje „Gervėčiai“. Reika manyti, kad palyginamosios su pirmąja monografija knygos tiek daug metų laukti nebereikės.

 Sveikina Lietuvos archeologijos draugijos pirmininkas Zenonas Baubonis    Abu tos pačios premijos laureatai – Vykintas Vaitkevičius ir Irena Seliukaitė   Kalbininkų vardu laureatą sveikina Lietuvių kalbos instituto Mokslo tarybos narė prof. Danguolė Mikulėnienė   Kaip visada svarus buvo prof. Viktorijos Daujotytės-Pakerienės sveikinimo žodis


Kodėl reikėjo laidoti vandenyje


2009 m. Nacionalinės pažangos premijos laureatas archeologas Rimvydas Laužikas Kukovaičio šventvietės ir Bajorų kapinyno tyrimus priskiria prie „sunkių“, probleminių mokslinio tyrimo temų, laiko „baltų dėmių“ Lietuvos praeities užpildymo pavyzdžiu. Bajorų kapinyno archeologiniai kasinėjimai buvo vykdomi 2006–2011 m., ieškota XIII–XIV a. lietuvių laidosenos pėdsakų, taip pat ir laidojimo vandenyje reliktų. Jau du šimtmečius archeologai apie tokį lietuvių laidojimo būdą diskutuoja, bando atsakyti į labai įdomų klausimą: ar senieji mūsų protėviai degintinius mirusiųjų palaikus su įkapėmis išties berdavo į vandenį? Bajorų kapinyno tyrinėjimai – tai povandeninės archeologijos objektas, pirmoji Lietuvoje geležies amžiaus ir viduramžiais mirusiesiems paaukotų ginklų radimvietė. Šiems tyrimams atlikti V. Vaitkevičiaus buvo suburta profesionalų ir entuziastų komanda, kuri nuo 2011 metų tapo tarptautine. Į darbus be Vilniaus ir Klaipėdos universitetų studentų įsitraukė Getingeno (Vokietija) ir Liverpulio (Anglija) universitetų tyrėjai.

1995 m. žvalgomųjų tyrinėjimų duomenimis Bajorų plokštinis kapinynas buvo datuotas kaip XIII–XIV a. paminklas. Po kelių sezonų kasinėjimų V. Vaitkevičiui pradėjo kilti vis daugiau klausimų, iš kurių bene svarbiausias: kur dingę mūsų protėvių laidojimo pėdsakai nuo pilkapių laidojimo tradicijos iki krikšto? Mėginimai rasti atsakymą pareikalavo tiek jėgų ir laiko, kad darbai Bajorų kapinyne tęsiasi ligi šiol.

Atsigręžta į dar prieš tris dešimtmečius archeologo prof. Vytauto Urbonavičiaus iškeltą hipotezę, kad mūsų protėviai, tiksliau sudegintų kūnų pelenai su įkapėmis galėjo būti laidojami ne vien žemėje, bet ir vandenyje. V. Urbonavičius tyrinėjo XIII–XV a. Obelių kapinyną ir padarė tokį sensacingą spėjimą, bet tuo metu tarp kolegų archeologų ši mintis buvo pernelyg drąsi ir bent kiek didesnio palaikymo nesusilaukė. Vėlesni kiti archeologų tyrinėjimai Marvelėje ir Kernavėje didina V. Urbonavičiaus idėjos šalininkų skaičių. Prie šios idėjos palinko ir V. Vaitkevičius, nes radiniai Bajorų kapavietėje tik patvirtino tai, kas jau beveik akivaizdu buvo iš Obelių, Marvelės ir Kernavės tyrinėtų kapinynų.

Kas vertė mūsų protėvius atsisakyti laidojimo žemėje ir vertė šiam tikslui pasirinkti vandenį? V. Vaitkevičius tvirtina, kad vertė gyvenimo būtinybė. Po Lietuvos krikšto krikščionių kunigai šventino Lietuvos žemę ir taip, senosios lietuvių religijos požiūriu, ją suteršė. Į ją laidoti savo mirusiųjų negalėjo senojo tikėjimo žmonės, nes tai būtų šventvagystė. Seno tikėjimo išpažintojų buvo likę labai daug, nes toks esmingas pokytis kaip religijos pakeitimas tautos sąmonėje vyksta lėtai, net jei tai buvo vykdoma valdovo valia. Veikė ir priešingas draudimas: krikščionių kunigai draudė nekrikštus laidoti kapinėse, šventintoje žemėje. Štai kodėl imta laidoti slapta vietose, kurios nebuvo „suterštos“ krikščionių kunigų šventinimais – pelkėse, liūnuose, miškuose esančių ežerų vandenyse, gal ir kitose sunkiai prieinamose vietose, į kurias nebuvo įžengusios krikščionių kojos.

Pagal senuosius papročius sudegintų mirusiųjų kūnų pelenus su įkapėmis palaidotus vandenyje mūsų laikais archeologai gali fiksuoti nebent pagal aptiktas įkapes. Kapinynai tarp Bajorų ir Šuolių kaimų, Briaunio ežero rytinėje pakrantėje kaip tik ir teikia tokios medžiagos, verčia tęsti pradėtus tyrimus. Senovėje būta Švento (Švenčiaus) ežero, kurio seklumoje (o gal saloje?) ir būta laidojimo vietos. Durpėse archeologai aptinka sudegintų palaikų įkapių ar jų liekanų. Tarp kelių dešimčių aukojimui skirtų radinių aptikta kirvių ir jų fragmentų, ietigalių, strėlių antgalių, daugiau kaip 3 tūkst. keramikos šukių, per 200 titnago radinių, degintinių žmonių ir gyvulių kaulų.

 V. Vaitkevičius įsitikinęs, kad Gudulinės kaimo ribose, ten, kur matyti trys mobiliojo ryšio bokštai, kadais augusioje šventojoje girioje buvo sudeginti kunigaikščio Algirdo palaikai

Pasak V. Vaitkevičiaus, šioje vietovėje per archeologinius radinius atsispindi krikščionybės ir pagonybės pasaulėžiūrų sankirta. Pavyzdžiui, buvo deginami palaikai, o kartu aptiktas ir krikščioniškas kryželis. Archeologams atsiveria trijų vienas nuo kito smarkiai nutolusių laikotarpių radiniai: viduramžių kapinyno ir aukojimo reliktai, geležies amžiaus gyvenvietės pėdsakai ir akmens amžiaus stovyklavietės ženklai (iš titnago pagaminti 7–6 tūkst. m. pr. Kr.). Kapavietėje aptiktas 95 centimetrų ilgio vienašmenis kalavijas, kurį archeologams teko surinkti iš trijų dalių. Bene įdomiausias numizmatinis radinys – apsilydžiusi lietuviška ПЕЧАТ tipo moneta degintiniame kape. Manoma, kad tai 1392–1396 m. nukalta Vytauto moneta. Darbai tęsiami ir turėtų padėti atsakyti į tyrėjams daug rūpimų klausimų.

Šiandien galima pasakyti, kad Bajorų kapinyne prie Briaunio ežero rastoji aukojimo vieta laikytina ypač retu visos Baltijos jūros rytinės pakrantės archeologijos paminklu.


Ar pavyks rasti didžiojo kunigaikščio Algirdo kapą


Bent mintimis nusikelkime ten, kur jau ne pirmus metus V. Vaitkevičius vykdo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo palaikų sudeginimo vietos ir jo kapo paieškas. Kapavietę V. Vaitkevičius lokalizuoja Turlojiškių kaimo pilkapių vietoje, miškelyje prie Variekos ežero, o sudeginimo vietą – maždaug Gudulinės kaimo ribose (Širvintų rajonas, Jauniūnų seniūnija).

Ką apie tai sako istorijos šaltiniai? „Livonijos kronikoje“ Hermanas iš Vartbergės 1377 m. gegužės mėnesį rašo apie Lietuvos valdovo Algirdo mirtį ir iškilmingas laidotuves. Metraštininkas Janas Dlugošas XV a. mini vietą, kur Algirdo kūnas buvęs sudegintas. Tai netoli Maišiagalos pilies ir gyvenvietės Kukovaičiu (Kukoveičiu) vadinamas miškas. 2010 m. V. Vaitkevičius iš senųjų dokumentų lokalizavo to miško buvimo vietą, pateikė istorinius, geografinius ir kartografinius duomenis, kurie įtikinamai rodo, kur buvo Kukovaičio miškas. Dabar tai esąs Gudulinės kaimo laukas, kalva šalia senojo Maišiagalos kelio, ant kurios pastatyti trijų mobilaus ryšio operatorių bokštai. Nuo kalvos toli matyti, o senovėje vargu ar buvo matomas horizontas, veikiausiai būta šventagirės.

Kodėl ne Vilniuje, ne Šventaragio slėnyje pagal senąjį lietuvių tikėjimą ugniai buvo atiduotas Algirdo kūnas? Juk 1382 m. Algirdo jaunesniojo brolio didžiojo kunigaikščio Kęstučio kūnas dievams atiduotas būtent Šventaragio slėnyje šalia Neries ir Vilnios. Istorikai mano, kad tuo metu Vilnius dar nebuvo atsigavęs po kryžiuočių puolimo 1377 m. vasarį, todėl ir buvo pasirinkta šventvietė Kukovaičio miške netoli Vilniaus.

Tačiau ne visi džiaugėsi Vykinto Vaitkevičiaus laimėjimais, atradimais ir naujomis hipotezėmis. Mat Gudulinės kaimo laukas jau buvo spėjęs tapti kai kurių asmenų privačia valda. Pasinaudojant Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis užsimota šioje kiekvienam sąmoningam piliečiui šventoje vietoje statydintis turistinį kompleksą su viešbučiu. Kadangi vietovė buvo įtraukta į Kultūros vertybių registrą, savininkams kuo greičiau imtis statybos darbų nepavyko. Kilo didžiulis naujųjų žemės savininkų nepasitenkinimas, viešą interesą V. Vaitkevičiui kelerius metus teko ginti teisme. Visa tai trukdė pradėti archeologinius tyrinėjimus paminklinėje teritorijoje. Jeigu V. Vaitkevičiaus hipotezė pasitvirtintų, Lietuvoje galėtų būti aptiktas vienintelis iš žinomų didžiojo kunigaikščio kapų.

Mums lieka tik pritarti kultūros ministro Arūno Gelūno labai įtikinamai hipotezei: daktaras Jonas Basanavičius veikiausiai būtų labai patenkintas, kad jo vardu pavadinta premija įteikta tikrai jos vertam kandidatui. Vykintas Vaitkevičius spėjo daug padaryti, o didžiausi jo darbai ir nauji atradimai neabejotinai dar laukia savojo atradėjo. Laukia ir visi sąmoningi Lietuvos žmonės.


Gediminas Zemlickas

 

 



1  Vaitkevičius V. Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija. Vilnius: Djemedis, 1998, 741 p.
2 Vaitkevičius V. Alkai: baltų šventviečių studija. Vilnius: Diemedis, 2003, 320 p.
3  Vaitkevičius V. Senosios Lietuvos šventvietės. Aukštaitija. Vilnius, 2006, 783 p.
4  Studies into the Balts‘ Sacred Places. Oxford: J & E. Hedges Ltd, 2004, 124 p. (British Archaelogical Reports. International Series vol. 1228)
5 Vykintas Vaitkevičius. Neris: 2007 metų ekspedicija. Pirma knyga. – Vilnius: Mintis, 2010, 334 p.

 


 


Archeologas Vykintas Vaitkevičius veda ekskursiją po Lietuvos šventvietes
 
Vykintas Vaitkevičius ypač populiarus yra tarp esamų ir buvusių studentų, kurie jį sveikina su Valstybine Jono Basanavičiaus premija
 
Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatas Vykintas Vaitkevičius, LR Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius ir švietimo ministras Arūnas Gelūnas
 
Sveikina Lietuvos archeologijos draugijos pirmininkas Zenonas Baubonis
 
Abu tos pačios premijos laureatai – Vykintas Vaitkevičius ir Irena Seliukaitė
 
Kaip visada svarus buvo prof. Viktorijos Daujotytės-Pakerienės sveikinimo žodis
 
Kalbininkų vardu laureatą sveikina Lietuvių kalbos instituto Mokslo tarybos narė prof. Danguolė Mikulėnienė
 
V. Vaitkevičius įsitikinęs, kad Gudulinės kaimo ribose, ten, kur matyti trys mobiliojo ryšio bokštai, kadais augusioje šventojoje girioje buvo sudeginti kunigaikščio Algirdo palaikai
 
 
Gedimino Zemlicko nuotraukos