Jau laikas keistis. Tačiau ne globalaus pasaulio vardan
Kas juos taip sujaudino Jūsų prakalboje?
Kalbėjau, kas vyksta Amerikoje. Kritikavau JAV vyriausybę už tai, kad ji remia Sovietų Sąjungą, maitina sovietų kariuomenę pigiais Amerikos grūdais. Į tą antikomunistinį renginį buvo atėję gal dvylika mano draugų lietuvių. Ir tai būdavo nedažnai, kad į atvirai antikomunistinį renginį, kur kalba lietuvis, ateitų mūsų tautiečių. Matote, Amerikoje praėjusio amžiaus aštuntąjį ir devintąjį dešimtmečiais antikomunizmas nebuvo madingas.
Lietuviai nelinkę išsišokti, matyt, tai nuo temperamento priklauso. Atrodytų, nėra reikalo išsišokti, užtektų prie kitų klausytojų amerikiečių prisidėti, bet ne, lietuviai – labai šalti žmonės. Net dvylika minėtų lietuvių (berods draugų) liko sėdėti, nors po kalbos amerikiečiai atsistoję dėkojo lietuviui.
Pamenu, su amžinąjį atilsį žmona keliavome pro Kaliforniją, grįžome per Čikagą, kur vyko didelis lietuvių renginys. Iš Australijos buvo atvykęs puikus lietuvių choras, labai gražūs tautiniai drabužiai – kiek darbo ir pastangų tiems Australijos lietuviams reikėjo įdėti, norint pasiruošti, atvykti į Čikagą. Juk savo pinigais vyko. Jau vien už tai reikia tuos žmones atsistojus pagerbti. Publika mandagiai plojo. Jau norėjau stotis, bet mane aplenkė žymus solistas Stasys Baranauskas-Baras (1920–2006), ir man nereikėjo čikagiškiams rodyti pavyzdžio. Tada ir kiti atsistojo. Tas lietuvių šaltumas tiesiog išskirtinis.
Lietuviai gal jokia išimtis, argi ne tokie patys ir kiti Europos šiauriečiai?
Kai tekdavo kalbėtis Viskonsine ir kitose šiaurinėse JAV valstijose, tarp klausytojų būdavo nemažai švedų, suomių, norvegų. Skandinavijoje neva tobula ekonominė ir socialinė sistema, bet nuo savojo socializmo jie kažkodėl bėga į Ameriką. Ir kartu neša tą savo socializmą, nuo kurio bėga. Kai tiems skandinavams kalbi, jie tarsi nereaguoja, gal net nesiklauso. Bet po to užduoda protingus klausimus. Vadinasi, toks tų žmonių temperamentas.
O Lietuvoje klausytojai ar bent girdi, ką sakote?
Pavyzdžiui, Šiaulių universitete maždaug 200 studentų manęs klausėsi labai atidžiai, uždavė gerų klausimų. Tačiau nėra to entuziazmo, kurį patirdavau iš amerikiečių jaunimo politinio parengimo stovyklose.
Dabar kita epocha, Sovietų Sąjunga sugriuvo, nėra jokio reikalo baksnoti į nusibaigusią mešką.
Žmonės mato ir jaučia, kad kažkas ne taip vyksta, bet nesusivienija ir patys nesprendžia savo problemų. Nėra bendruomenių, o jos turėtų prasidėti nuo 5–10 žmonių veiklos.
Prisimenu, Kaune Karininkų ramovėje buvo didelis Lietuvos partizanų renginys, mane pakvietė tarti žodį. Visi kalbėjo labai patriotiškai ir karštai, senukai partizanai pavargo klausydamiesi. Pakilęs ir sakau: „Siūlau Trejų devynerių politiką“. Kad atkuto visi, išgirdę apie Trejas devynerias. Tačiau aš tęsiau toliau pradėtą mintį. Pasiūliau prisiminti, kaip tie veteranai ėjo į miškus: po vieną, po tris. Taip ir susidarė triskart po tris… Tad ir mūsų aptariamu atveju siūliau grįžti į tuos laikus. Tai padėtų mums burtis į bendruomenes.
Nuolat girdžiu, kad prasta mūsų žiniasklaida. Partizanų paklausiau: „Ar turėjote karo metais žiniasklaidą? Jeigu jau mes taip jaučiamės okupuoti, tai elkimės kaip dera okupuotiems – spausdinkime ir platinkime savąją žiniasklaidą. Lyg būtume pogrindyje.
Ne žiniasklaida prasta, bet... Užsiminėte apie žiniasklaidą, daugeliui skaudų klausimą. Kodėl bloga šiandieninė Lietuvos žiniasklaida?
Ji nėra bloga, mes turime geros žiniasklaidos. Bet tos gerosios niekas negarsina, nereklamuoja, o ir pati žiniasklaida neįstengia to padaryti. Vienam aukštokas pareigas einančiam dvasiškiui pradėjau sakyti, kad prie bažnyčių reikėtų steigti komitetus moralei gerinti ar bažnyčios reikalams ginti. Reikia organizuoti, telkti katalikiškąją spaudą, kad ir remiantis puikiu savaitraščiu XXI amžius. Dvasiškis man atsako: girdi, mažas tiražas. Kaip bus didelis tiražas, jeigu per pamokslą kunigas aiškina, kokia nešvari ta spauda, bulvarinė, išvis nėra geros spaudos… Ir nutyli, kad yra katalikiškas laikraštis.
Klaipėdoje monsinjoras Jonas Gedvila užsakydavo 200 egzempliorių XXI amžiaus, padėdavo bažnyčioje prie durų, ir žmonės išeidami arba už dyką pasiimdavo, arba auką įmesdavo į dėžutę. Bet J. Gedvila išėjo pensijon. Nežinia, kiek Lietuvos klebonų primena XXI amžių.
Gal tai lyderių problema. Neturime tautos moralinių autoritetų?
Vadovai neveikia. Kalti ne žmonės, kurie balsuoja už Uspaskichą, bet kaltas intelektualų ir inteligentų abejingumas. Jeigu kiekvienas iš jų apšviestų bent po 5 žmones, tai gyventume visai kitoje Lietuvoje. Kai kas nors manęs klausia, už ką balsuoti, sakau: „Balsuokime kad ir už rudą šunį, tik ne už raudoną kiaulę. O kiaulės dabartinėje Lietuvoje ropščiasi ant altoriaus“.
Mąstantys žmonės išmoko neišsišokti, nes tie, kurie išsišokdavo, buvo sunaikinti fiziškai.
Konektikute turėjome namuką užmiestyje, o kaimynas kitoje gatvės pusėje taip pat buvo lietuvis, ūkininkas. Jis visą laiką triūsė kieme, tvarte su arkliais, karvėmis, mėžė mėšlą. Kaip padorūs lietuviai kartais susieidavome. Žmogus ateidavo išsiprausęs, švariais drabužiais, o tvarto kvapo nesugebėdavo pašalinti. Man tas kvapas patiko, nes pats esu buvęs piemeniu. Bet ką noriu pasakyti? Tas kvapas tiek į kūno poras įsiskverbė, kad neįmanoma pašalinti. Tai štai kai kuriuose patriotuose nejučiomis yra kažin kas panašaus likę.
Kalbate apie mentalitetą?
Ta žmogaus baimė, nenoras pareikšti savo nuomonės tiesiog įaugęs į odos poras. Atvirumo stoka – visa tai išlikę. Suprantu, kodėl taip yra, bet jau laikas keistis. Jaučiu, kad Lietuvoje truputį keičiasi laikai. Pavydas – žmogiška savybė, ji iš dalies reiškiasi visame pasaulyje, bet lietuvio kūne tai tūno giliausiai. Kaip praeities tvaikas.
Išeivijoje susikaupė daugiausia patriotų. Man pačiam teko bėgti nuo „dvigubos stipendijos“. Pirmiausia man Vytauto Didžiojo universiteto Technikos fakultete, kur studijavau elektrotechniką, bolševikai atėmė stipendiją kaip žinomam reakcionieriui. Prieš pat prasidedant karui mane kvietėsi kalbėtis dėl stipendijos. Tuo metu jau turėjau tarnybą Energijos valdyboje. Buvau planavimo skyriaus techniku. Registravausi Technikos fakultete, bet viso laiko studijoms skirti negalėjau. O nacių okupacijos metais man teko būti energijos reikalų referentu, ministro pavaduotoju, taip pat energijos taupymo inžinieriumi. Tie darbai buvo reikalingi, siekiant išvengti išvežimo darbams į Vokietiją.
Visai suprantama, kad 1944 m. vasarą artėjant sovietų kariuomenei man teko pustytis padus nuo „dvigubos stipendijos“, nes nebūčiau galėjęs išsisukti nuo suėmimo. Pasitraukęs iš Kauno 1944 m. spalio mėn. Sedoje patekau prieš sovietų tankus. Po kautynių teko skubiai trauktis į Vakarus.
Kai 1994 m. atvykau gyventi į Lietuvą, mane Sąjūdžio ir Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) žmonės pakvietė pasakyti kalbą Jonavoje. Po kalbos Lietuvos ryto korespondentė man uždavė klausimą: „Pone Bražėnai, kodėl pabėgote iš Lietuvos?“ Aš jai atsakiau: „Nepabėgau. Po susidūrimo su sovietų tankais prie Sedos atbulas atsišaudydamas atsitraukiau…“ Klausėja manė, kad mane priblokš netikėtu klausimu. Kadangi buvau provokuojančiai paklaustas, atitinkamai ir atsakiau.
Kaip manote, kodėl reikėjo taip klausti?
Man visai aišku. Neva pabėgėlis, o dabar grįžęs kalba prieš komunizmą, apie Lietuvos okupaciją. Tokį reikia pastatyti į vietą.
Manęs klausinėjo apie daktarą Kazį Bobelį, prof. Vytautą Landsbergį, tuos mano atsakymus laikraštis išspausdino. O kad prie Sedos buvo pasipriešinimas sovietų tankams, į dienraštį nepateko. Ir tai Nepriklausomybės metais, 1994-aisiais.
Tėvynėje Kaip dabar sekasi gyventi Vilniuje? Ar Jūsų judriam gyvenimo būdui pakanka erdvės ir veikimo?
Kartais pritrūksta. Bet štai rytoj Vilniaus įgulos karininkų ramovėje vakarą rengia birutietės, mane pakvietė. O vakare Adomo Mickevičiaus apskrities bibliotekoje Romas Sakadolskis ves diskusiją, duos kalbėti Soroso gerbėjams. Matyt, teks nueiti pasiklausyti.
Ar yra tekę Jums per „Amerikos balsą“ byloti į Lietuvą?
Tokių kaip aš prie Amerikos balso neprileisdavo per tris kvartalus. Juk ten sėdėjo kairieji ir liberalai – Vaičiulaitis, Romas Sakadolskis, o Laisvosios Europos radijuje – Mykolas Drunga. Jie nebuvo komunistai, bet gal ir nesąmoningai tarnavo globalistams. Aš negalėjau gauti Amerikoje darbo įmonėje, jeigu ji buvo sudariusi sutarties su vyriausybe. Tekdavo susitikti su dešiniųjų pažiūrų asmenimis – inžinieriais, skyrių vedėjais, kurie kokioje nors įmonėje eidavo aukštas pareigas. Kai jie sužinodavo, kad jų įmonė pradeda ką nors karinio gaminti eksportui į Sovietų Sąjungą, palikdavo darbą, išeidavo. Toks sudėtingas pasaulis. Jie taip darė nenorėdami nusikalsti savo patriotinei sąžinei.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
Nuotraukoje: Vilius Bražėnas – dažnas įvairių jaunimo renginių svečias
