Visuotinė lietuvių enciklopedija: dešimtasis tomas

Viktoras ALEKNA

Pagal Visuotinės lietuvių enciklopedijos leidėjų planus numatyta išleisti dvidešimt šios enciklopedijos tomų, o jų paskutinį tomą – 2009 m.: suderinti su Lietuvos vardo minėjimo tūkstantmečio sukaktimi ir Valdovų rūmų statybos baigtimi. Pirmieji dešimt tomų išleisti per penkerius metus. Galbūt per likusius ketverius bus galima spėti išleisti ir likusius dešimt tomų.

Bet šis sumanymas ir leidimo vykdymas kelia mažiausiai dvi abejones: pirma, ar užteks ketverių metų likusiems dešimčiai tomų; antra, ar pakaks likusių dešimties tomų lapų sutalpinti likusiems enciklopedijos turinio duomenims. Ligšioliniuose dešimtyje tomų įdėta tik mažesnioji enciklopedijos turinio dalis. Žinoma, tai galima padaryti sąmoningai trumpinant atskirų temų apimtį. Bet ar tai protinga?

Kodėl negalima pritarti trumpinimams? Jau ir dabartiniuose tomuose ne kartą daug kas praleidžiama (tai rodo ir dešimtojo tomo papildymai), o jeigu kas ir nepraleidžiama, tai taip smarkiai glaudžiama, kad kartais sunku suprasti, kodėl taip elgiamasi. Pavyzdžiui, rašinys Kolūkiai, kolektyviniai ūkiai (X t. 390–392 p.) vienas puslapis skirtas kolūkių istorijai Sovietų Sąjungoje, antras puslapis – kolūkių istorijai Lietuvoje. Dar mažiau kalbama apie kolūkiečius; šiame straipsnelyje parašyta tik tai, kiek kolūkiečių Lietuvoje buvo 1990 metais. Straipsnį, tiesa, tiko dėti į kurį nors laikraštį po 1990 m., bet enciklopedijai – jokia žinia.

Dar glaudžiau nusakoma daug kitų temų. Pavyzdžiui, straipsnyje Komija rašoma: „Žmonės dabartinėje (Komijos) teritorijoje apsigyveno prieš 70 000 metų. 1 t-mečio po Kr. 2 pusėje iš finougrų genčių susidarė etninis vienetas, iš kurio kilo komiai. Jų protėviai vertėsi medžiokle, žvejyba, lydimine žemdirbyste, gyvulininkyste, amatais. 11–14 a. komių gentys mokėjo duoklę Naugardo respublikai…“ (419 p.). Štai ir visa 70 tūkst. metų trukmės istorija.

Lietuviams gerai žinomas Krasnojarsko vardas. Bet turbūt niekas lig šiol nebus girdėjęs, kad „Dabartinėje Krasnojarsko teritorijoje žmonės apsigyveno prieš 200 000 metų [...] Pirmieji rusai Jenisiejaus upę pasiekė 16 amžiuje [...] Lietuviai. 1941 06 iš SSRS okupuotos Lietuvos į Krasnojarsko lagerių grupę (Kraslagą), Rešiotus atitremta 2000 Lietuvos gyventojų, į Norilsko lagerį – 500 (daugiausia Lietuvos karininkai). Rešiotuose mirė 1230 (540 jų nuteisti lageryje ir sušaudyti)“… Taip suapvalinti skaičiai! Šituos straipsnius rengė Birutė Burauskaitė, kuri nuo 1989 m. rengia knygų Lietuvos gyventojų genocidas tomus ir puikiai žino išvežtųjų, žuvusiųjų, sušaudytųjų pavardes, vardus ir datas. O VLE redaktoriai tuos skaičius taip suapvalino, kad jie nieko bendra neturi su tų laikų tikrove.

Galima priminti, kad 1940–1941 m. Lietuvoje – sovietų okupacijos metai. Iš viso Lietuvoje buvo suimtas ir įkalintas 30461 Lietuvos gyventojas: iš jų 1941 06 22 prasidėjus karui dar apie trys tūkstančiai buvo likę Lietuvos kalėjimuose ir pirmosiomis karo dienomis išsilaisvino iš kalėjimų, o kai kurie ir žuvo kalėjimuose Tauragėje, Kretingoje, Telšiuose, Raseiniuose, Panevėžyje, Ukmergėje, Zarasuose, Pravieniškėse, Vilniuje; taip pat nemažai žuvo ir Červenėje ar varomi iš Pabradės poligono į Rusiją; kai kur raudonarmiečiai, bėgdami nuo vokiečių į rytus, nužudė nemažai sutiktų Lietuvos gyventojų, iš jų net aštuoniolika kunigų.

Dešimtas tomas pradedamas straipsniu Khmerai [...] Azijos tauta. Jiems skirta tik 32 eilutės, todėl enciklopedijos skaitytojas mažai ką apie juos ir sužinos. Ir jų kalba – khmerų kalba, ir viskas. Tiesa, pasakyta, kad „khmerų kalba priklauso austroazijiečių kalbų šeimos monų ir khmerų grupei“. Tuoj kiekvienam kils klausimas, kas ta austroazijiečių kalbų šeima. Vėliau junginys austroazijiečių kalbų šeima dar ne kartą ir bus pakartotas. Bet kas galėtų būti bendra su Europoje gyvenančių austrų ir rytų Azijoje gyvenančių khmerų kalba? Gal žodyje austroazijiečių slepiasi žodis australų, taigi ir kalba būtų australoazijiečių? Tikrinant kituose tomuose rasta, kad ir Australijos žmonės – aborigenai kalba kažkaip panašiai.

Norint išsamiau ką nors sužinoti apie khmerus, siūloma paskaityti ir Kambodžos istoriją, kuri papasakota devintajame tome 253–261 puslapiuose. Tai kažin ar reikėjo apie khmerus dar šį tą pasakyti ir dešimtojo tomo pradžioje, jeigu daug kas, gal viskas pasakyta devintajame tome, kur iš karto sužinome, kad 90 proc. Kambodžos gyventojų yra khmerai?

Taigi apie khmerus parašyta šis tas, bet rašoma daug tik apytiksliai, be to, ir dviejose vietose, todėl lietuviui skaitytojui nedaug kas apie juos ir pasakyta. O gal ir visai nieko nereikėjo sakyti? Juk khmerai gyvena taip toli nuo Lietuvos lietuvių.

Rodos, jau anksčiau esu minėjęs, kad VLE visai nepaisoma lietuvių kalbos gramatikos. Nepaisoma ir dešimtajame tome: pavyzdžiui, 8 p. puslapyje išspausdinta: „Khnopf Fernand […] (mirė) Briuselis“ (reikia Briuselyje), „Kiačeli – (mirė) Tbilisis“ (reikia Tbilisyje), „Kiakštas Georgijus (gimė) Sankt Peterburgas“ (Sankt Peterburge), „mirė Kaunas“ (Kaune), „Kiauleikis Jonas (gimė) Vaineikiai“ (reikia Vaineikiuose), „mirė Vilnius“ (reikia Vilniuje) ir t. t. Visuose tomuose vieta – vietos aplinkybė – rašoma ne vietininku, o vardininku – nelietuviškai. Nė vienas lietuvių kalbos mokytojas nepaliks vardininko, jei ten nurodoma vieta. O štai VLE rašytojai turbūt tyčia žaloja lietuvių kalbos sakinio rašybą.