Vilnija: lėtai gyjanti krašto istorijos žaizda (4)

A. Kairys. Pridurčiau, kad ir per tėvus. Šiais metais mes pirmą kartą rengiame pažintines edukacines keliones, į kurias įtraukiame tėvus iš mokyklos tarybos, iš bendruomenės. Mat visų tėvų įtraukti į šias edukacines keliones neturime galimybių. Taigi tėvai, mokytojas ir mokiniai – štai ta trijulė, kurią mėginome sudaryti. Tėvai bendrauja su kitais tos vietovės gyventojais, kaimynais, įvairių tautų atstovais. Taip norime kelti lietuviškų mokyklų prestižą.

„Aleliumai“ gyvuoja ir kitus kelia iš miego

M. L. Ar esama nuostatos, kad su lietuviškų mokyklų moksleiviais kartu keliautų ir lenkiškų mokyklų moksleiviai?

A. Kairys. Oficialiai mes to nei skatiname, nei draudžiame, nes departamentas turi užsiimti sau būdinga veikla. O savaime žmonės ir moksleiviai bendrauja, ir tai labai gerai.

Z. Zinkevičius. Girdėjau, kaip lenkučiai lenkiškojo darželio grupėje lietuviškai kalba ne blogiau už lietuviukus lietuviškose grupėse.

Bet štai į kokį dalyką šiandien noriu atkreipti dėmesį, kad neatrodytų, jog Vilnijos krašte dirba prasti lietuviškų mokyklų mokytojai. Žinoma, pasitaiko ir atsitiktinių žmonių, bet jų visur būna. Kad tie mokytojai yra neblogi, man įrodo kad ir toks faktas. Nuvažiavau į Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos žymųjį Šalčios krašto renginį Aleliumai. Kažkodėl mūsų spauda apie šį renginį stengiasi nutylėti. Gražu pažiūrėti, kaip ten vaikiukai kalba lietuviškai, o juk beveik visi jie yra iš nelietuviškų šeimų. Kalba be akcento. Kieno čia nuopelnas? Mokytojų. O juk į pirmąsias klases ateina vaikai, su kuriais lietuviškai būna sunku susikalbėti. Labai geras ir vertintinas mokytojų sugebėjimas.M. L. Kad neatrodytų, jog spauda nutyli vertus paminėti renginius, apie „Aleliumus“ pasakysime šiek tiek daugiau. Šventę kasmet rengia „Vilnijos“ draugijos Šalčininkų rajono skyrius, ji vyksta Lietuvos tūkstantmečio gimnazijoje, kuri yra rajono lietuviškų mokyklų kultūros centras. Šiemet vasario 3 d. jau dešimtoje rajono mokyklų dainų šventėje dalyvavo kone tūkstantis moksleivių ir svečių, tarp jų – Europos Parlamento narys prof. Vytautas Landsbergis, Lietuvos Seimo narys R. Kupčinskas ir kiti. Šiemet šventėje dalyvavo 15 Šalčininkų rajono mokyklų: Dieveniškių „Ryto“, Poškonių, Eišiškių S. Rapolionio, Tetėnų „Šalčios“, pradinė Milkūnų ir kitos mokyklos. Šios mokyklos palaiko savo protėvių tradicinę kultūrą ir nusipelno didžiausios mūsų pagarbos bei valstybės palaikymo. Beje, Milkūnų pradinę mokyklą, kaip ir kai kurias kitas, buvo sunaikinusi Šalčininkų rajono savivaldybė, o ją atkūrė Vilniaus apskrities viršininko administracija.

A. Masaitis. Ten, kur geri mokytojai, gerai dirba mokykla, vaikai kalba lietuviškai be akcento. Ir tokių mokinių daugėja. Vilniaus rajone lietuviškai kalbančių moksleivių daugėja, o ne mažėja. Tačiau dr. K. Garšva ir Mokslo Lietuva teisingai pažymi, kad nemažai lietuviškų mokyklų Vilniaus rajone buvo uždaryta, ir kartais šitai atsitikdavo ne be mokytojų kaltės. Todėl veikiančiose mokyklose reikia būti budriems, kad neatsitiktų panašių dalykų.

Z. Zinkevičius. Būdamas ministru gavau pylos už Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio vidurinę mokyklą (dabar gimnazija). Pagrindinis Lietuvos pareigūnas įpykęs tiesiog pareiškė: „Už tuos pinigus buvo galima tris mokyklas pastatyti“. Taip, bet jos visos trys būtų buvusios tuščios, o šita – pilna. Mokykla labai gerai įrengta. Į ją pereina vis daugiau ir kitų tautų moksleivių. Žmonės įsitikinę: jeigu puikūs rūmai, mandagūs mokytojai, tai ir mokslas geras.

Reikia turėti galvoje Vilnijos krašto žmonių psichologiją. Jie labai išdidūs, ir jiems tai labai svarbu. Vienas pavyzdys. Kai dar buvau švietimo ir mokslo ministru, atvažiavau į Pelesą. Tai Gudijoje, už Lietuvos sienos, bet tas pats ir mūsų krašte. Buvo švenčiama viena šventė, paprašiau vairuotojo privažiuoti prie mokyklos, o pats nutariau pėsčias pereiti per miestelį. Pasiveja mane gudas, vežasi vaiką. Gudas su manimi pasisveikina gudiškai, o vaikas – lietuviškai. Pasiūlė sėstis, pavėžės. Sėdu, važiuojam kartu. Žiūriu, suka į lietuvišką mokyklą. Klausiu gudo, kodėl į lietuvišką važiuoja, o ne į aną, gudišką. Tas pažiūrėjo, nusispjovė ir sako: „Gal pas ubagus vaiką leisi…“ Taip pasakė. Mat gudiška mokykla buvo kiauru stogu. M. L. Ką jau ką, o lenkiškas mokyklas Lietuvoje Lenkija sugeba šelpti, palaikyti. Ir tai patraukia moksleivius į tas mokyklas.

Z. Zinkevičius. Lenkai yra geri psichologai, to iš jų neatimsi.