Tautos atgimimo keliu

Lietuvių mokslo draugijai teko veikti labai sunkiomis sąlygomis. Pralaimėtas Rusijos karas su Japonija ir 1905–1907 m. pirmosios Rusijos revoliucijos sukrėtimai gerokai susilpnino carinį režimą, vertė suteikti kai kurių lengvatų ir Šiaurės vakarų kraštui, bet valdininkų psichologija ir įpročiai taip greitai nesikeičia. Lietuvių mokslo draugijos veiklai buvo kenkiama visur, kur tik įmanoma: ribotos viešos paskaitos, iš anksto reikalauta pateikti referatų temas, trukdyta gauti užsienyje spausdinamus lietuviškus spaudinius, o posėdžių protokolai turėjo būti rašomi rusų kalba. Draugija negalėjo į savo posėdžius kviesti užsienio šalių mokslininkus, jeigu jie nebuvo draugijos nariai.

Tų suvaržymų buvo daugybė, ir jie ne itin skyrėsi nuo tų, kurie buvo taikomi sovietinės okupacijos metais. Skirtumas nebent tas, kad per paskutiniąją okupaciją būtų neįmanoma įsivaizduoti pasirodant kad ir tokio leidinio kaip Lietuvių tauta. Taigi J. Basanavičiui imperinėje valstybėje bent šiek tiek buvo lengviau kvėpuoti, negu jo darbų tęsėjams totalitarinio režimo sąlygomis, nors nė vienas juk nebuvome atsidūrę tautos patriarcho kailyje. Kad ir kaip reikliai kartais atsilieptume apie savo tautą ir pačius save, vis dėlto tenka pripažinti esant pasąmoningą ir gelmingą tautos instinktą: tautos patriarcho titulo ligi šiol nusipelnė tik šis vienintelis asmuo. Tame išskirtinume juk taip pat glūdi gili prasmė.

Lietuvių mokslo draugijos nariais buvo iškilūs kitų tautų mokslininkai lituanistai – vokietis A. Becenbergeris, latvis J. Endzelynas, rusas F. Fortunatovas, suomis A. Niemis ir daugelis kitų. Sutikdami būti nariais kitų tautų iškilūs protai tuo pačiu pripažino juk ne vien šią draugiją, bet ir patį lietuvių tautos kaip savarankiškos Europos tautos buvimą, o tokio pripažinimo labai reikėjo net ir XX a. pradžioje. Juk tik 1904 m. caro valdžia atšaukė lietuviškos spaudos draudimą, tuo neoficialiai tarsi pripažindama rusifikacinės politikos šiame krašte pralaimėjimą. Mat oficialiuose žemėlapiuose tokia sąvoka kaip Lietuva išvis neegzistavo. Buvo Rusijos imperijos Šiaurės vakarų kraštas, etninės lietuvių žemės, kur, beje, lietuviai ir sudarė didžiausią tautinę grupę. Lietuviams buvo pripažintas vienos iš tautinių mažumų vadinamajame Rusijos šiaurės vakarų krašte statusas. Gudai ir to negavo, buvo pripažįstami tik kaip sudėtinė rusų tautos dalis, geriausiu atveju etnografinė grupė. Mat rusų tautą pagal oficialų to meto valdžios požiūrį sudarė didžiarusiai, mažarusiai (ukrainiečiai) ir baltarusiai.

Pažymėtina, kad lietuviai krašte sudarė didžiausią tautinę grupę pagal gyventojų skaičių, bet ne pagal intelektinį potencialą. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinis ir kultūrinis paveldas, ypač to paveldo aukštoji, t. y. lenkakalbė dalis, jau buvo spėjusi tapti Lenkijos istorinės tradicijos ir savimonės dalimi. Bent jau daugumos lenkiškai kalbančių šio krašto žmonių sąmonėje.

Žinoma, buvo ir skiriančiųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinę tradiciją nuo Lenkijos karalystės politinių realijų ir kultūrinės tradicijos, bet ta skiriamoji riba toli gražu nebuvo visuotinai priimta ir visiems gerai suprantama. Platesnėje visuomenėje vyravo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ištirpimo Lenkijos karalystėje istorijoje nuostata.

Mąstant apie lietuvių tautos ateitį neišvengiamai turėjo iškilti praradimų pašalinimo, istorinio teisingumo atkūrimo klausimai. Vilniaus universiteto atgaivinimas, pagaliau ir Lietuvos valstybės atkūrimo klausimai, tegul ir ne iš karto, bet turėjo iškilti, nes glūdėjo šviesiausių žmonių sąmonėje. Reikėjo tik parankaus momento, palankių aplinkybių ir tai, kas glūdėjo istorinėje praeityje bei žmonių sąmonėje neišvengiamai iškilo į svarbiausių darbų dienotvarkę.

Atrodo, kad Lietuvos ateitį siejantys su tautine idėja, ne itin rūpinosi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldu, bent jau to paveldo elitine, t. y. lenkakalbe dalimi, nelabai stengėsi didžiosios dalies LDK palikimo įkomponuoti į ateities Lietuvos modelį. Atostūmio jėgos buvo stipresnės už gravitaciją, nes grįžimas, atkūrimas, atstatymas neišvengiamai būtų siejęs su lenkiška kultūra, daug stipresne ir todėl pavojinga gležnam modernios lietuvių tautos daigui. Modernios lietuvių tautos modelis, kuriamas etniniu lietuviškumo pagrindu, kur lakmuso popierėliu buvo daukantiškasis supratimas – lietuvis yra tas, kuris kalba lietuviškai – aiškiai kirtosi ir atrodė nesuderinamas su politinės tautos modeliu. Pastarajam atstovavo Mykolo Römerio ir jo šalininkų ideologija, kur skiriamuoju bruožu buvo požiūris į LDK paveldą kaip netapatinamą su priklausomybe Karūnai. Kalbai M. Römerio modelyje nebuvo skiriamas bent kiek svarbesnis vaidmuo.

Jono Basanavičiaus ir jo aplinkos lietuvių vizijose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldo lenkiškoji tradicija atrodė pernelyg sunkiai absorbuojama kliūtis. Atrodė geriausia tos tradicijos atsisakyti, palikti lenkams. Šį teiginį patvirtina Lietuvių mokslo draugijos santykiai su tais pačiais 1907 m. įsteigta Vilniaus mokslo bičiulių draugija (Towarzystwo Przyjaciól Nauk w Wilnie). Tai lenkų mokslininkų draugija, užsibrėžusi tyrinėti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinį ir kultūrinį paveldą, rinkti, kaupti bei tyrinėti šioje valstybėje gyvenusių tautų etnografinę medžiagą, skelbti šiems dalykams skirtas publikacijas, puoselėti praeities paminklus. Draugija dirbo kraštotyros ir mokslinį darbą, leido metraštį ir tęstinius leidinius, prisidėjo prie Trakų ir Vilniaus pilių liekanų apsaugos.

Lietuvių mokslo draugija ir Vilniaus mokslo mylėtojų draugija, nors ir konkuruodamos, puikiausiai sutarė, derino kai kuriuos tyrinėjimus, ilgainiui tapo net viena kitos kolektyvinėmis narėmis. Vilniaus mokslo bičiulių draugija veikė iki 1941 metų: Lietuvą okupavus sovietams draugija 1940 m. spalio 1 d. buvo prijungta prie Lituanistikos instituto, vėliau priklausė 1941 m. sausio mėn. įsteigtai Lietuvos mokslų akademijai. Draugijos ir jos muziejaus rinkiniai buvo perduoti įvairioms mokslo ir kultūros įstaigoms: rankraščiai – Istorijos archyvui, knygos – Mokslų akademijos bibliotekai, sukaupti eksponatai – į Istorijos ir etnografijos, t. y. Lietuvos nacionalinį muziejų ir Lietuvos dailės muziejų.

Lietuvių mokslo draugija buvo ne šiaip viena iš tarpstočių, vedusių į nepriklausomos valstybės sukūrimą. Ji nuosekliai ir kantriai rengė intelektualus, būsimosios valstybės atkūrėjus, valstybininkus, krašto šviesuomenę, inteligentiją. Netenka stebėtis, kad net 18 Lietuvių mokslo draugijos narių 1918 m. vasario 16-ąją pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, tapo šio vieno svarbiausių lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės dokumento istorinio įvykio signatarais. Lietuvių tautos ir jos aukščiausios politinės brandos formos – būsimosios valstybės ateitis, Jono Basanavičiaus aplinkos žmonių visados buvo siejama su švietimu, mokslu. Ta mintis juk užkoduota ir Vinco Kudirkos Tautinėje giesmėje, kur kalbama apie „saulę Lietuvos, tamsumus prašalinančią“.

Būtų įdomu panagrinėti, kada ši aušrininkų, J. Basanavičiaus aplinkos Lietuvos idealistų nuostata pradėjo netekti savo tiesioginės reikšmės. Šiandien su labai didelėmis išlygomis ir nedrąsiai galėtume išsitarti, kad dabartinėje Lietuvos valstybėje ateitis siejama su mokslu. Tai būtų savaime suprantama nebent patiems mokslininkams, kurie Lietuvoje sudaro toli gražu ne įtakingiausią mažumą. Veikiau tokią mažumą, kuriai nuolat tenka girdėti priekaištus, kokią ji didelė našta šalies biudžetui ir apskritai šiandien, girdi, reikia „visai kitokio“ mokslo, kitokio švietimo. Kokio? Rišlaus atsakymo nesulauksime. Išties reikia daug „tamsumų prašalinti“ šalyje, septyniolika metų žengiančioje nepriklausomybės keliu.

Šiose pabirose pastabose nesistengta išsamiai apibūdinti Lietuvių mokslo draugijos reikšmės ir jos atliktų darbų svarbos visai tolesnei Lietuvos valstybės bei lietuvių tautos raidai, taip pat mūsų istorinei patirčiai. Apie tai būtina mąstyti nuolat, nelaukiant patogaus preteksto ar jubiliejaus. Kadangi iškilios datos turi neatšaukiamą savybę ateiti ir praeiti, tai bent šiokiais tokiais Lietuvių mokslo draugijos 100-mečio materialaus buvimo ženklais būtina pasirūpinti. Pirmiausia turėtų būti tęsiami J. Basanavičiaus, J. Šliūpo, M. K. Čiurlionio ir kitų šviesiausių tautos asmenybių keltų Tautos namų kūrimo darbai, kurių idėja po ilgų diskusijų ir ginčų šiemet įgijo kiek realesnius kontūrus bent jau iniciatyvinės grupės pasirašytomis sutartimis su Vilniaus miesto savivaldybe ir atminimo akmens atidengimo iškilmėmis Kovo 11-ąją ant Pamėnkalnio.

Galima išgirsti teigiant, kad šiandien Tautos namų aktualumo nelikę, nes atkurtoji Lietuvos valstybė ir esanti patikimiausi Tautos namai, apie kokius tik galėjo svajoti Basanavičiaus aplinkos šviesiausi protai, tad kokių kitų namų dar reikia. Vis dėlto reikia. Jeigu kas jaučia alergiją dėl pavadinimo – Tautos namai – tai juk ne pavadinime esmė. Tai gali būti Jaunimo centras ar reprezentacinė valstybės koncertų salė (kaip architekto Alvaro Alto suprojektuoti Finlandia rūmai Helsinkyje), gal ir visai kito pobūdžio visuomeninių ir kultūrinių renginių miesto salė. Svarbu, kokią prasmę mes tam rūmui suteiksime, kaip sugebėsime susieti su istorine atmintimi.

Pradėti galima ir nuo mažesnių darbų. Būtina pažymėti su Lietuvių mokslo draugijos veikla susijusius pastatus Lietuvos sostinėje, kad jie naujai prabiltų, taptų ir naujais ekskursinių maršrutų objektais.

Gediminas Zemlickas

Nuotraukose:

Pirmosios Lietuvių mokslo draugijos valdybos nariai: iš viršaus Antanas Smetona, Petras Vileišis, dr. Jonas Basanavičius, Povilas Matulionis, Antanas Vileišis; apačioje kun. Juozas Tumas, Jonas Vileišis, dr. Stasys Matulaitis ir dr. Juozas Bagdonas-Bagdanavičius

Lietuvos nepriklausomybės signatarų namuose Lietuvių mokslo draugijos 100-mečiui skirtoje konferencijoje su pranešėju diskutuoja dr. Algimantas Jakimavičius