Artūras Hermanas: „Svarbu nuolat gausinti lietuvių ir vokiečių istorinio patyrimo aruodą“
Manau, kad taip, nes jiems buvo įsakyta grįžti į savo gimtinę. Jiems suteikė ūkius ir paramą įsigyvenimui. Tačiau tie sugrįžėliai buvo griežtai atitraukti nuo lietuvių, turėjo savo mokyklas, savivaldą ir nepriklausė nuo lietuviškos savivaldos. Jais rūpinosi nacionalsocialistų partija, taigi politiškai jie buvo Vokietijos kolonizavimo įrankis nacių rankose. Žinoma, ne ką spėjo per tuos dvejus metus Lietuvoje. 1944 m. liepos mėn. teko bėgti atgal į Vokietiją. Pasilikusius vokiečių kilmės asmenis sovietai išvežė į Tadžikiją, tačiau tuoj po karo pasitraukusius Lietuvos vokiečius rinko neva kaip sovietinius piliečius ir grąžino vėl į Lietuvą. Taip mus parvežė net jau iš amerikiečių zonos atgal į Lietuvą.
Didžiuojasi esąs ir Lietuvos pilietis Grįžkime į šias dienas. Kaip į jus, panašaus likimo žmones, žiūri vokiečiai? Kuo laiko? Kitaip tariant, ar Vokietijoje esate savas?
Žinoma, vokiečiai mus laiko savais, nes mes esame vokiečių kilmės, o aš net esu gimęs kaip Vokietijos pilietis. Vokietijoje tokių žmonių yra labai daug, ypač vakarinėje dalyje. Nepriklausomai nuo jų tarmės ir kilmės, jie laikomi saviškiais. Tarmės, sričių gyventojai dabar labai susimaišę. Dar ir dabar daugybė buvusios Rytų Vokietijos gyventojų persikrausto į vakarinę dalį. Pats niekada neslepiu, kad kartu esu ir lietuvis, tad žmonės, su kuriais bendrauju, žino mano kilmę ir mano ryšius su Lietuva.
Esate ryšio tarp dviejų kultūrų žmogus. Ar jaučiate tai kaip privalumą? O gal kaip prigimtinę „nuodėmę“?
Didžiuojuosi, kad esu ir Lietuvos pilietis. Atgauti buvusią tėvų pilietybę buvo gana sunku, nes Lietuvos konstitucija numato šią galimybę tik lietuvių kilmės asmenims. Man tik Lietuvos prezidento malonės dėka buvo suteikta Lietuvos pilietybė. Šiuo metu turiu dvi pilietybes. Jaučiuosi apdovanotas, be to, esu „dvigubas“ Europos pilietis.
Jaučiatės esąs atsakingas už Lietuvos reikalus?
O taip. Dalyvauju Lietuvoje rinkimuose, seku politinio gyvenimo peripetijas. Beveik kasmet lankausi Lietuvoje.
Tarp lietuviškų knygų Vokietijoje Kuo remiatės gilindamasis į mokslo ir kultūros interesų sritį? Tikriausiai nepakanka Heidelbergo universiteto Teologijos fakulteto bibliotekos?
Deja, Teologijos fakulteto bibliotekoje medžiagos apie Lietuvą nėra, todėl tenka jos ieškoti kitose bibliotekose. Vokietijoje netrūksta galimybių domėtis lituanistika.
Hiutenfelde, kur yra lietuvių bendruomenės centras, taip pat turime ir Lietuvių kultūros institutą. Esame įsirengę mokslinę biblioteką, kurioje yra apie 8 tūkst. knygų, dauguma lietuviškų. Tą biblioteką aš ir tvarkau. Pradėjome knygas kaupti dar tais laikais, kai neturėjome galimybės gauti knygų iš Lietuvos, todėl bibliotekoje yra daugiausia lietuvių išeivijos knygos. Pasikeitus politinėms sąlygoms sudarėme sutartį su Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka, kuri mums veltui siunčia tam tikrą naujai išleistų lietuviškų knygų kiekį. Užsisakome svarbesnių knygų, kurios galėtų būti įdomios Vokietijoje gyvenantiems lietuviams. Tos knygos įtraukiamos į elektroninį katalogą, tampa prieinamos visiems, ir skaitytojai jas skolinasi. Knygas galima užsisakyti per abonavimo sistemą, jas atsiunčiame paštu. Tokių skaitytojų nėra labai daug, bet atsiranda. Kiti net ir nemokėdami lietuviškai nori susipažinti su knyga, perskaito bent santraukas kitomis kalbomis, o kartais prašo jiems atsiųsti tik vokišką ar anglišką santrauką. Jeigu knyga iliustruota, tai jos informacinė vertė didesnė, ji gali būti naudinga net kalbos nemokančiam žmogui. Taigi kiekvienam norinčiajam suteikiame galimybę naudotis knygomis.
Ar turite archyvų?
Turime tik vieną – prie Lietuvių kultūros instituto. Archyve telkiame daugiausia lietuvių bendruomenės palikimą, taip pat iš kitų Vokietijos vietovių, pavyzdžiui, Miuncheno ir kitų miestų lietuvių būrelių veiklos. Turime Lietuvos diplomato Alberto Geručio palikimo dalį. Netrūksta ir senesnės literatūros iš 1918–1940 m. nepriklausomos Lietuvos laikų.
Žinoma, ne vien tik mokslinis darbas yra svarbiausias mūsų archyvų kaupimo tikslas. Norime išsaugoti ir sujungti dabar veikiančius lietuvių bendrijų archyvus. Labai svarbūs yra Vasario 16-osios lietuvių gimnazijos Hiutenfelde ir visos Vokietijos lietuvių bendruomenės archyvai. Jeigu kam nors kils mintis tyrinėti Vokietijos lietuvių bendruomenės veiklą, tai tą medžiagą ras pas mus.
Tačiau kol kas tokių tyrinėtojų neatsiranda? O gal vienas kitas tyrinėtojas glaudžiasi prie Lietuvių kultūros instituto?
Negaliu pasakyti, kad glaudžiasi. Lietuvių kultūros institute dirba 3–4 žmonės, nors be jokio užmokesčio. Dr. Vincas Bartusevičius kaip vadovas, aš kaip bibliotekininkas, prisideda dar vienas kitas. Kartą per metus rengiame mokslinį suvažiavimą, ir tai mūsų svarbiausias gyvybingumo ženklas. Kartu tai galimybė pritraukti ir vokiečių mokslininkus. Visą laiką stengiamės sudaryti sąlygas ir skatiname vokiečius tyrinėti lietuviškas temas. Mes juos kviečiame, jie pasirenka tyrinėjamą temą ir taip praturtina mūsų suvažiavimų mokslinį turinį.
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
Nuotraukoje: Mažosios Lietuvos paveldui skirta konferencija buvo pradėta Klaipėdos senamiestyje: prof. Domas Kaunas, dr. Algirdas Matulevičius, prof. Manfredas Kleinas, dr. Vaclovas Bagdonavičius, Artūras Hermanas ir Iveta Jakimavičiūtė
