Jau laikas keistis. Tačiau ne globalaus pasaulio vardan

Lietuviai laisvės kovoje  pasirodė galintys stebuklingai vaikščioti vandeniu,
bet pamiršo, kaip plaukti laisvės vandenyne.
(Iš Viliaus Bražėno kalbos, pasakytos Vasario 16-ąją, 1994 m., Floridoje) 

Balandžio 6-ąją Viliui Bražėnui sukako 94-eri. Nuo 1962 m. jis JAV gerai žinomas lektorius ir žurnalistas-publicistas. Nepaisant garbaus amžiaus, jam galima tik pavydėti visuomeniškumo, gebėjimo analizuoti ir vertinti politinio gyvenimo įvykius, aktualijas, bendrauti su publika. Tai labai įvairiapusiška asmenybė, kurios pažiūros formavosi analizuojant dviejų totalitarinių režimų – sovietinio ir nacistinio – priešpriešas bei bendradarbiavimą, juk tai galiausiai ir nubloškė žmoniją į Antrojo pasaulinio karo sūkurius. Šios dvi ideologijos – socialistinė ir nacionalsocialistinė – buvo grindžiamos panašiais siekiais: grobti kitų valstybių teritorijas, vykdyti genocido politiką prieš klasinius ir ideologinius priešininkus, pasinaudojant pseudomokslinėmis klasių kovos arba rasistinėmis teorijomis.

Vilius Bražėnas gimė 1913 m. balandžio 6 d. Rygoje. Pirmojo pasaulinio karo metais su tėvais atsidūrė Maskvoje, Ukrainoje, paskui vėl Maskvoje. Karas, revoliucija, Pilietinis karas ir karinis komunizmas iš šios šeimos atėmė tėvą ir tris vaikus. Pradinė mokykla Maskvoje ir 1922 m. Gegužės 1-osios paradas Raudonojoje aikštėje, kur moksleivių eiseną sveikino Leninas… Tarp Leniną sveikinusių pirmaklasių buvo ir Vilius Bražėnas. Nežinia kaip būtų susiklostęs jo likimas, jeigu 1922 m. vasarą motina, Pirmojo pasaulinio karo bėglė, palikusi tris vaikus ir vyrą amžino poilsio svetimame krašte, Vilių su vyresniąja seserimi nebūtų atsivežusi į Lietuvą.

1933 m. V. Bražėnas baigė Kauno jėzuitų gimnaziją, 1937 m. Karo mokyklos aspirantų kursą. Vytauto Didžiojo universitete studijavo energetikos mokslą, bet sovietams okupavus Lietuvą, prarado stipendiją ir galimybę tęsti studijas. Tiesa, 1941 m. gegužės mėn. jam siūloma stipendija, bet tam reikia mesti tarnybą ir „atsidėti studijoms“. V. Bražėnas pirmenybę teikė tarnybai. Tada gavo pasiūlymą tęsti studijas ir galimybę studijuoti dabar sakytume dieninėse studijose. Tiesa, jam to neprašant, netikėtai buvo pasiūlyta stipendija. Supratęs, ką tai reiškia, atsikalbinėjo: neišgalįs atsisakyti darbo. Tada jam buvo pasiūlyta dviguba stipendija. Mat sovietams buvo reikalingi talentingi propagandininkai, o šis jaunuolis teikė didelių vilčių. Išklausė inžinerijos kursą, iš dekano prof. Adolfo Damušio rankų gavo diplomanto pažymėjimą, tačiau dėl karo kliūčių ir mūzų įsiterpimo diplominio darbo dar iki šiol negynė.

V. Bražėno, kaip ir milijonų kitų žmonių, likimą pakeitė prasidėję Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos kariniai veiksmai. Užtat šiandien gali ramiai žvelgti kiekvienam žmogui į akis. Jei gyvenimas būtų pasisukęs kitaip, šiandien nežinotų, kaip savo šaliai būtų reikėję atsilyginti už dvigubą stipendiją, teisingiau – sandėrį su velniu. Sąžinės ataskaitos duoti nereikia, tačiau jaučia pareigą pirmiausia jaunimui ir visiems gebantiems girdėti žmonėms perteikti savo gyvenimo patirtį. O tos patirties esmė telpa į vieną sakinį: komunizmas – tai žmonijos maras, ir reikia nuo jo gelbėti visus, kuriuos galima išgelbėti.

Anksti tapęs antikomunistu ir antinacistu Vilius Bražėnas vien tuo nesitenkino. Su ginklu rankoje jis kaip Tėvynės apsaugos rinktinės karys 1944 m. vasarą kovojo Sedos apylinkėse. Pasitraukęs į Vakarus, nuoseklią antikomunistinę veiklą pradėjo įstodamas į kelias JAV dešiniųjų grupes Lietuvos rezistencijai remti, taip pat pats steigė tas grupes: Lithuanien American anticomunist group, Forum for American Affairs, Waterbury Americanizm Forum (Konektikute), Lithuania Freedom Forum ir kitas. Dalyvavo šimtuose politinių valandėlių, per tranzitines radijo ir televizijos stotis į klausytojų ir žiūrovų klausimus atsakinėdavo net iš savo namų Floridoje.

Tapo žurnalistu tarptautininku, VLIK’o valdybos vicepirmininku informacijos reikalams, Lietuvių bendruomenės apygardos pirmininku, kelias kadencijas buvo JAV Lietuvių bendruomenės tarybos nariu, Rezoliucijų komiteto (Baltijos valstybėms vaduoti) pirmininko specialiuoju asistentu. Skaitydamas paskaitas kaip politinio gyvenimo analitikas V. Bražėnas kelis kartus apkeliavo visas JAV valstijas, išskyrus Havajus, primindamas ir didžiųjų valstybių neteisybes pavergtos Lietuvos atžvilgiu. Buvo ir kelių amerikietiškų dešiniųjų organizacijų veikėju: America’s Future, John Birch Society, Eagle Forum, Larry Mcf Donald Crusade Stop Financing Communism, Association of Former Inteligence Officers, Conservative Caucus, Heritage Fundation.

Tarp amerikiečių įgijo neeilinio polemisto patirtį ir autoritetą, tačiau sėkmė niekada neužtemdė svarbiausio troškimo – išvysti laisvą, nepriklausomą Lietuvos valstybę. Išvysti ne laikino tėvynę lankančio turisto žvilgsniu, bet grįžti kaip į išsvajotąją žemę, kurioje galėtų prasmingai nugyventi paskutinius likimo lemtus gyvenimo metus.

Amerikos ir Lietuvos spaudoje rašė apžvalgas apie užkulisinę tarptautinę politiką, dalį jų išspausdino atskira knyga Sąmokslas prieš žmoniją (išleido leidykla Į laisvę 1975 m., 1978 m. pakartojo). Trečiąjį knygos leidimą 1997 m. išleido Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga Kaune. 2000 m. ši sąjunga išspausdino V. Bražėno publicistinių straipsnių rinkinį politikos klausimais Nauja pasaulio santvarka? Lietuva ir pasaulis iš JAV dešinės žiūrint. 2005 m. pasirodė autobiografinė knyga Po dvylika vėliavų. Tarp tironijos ir laisvės.

2002 m. grįžo gyventi į Lietuvą. 2003 m. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Tėvynės apsaugos rinktinės karys, publicistas Vilius Bražėnas apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi. 2004 m. apdovanotas Lietuvos atsargos karininkų sąjungos medaliu Už nuopelnus Lietuvai, o 2005 m. – Lietuvos savanorio medaliu. Tiesa, galima paminėti, kad 1937 m. baigdamas Karo mokyklą V. Bražėnas buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino Trečio laipsnio medaliu, o 1938 m. – Lietuvos skautų sąjungos Lelijos ordinu.

Kalbindami Vilių Bražėną mėginsime geriau pažinti šio įdomaus ir nepripažįstančio kompromisų pašnekovo mąstymo būdą.

Ligos simptomas: nenoras žinoti tiesos

Matote, to blaivumo labai stinga ir Vakarams, nors jie nebuvo 50 metų okupuoti komunistinio režimo. Ta pati bėda užgulusi ir amerikiečius. O viso to priežastis – nenoras žinoti tiesos. Dar 1960 m. mokiausi kalbos meno iš vieno puikaus amerikiečių kalbėtojo T. Andersono (T. Anderson), girdėjau jo kalbą Čikagoje, buvo išleista ir jo prakalbų plokštelė. Tai štai T. Andersonas teigė, kad dar 1955 m. dešinieji viešai kalbėjo apie Amerikai gresiantį globalizmo pavojų ir Amerikos naikinimą iš vidaus. T. Andersonas sakė, kad kai jis kalbėdavo, klausytojai lyg ir sutikdavo su juo, suvokdavo, kad kažkas vyksta negerai, bet niekas jo neklausdavo, ką reikia daryti?.. Visa tai T. Andersonui labiausiai ir kėlė nerimą.

T. Andersonas iš amerikiečių to klausimo neišgirdo, bet Jums, Viliau Bražėnai, šį klausimą uždavėme pačioje pokalbio pradžioje.

T. Andersono mintis buvo tokia: amerikiečiai neklausia, nes bijo, kad jiems bus pasakyta, ką turėtų daryti.

O daryti niekas nenori, nes tam reikia didelių pastangų.

Tai štai su ta pačia bėda ir susiduriu. Ne kartą sakiau: aš Lietuvoje dėl komunistų neturiu jokių problemų. Žinau jų ideologiją, žinau, ko iš jų galiu tikėtis. Nėra prasmės su jais diskutuoti, nes nieko neįrodysi tiems, kurie nesiklauso kito žmogaus argumentų. O štai dėl patriotų turiu labai daug problemų: jų yra apsčiai, o patriotinės veiklos maža.

Lietuvoje skundžiamės, kad patriotu būti nemadinga, patriotizmo nelieka, o štai Jūs teigiate, kad nuo patriotų negalite atsiginti. Kaip čia yra?

Mintyje turiu tuos patriotus, kurie vien kalba, bet nieko nedaro. Tokiems patriotams, kurie tvirtina, kad nieko negalima padaryti, sugalvojau naują atsakymą. Jiems sakau: „Klausykite, būkime krikščionys, neatimkime iš kagėbistų paskutinio duonos kąsnio. Tai jie nuolat tvirtina, kad nieko negalime padaryti.“ Ir išties, jei kagėbistai praras darbą, kieno sąžinę tai slėgs? Juk šios tarnybos darbuotojų uždavinys – mums įkalbėti, kad nieko negalima padaryti.

Mums reikia gyventi savo galva ir eiti savo keliu?

Turime eiti savo keliu, o kiekvienas puikiausiai žino, koks tai kelias ir ką reikia daryti. Skaitome knygas, laikraščius ir nieko negalime padaryti? Sunku patikėti. Pakelkime Lietuvą iš apačios, o tam mes, vilniečiai, turime eiti į provinciją, ten steigti kad ir grupeles iš 3–5 žmonių, reaguoti į aplinkui vykstančius įvykius. Man pačiam Amerikoje yra tekę dirbti tokiuose mažuose provincijos dariniuose. Ir tie maži dariniai sugeba paveikti kongresą. Jei JAV kongreso narys gauna laišką, mano, kad tuo klausimu taip pat galvoja 10 tūkst. balsuotojų. O jei gauna šimtą laiškų, tai turi imtis neatidėliotinų priemonių. Žinoma, Lietuvoje bendrauti su politikais sunkiau negu JAV. Ten žmonės vienas kito nebijo, nes nėra patyrę KGB, NKVD ar gestapo represijų. Todėl Amerikoje žmogus su žmogumi susitinka be baimės, o Lietuvoje net laiptinėje kaimynai nesisveikina, vienas pro kitą praeina akis nudelbę.

Nėra bendruomeniškumo jausmo, žmogus žmogumi nepasitiki, o kad vienas kitu galėtų pasiremti, nė kalbos nėra.

Tai aš ir sakau, kad reikia bent trims sueiti – jau bus bendruomenės užuomazga, tegul ir nedidelė. Jeigu kas dvi savaitės susitiks, aplink save ir kitus pradės burti, jau bus vienminčių jėga. Jeigu žmogus mano, kad jis vienintelis sąžiningas ir patriotas Lietuvoje, tai jis paprasčiausiai klysta.

Apie klausimus – piktus ir kitokius

JAV man yra tekę važinėti ir kalbėti per radijo stotis, televizijas, klausytis skambintojų, kurie bet ko klausdavo. Pamenu, matyt, žydo radikalo skambutį iš Arizonos: „A, jūs lietuvis, o lietuviai žydus žudė, vadinasi, yra tie patys naciai!“ Radijo vedėjas vėliau per pertrauką sako: „Žiūriu, jis sėdi ir neprakaituoja, ramiai klausosi kitų iš pusiausvyros galinčių išmušti pašnekovų“. Tai apie mane.

Ir ką Jūs atsakėte tam radikalui iš Arizonos?

Kai jis baigė savo tiradą, aš ir pasakiau: „Atsikvėpk bent šiek tiek ir leisk man atsakyti. Nežinau, kas tu esi, bet yra dvi galimybės. Arba esi KGB agentas, kuris nori sustabdyti tokius kaip aš, kad nedrįsčiau kalbėti, ir amerikiečiai nežinotų, kas yra Sovietų Sąjunga. Arba, sakau, esi labai gudrus antisemitas ir nori mane išprovokuoti, kad pradėčiau pasakoti, ką žydai darė Lietuvoje prasidėjus sovietų okupacijai.“

Toliau tęsiau mintį: „Karas baigėsi prieš 45 metus, o dabar žydai bėga iš Sovietų Sąjungos, atbėga ir į Ameriką. Tiems žydams ir lietuviams reikia drauge amerikiečius supažindinti, kas yra komunizmas, ir dirbti kartu. Buvo visokių žydų ir lietuvių. Pamėginkime iš Amerikos kalėjimų paleisti visus nusikaltėlius, duoti jiems šautuvus ir degtinės – pamatytume, kas čia būtų.“ Toje radijo laidoje per likusias pusantros valandos niekas toliau nekėlė to klausimo. Daugiau nereikėjo manęs provokuoti.

Lietuvoje nesutinkate tokių aštriadančių?

Lietuvos mokslų akademijos salėje kalbėjau apie Antrąjį pasaulinį karą ir diskusijos metu kažkoks, matyt, „raudonikis“ manęs paklausė: „Pone Bražėnai, pasakykite, kokie jūsų ryšiai su Hitleriu?“ Matyt, laukė, kad sutriksiu ir pradėsiu aiškinti, kad nesu nacis ir Hitleriui rankos nesu spaudęs. Renginio vedėja Genovaitė Ruzgienė man neseniai priminė, kaip tada reagavau. Girdi, nė nemirktelėjęs atsakiau: „Hitleris buvo mano švogeris.“ Publika pradėjo ploti ir juoktis.

Už diskusijas lygiomis teisėmis

Man svarbu, kad žmonėms kiltų klausimai ir jie klaustų. Paprastai tuose renginiuose klausimams nelieka laiko. Jeigu būtų mano valia, tai pranešimui skirčiau 20–30 minučių ir pusantros valandos atsakinėčiau į klausimus. Būtų gerai, jeigu kiti kalbėtojai per maždaug 10 minučių išdėstytų savo pažiūras, ypač jeigu tai studentai. Kaip jie supranta įvairius dalykus, kaip kalbasi su savo profesoriais, draugais ir kitais žmonėmis. Diskusijos turėtų vykti lygiomis teisėmis su klausytojais. Reikia, kad žmonės išgirstų įvairių nuomonių.

Amerikoje lietuviškoji bendruomenė Jus dažnai kviesdavosi į savo renginius? Beje, ar Amerikos lietuviai labai skiriasi nuo kitų amerikiečių klausytojų?

Tekdavo daug kur kalbėti lietuviškuose minėjimuose. Pamenu, 1957 m. mane atskraidino nuo Atlanto prie Ramiojo vandenyno į Los Andželą, kur teko kalbėti Vasario 16-osios proga. Buvo pilna salė lietuvių. Paprastai lietuviai mano kalbas savo laikraščiuose aprašydavo labai palankiai. Klyvlende kartą pakvietė Amerikos lietuvių tarybos skyrius. Paprastai mane į savo renginius skraidindavo amerikiečiai, pakeliui sustodavau pakalbėti ir lietuviams, kuriems tada nekainuodavo mano kelionės. Spaudoje buvo pažymėta, kad minėjimas Klyvlende truko 59 minutes, nors paprastai užsitęsdavo 4 valandas. Priėmė mane labai karštai, plojo, kai kurie net atsistoję. Retai lietuviai karštai ploja.

Tame pačiame Klyvlende Hiltono viešbutyje vyko ir amerikiečių renginys, kuriame mane pristatė Antanas Smetona, buvusio Lietuvos prezidento vaikaitis. Amerikiečiai, prisimenu, plojo atsistoję.