Kokios reikia „Mokslo Lietuvos“. Apie ekspertizę (4)

Pradžia Nr. 6, 7, 9, 10.

Vytautas Rimša

Ekspertas doc. dr. Almantas Samalavičius be reikalo sugretino dalykus – mokslininkų pagerbimą ir jų straipsnius apie „vykstančių procesų analizę“, – kurių nedera gretinti ir priešinti. Mat šie du dalykai (čia net neleidžiu sau minties, kad redakcijos darbuotojai, metę laikraščio leidybos darbus, ims analizuoti vykstančius procesus – mokslo ar kitus) turi teisę laikraštyje, kaip ir gyvenime, egzistuoti savarankiškai, net negali pretenduoti atstoti vienas kitą.

Tačiau ekspertas dėl nesuprantamų priežasčių labai sumenkino tuos dalykus, kurie, man rodos, yra įdomūs ir svarbūs ne vien mokslininkams, bet ir kitiems laikraščio skaitytojams. Tai įvairių sričių žymiausių mūsų šalies mokslininkų gyvenimas, jų veikla, jubiliejai ir kiti pagerbimai, atlikti moksliniai darbai ir jų pristatymas visuomenei, premijų skyrimas ar teikimas, ryšiai su užsienio mokslininkais. Vien prof. V. Vitkauskas savo atsiliepime (2006, Nr. 20, p. 14) paminėjo daug šalies mokslininkų, kuriuos Mokslo Lietuva laiku ir plačiai pristatė šalies visuomenei.

Nesuvokdamas visų laikraščio funkcijų labai trivialiai apie šios rūšies publikacijas atsiliepia ir ekspertas Andrius Navickas. Jis rašo: „Dauguma proginių straipsnių ar ataskaitų apie renginius. Žiupsnelis mokslo populiarinimo ir tiek.“ Pirmiausia čia kažkoks alogizmas. Rodos, autorius neskiria straipsnių rūšių. Kitaip kaip galima rašyti: „Dauguma proginių straipsnių (...). Žiupsnelis mokslo populiarinimo“ (2006, Nr. 17(351), p. 14). (Čia ir toliau išryškinta mano, – V. R.) Kadangi visi mano ir prof. V. Vitkausko minėti proginiai straipsniai apie Lietuvos mokslininkus, jų veiklą ir kiti yra skirti mokslo populiarinimo grupei (o kiek tokių straipsnių laikraštyje būta!?!), jų niekaip nepavadinsi „žiupsneliu“.

Kita vertus, mokslo populiarinimo straipsniai yra labai svarbūs tiek kultūrine ar edukologine, tiek patriotine prasme. Savųjų mokslininkų nevalia pamiršti, nors daugelis jų šiandieninės politikos yra nustumti į šalikelę. Ypač didelę edukacinę ir auklėjamąją reikšmę tokie straipsniai turi besimokančiam jaunimui. Prisiminkime, ką apie tai sako pedagogas J. Bagdonas (2006, Nr. 18(352), p. 15). Galbūt jau šiandien juos skaito būsimieji mūsų šalies daukšos, kubiliai, matuliai, gimbutienės, marcinkevičiai ir daug kitų būsimų Lietuvos mokslininkų – akademikų, daktarų, profesorių. Juk neretai sakoma, kad asmeninis pavyzdys yra geriausia auklėjimo priemonė.

Aštunta. Negalima sutikti su A. Samalavičiaus teiginiu, kad Mokslo Lietuvoje apie konferencijas pateikiama tiek, kiek spėja surinkti vienintelis visur lakstantis redaktorius. Nieko panašaus! Štai, prieš keletą metų Rygoje UNESCO, IFLA (Tarptautinė bibliotekų asociacijų federacija) ir Latvijos nacionalinė biblioteka surengė Rytų Europos valstybių tarptautinę mokslinę konferenciją Žodžio laisvė. Cenzūra. Biblioteka, kurioje dalyvavo Didžiosios Britanijos, JAV, Belgijos, Danijos, Norvegijos, Prancūzijos, Švedijos, Latvijos, Lietuvos, Estijos, Vengrijos, Vokietijos, Rusijos, Slovėnijos, Kroatijos ir kitų šalių mokslininkai. Buvo perskaityti 79 pranešimai, tarp jų – 6 iš Lietuvos (prof. habil. dr. K. Sinkevičiaus, prof. habil. dr. O. Voverienės, šių eilučių autoriaus ir kt.). Grįžusi iš Rygos O. Voverienė parašė plačią konferencijos tematikos, problematikos ir idėjų apžvalgą, kuriai redakcija nepagailėjo vietos ir išspausdino net dviejuose laikraščio numeriuose (Tarptautinė konferencija, 1998, Nr. 20, p. 9; Nr. 21, p. 9). Tokių pavyzdžių tikrai daug. Kodėl ekspertai šių straipsnių laikraštyje nepamatė?

Čia galima pridurti, kad visiškai nepagrįsti yra ekspertų kaltinimai redakcijai ir dėl to, kad vienos konferencijos aprašomos per kelis laikraščio numerius, o kitoms vietos čia skiriama mažiau. Konferencija konferencijai nelygi. Juk pasitaiko ir tokių, kurioms pristatyti ir dešimties laikraščio eilučių užtenka. Bet čia jau ne redakcijos darbuotojų rūpestis. Redakciją verta tik pagirti, kad ji vietos laikraštyje skiria tiek, kiek pats renginys to vertas, ir nesiekia visas konferencijas „tempti ant vieno kurpalio“. Jokios niveliacijos čia nė negali būti.

Devinta. Laikraščio funkcijų ir jo paskirties nesupratimas, redakcijos darbo specifikos ir jos uždavinių miglotas įsivaizdavimas, praktinio leidybinio darbo stoka ir labai menka, rodos, pažintis su laikraščiu, kurį vertina, ekspertui A. Navickui diktuoja tokias išvadas: „(...) savaitraščiui būdingas mokslo vidaus (? – V. R.) problemų vengimas, savirefleksijos trūkumas, slystama paviršiumi vengiant nėrimo į problemų tirštumą.“ Na, čia „savirefleksijas“ ir „tirštumas“ palikime pačiam ekspertui. Tačiau redakcijos darbuotojų ir mokslininkų parašytų bei Mokslo Lietuvoje paskelbtų straipsnių turinys rodo, kad šiame laikraštyje niekas „neslysta paviršiumi“, nevengia nei mokslo vidaus, nei išorės problemų. Tačiau norint tai pastebėti pirmiausia reikia nuodugniau pažvelgti į laikraštyje skelbiamų straipsnių turinį. Dėl to šios eksperto pastabos taip pat negalima laikyti pagrįsta.

Dešimta. Negalėčiau sutikti, kad gyvenime būtų laikomasi dvigubų standartų. Tai iškreipia visuomenės norminę orientaciją ir norminių dalykų konceptualią sampratą. Manau, tai privalu ir kiekvienam mokslininkui ar ekspertui. Deja, su laikraščio ekspertų vertinimais atsitiko kitaip.

Štai doc. dr. A. Samalavičius savo rašinyje daro tokią prielaidą (tiksliau – kelia uždavinį): „Lietuva yra ES narė, todėl būtina savo kultūros projektus vertinti šiuolaikinės Europos kontekste.“ Tiesa, iš šio pasakymo dar neaišku, kas turi vertinti savo projektus: Lietuva, laikraščių, kurių ekspertizė atliekama, redakcijos ar patys ekspertai, kuriems pavesta tą ekspertizę atlikti? Prielaidas ar uždavinius ekspertui, kaip ir bet kuriam kitam rimtam mokslininkui, privalu formuluoti preciziškai tiksliai ir aiškiai. Bet tiek jau to. Lietuvoje prasidėjo projektomanijos epidemija, ir jai reikia atiduoti duoklę. Šalyje kuriasi net specialios projektų rengimo firmos. Ne mada, o bėda! Prisigyvenome iki to, kad net žemdirbys bulvių lauke privalo ne bulves prižiūrėti, bet „Europos kontekste“ projektą rengti.

Taigi iškėlęs tokį uždavinį kitiems, ekspertas, imdamasis devynių kultūros leidinių ekspertizės, pirmiausia, rodos, pats turėjo susimąstyti, kaip su tuo „Europos kontekstu“ pats susidoros. Nepasisekė ekspertams aiškiai ir tiksliai suformuluoti savo ekspertinio darbo uždavinių. A. Navickas, keldamas juos kultūros leidinių ekspertams, uždavinius vadina „klausimais“, o doc. dr. A. Samalavičiaus – „aplinkybėmis“. Na, tarkime, kad tai – stilistiniai nesusipratimai. Bet štai, kur bėda. Pastarasis ekspertas, tarp kitų klausimų (uždavinių), ketina išsiaiškinti, ar per penkiolika metų pasisekė SRTR fondo remiamiems lediniams suformuoti šiuolaikiškus leidinių pavidalus. Tad nuo šios docento rašinio eilutės skaitytojas jau ir ima pasigesti „Europos konteksto“. Reikalas paprastas: skaitytojas nebegali suprasti, ką ekspertas čia norėjo pasakyti. Mat mokslinėje literatūroje, leidybos terminų žodynuose, pasauliniuose (ISO), taip pat bendruosiuose – pasauliniuose ir europiniuose standartuose (ISO/E) leidinių pavidalai nėra minimi. Gal autorius nežino, kad pagal šiuolaikinę pasaulinę leidinių klasifikaciją visi leidiniai skirstomi į rūšis pagal tipus, formatą, išleidimo periodiškumą, spausdinamos medžiagos turinį ir t. t.?

Atidžiai analizuojant docento pastabas ir kitus abejotinus prasitarimus dėl Mokslo Lietuvos funkcijų, uždavinių, paskirties bei straipsnių rūšių, skaitant tekste minėtus ir kitus panašius terminus, neapibrėžtus jokiuose šiuolaikiniuose ISO, ISO/E standartuose, peršasi išvada, kad gerbiamas ekspertas į pasaulinį, ES ir netgi Lietuvos (daugelis ISO/E ir ES standartų šiuo metu jau galioja Lietuvoje) kontekstą tiesiog nekreipia dėmesio. Tad pastabose dėl laikraščio funkcijų, uždavinių ar straipsnių tipo reiškiama ne norminė (visuotinai nustatyta, standartizuota, pripažinta), bet vien subjektyvi nuomonė.

Vienuolikta. Ekspertų rašiniuose yra tokių vertinimų ir išvadų, kuriuos dėl per didelio atitolimo nuo realybės galima būtų vadinti jau ne ekspertų vertinimais, o tiesiog ekspertų vizijomis. Štai, kad ir tokia A. Navicko baigiamoji išvada: „(...) Mokslo Lietuva tėra tikrai akademiškų diskusijų apie Akademiją ir mokslą simuliacija.“ Iš pradžių pamaniau, kad čia įsivėlė kažkokia korektūros klaida. Kaip galima taip sumenkinti ir tiesiog nubraukti šešiolikos metų, viso būrio žmonių atliktą darbą? Deja, korektūros atitaisymo laikraštyje iki šiol nepasirodė. Vadinasi, įrašas yra autentiškas. Ar atsiras bent vienas šio laikraščio darbuotojas, autorius, mokslininkas ar kitas skaitytojas, kuris galėtų sutikti su tokia eksperto vizija?

Yra ir daugiau panašių pastabų. Jų net neverta komentuoti. Pats skaitytojas jas suras ir įvertins. Be to, šiuose vertinimuose yra dalykų, kuriuos ir vienaip, ir kitaip vartydamas, jų prasmės taip ir nesupratau. Pavyzdžiui, ekspertas A. Navickas rašo: „Deja, leidinyje pernelyg vyrauja mokslo institucijų viešieji ryšiai (argi jie – leidėjui, žurnalistams ar ekspertams trukdo? Juk patys ekspertai skatina burti daugiau autorių! Kaip be viešųjų ryšių tai atlikti?, – V. R.), o ne akademiškai sąžininga diskusija.“ Kam priešinti nesugretinamus dalykus? Palikime ir tai skaitytojams. Panašius šių ekspertų kryžiažodžius tegul jie sprendžia.

Kaip jau minėta, dalis ekspertų pasamprotavimų ir pastabų dėl Mokslo Lietuvos (per praktinės patirties stoką ar laikraščio redakcijos darbo specifikos nesupratimą) yra skirta ne tam adresatui. Tai natūralu, nes ekspertai nesuvokia šio laikraščio funkcijų. Patys ekspertai jas adresuoja būtent laikraščio redakcijai, tačiau faktiškai pastabos, kurios susijusios su paties Lietuvos mokslo, jo organizavimo, vadybos, informavimo ir kitais reikalais, tiesiogiai priklauso Lietuvos mokslo strategams ir organizatoriams, šalies valstybinėms ir kitoms mokslo ir mokymo institucijoms, tarp jų – Lietuvos mokslų akademijai, Lietuvos mokslininkų sąjungai ir panašiai.

Kaip tik dėl to ekspertų vertinimuose pirmiausia keletas pastabų ir pastebėjimų yra skirta mokslinių institucijų grupei. Tarp jų – ir medžiagos, renkamos ministerijų posėdžiuose kokybė; ir aiškiai nusveriantys „institucinių mokslo įstaigų interesai“; ir „sporadiški“ pasikalbėjimai su mokslo vyrais ar institucijų vadovais; ir tai, kad „pertvarkyti iki normalaus informacinio (kam tokio reikia?, – V. R.) leidinio galėtų padėti tik gerai koordinuotos suinteresuotų institucijų ir leidėjų pastangos“ (doc. dr. A. Samalavičius) ir pan. Ir, žinoma, tai, kad trūksta „gilesnės diskusijos dėl humanitarinių ar socialinių mokslų problemų“, ar „akademinio gyvenimo skaudesnių problemų analizės“ ir kita (A. Navickas).