Vokiečių nacionalistų mėgstama tema – lietuvių nekultūra

Vokiečių inspiruojamas lietuvių žeminimas neleido propagandos paveiktiems lietuvininkams įvertinti tos kultūros, kurią iš tikrųjų kraštui nešė didlietuviai. O tarp jų būta nemažai labai kultūringų žmonių, prilygstančių vokiečiams. Pavyzdžiui, verta paminėti rašytoją, vertėją ir pedagogą Praną Mašiotą, kuris 1891–1915 m. mokytojavo Rygos realinėje mokykloje. Šiame mieste ir mokykloje stiprias pozicijas turėjo vokiečių kalba ir kultūra. Tad kai 1924–1929 m. palikęs Lietuvos švietimo viceministro postą direktoriavo Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje, jis visais atžvilgiais prilygo vokiškos kultūros išauklėtiems klaipėdiškiams ir kultūringiesiems vokiečiams. Kaip kultūros žmogus savo pirmtako P. Mašioto buvo vertas ir Kazimieras Trukanas. Nuo 1927 m. šioje gimnazijoje mokytojavo poetas Salys Šemerys, o 1934–1939 m. – Antanas Venclova. Visų lietuvių intelektualų neišvardysime.

1923 m. kompozitoriaus Stasio Šimkaus iniciatyva įkurta privati muzikos mokykla, kur dirbo įvairiatautis muzikų kolektyvas. Jame darbavosi vokiečių (kurį laiką mokyklos vicedirektoriumi buvo Aleksandras Johovas, berlynietis, 1892–1932 m. Klaipėdos Šv. Jono bažnyčios kantorius), čekų, vengrų, net rusų specialistai. Iš lietuvių šalia S. Šimkaus minėtini dar kompozitoriai – Jeronimas Kačinskas ir Juozas Žilevičius, taip pat pianistai. Joje yra dėstęs puikus vokiečių kalbos mokovas ir jų literatūros žinovas rašytojas Balys Sruoga. Mokykla atverdavo kelią į muziką ne tik lietuviams, bet ir vokiečiams. Ji skleidė muzikinę kultūrą visam Klaipėdos kraštui – didlietuviams, mažlietuviams ir tikriems vokiečiams. Tai unikalus tautų bendradarbiavimo ir darnaus darbo pavyzdys ne tik visoje Klaipėdos istorijoje, bet gal ir visame Rytų regione. Be didlietuvių dvasinės kultūros toks židinys nebūtų atsiradęs.

Didlietuviai apskritai teikė didelę reikšmę savo kultūrinių-meninių laimėjimų skleidimui Klaipėdos krašte. Ir šios pastangos dažniausiai kildavo be vyriausybės skatinimo. Jo kaip tik trūkdavo. Atrodo, tiek lietuvininkams, tiek vokiečiams intelektualams didelį įspūdį darydavo Kauno operos ir baleto teatro gastrolės, kuriais ne kuriais metais trukusios bene visą kurį vasaros mėnesį. Juos ypač žavėjo dainininko Kipro Petrausko pasirodymai operos spektakliuose. Apie tai skaitome tikro lietuvininko Jono Užpurvio epe (sakytume, epinėje poemoje) Auf dem Markt weissen Sklaven. Jo lietuviškas variantas vadinasi Turgus baltųjų vergų. Abu variantai išspausdinti jau po autoriaus mirties knygoje Mano literatūrinis palikimas (Vilnius, 1999, p. 11–121, 261–368).

Traukinys veža į Sibirą tremtinius. Tarp jų ir buvęs klaipėdiškis lietuvininkas apmąsto Klaipėdos krašto gyvenimą Lietuvos valdymo metais (citatos iš p. 292–293): „Lietuvai duonos / Niekada netrūko, su duona ji visad turtinga“; „Niekad netrūko žmonėms ar cukraus, mėsos ar šampano.“ Kilus kalbai apie pramogas, jo kaimynas ėmė žavėtis nepaprastu Kipro Petrausko pasisekimu Klaipėdoje:

„… Pasisekė man į Traviatą,

Perkirto jį kaimynas, jausmų savo nesuvaldydams.

Išparduota iš anksto viskas, nedaug tų lietuvių

Tuokart vietos tegavo, – visur vokiečiai prigužėjo.

Negirdėtas pasisekimas, – šalia Traviatos

Statė Pajaccio ir Rigoletto, tris operas statė!

……………………………………………………

Didelė staigmena vokiečiams, niekuomet negalvojo,

Kad maža lietuvių tauta sugebės sau sukurti

Įžymenybių vaidybos mene ir mūzų srityse.“

Toliau kaimynas prisimena, kaip po spektaklio važiavęs su keliais žymiais Klaipėdos vokiečių intelektualais: miesto direktoriumi Albers ir jo draugu gydytoju Lehrmannu. Šie neslėpė savo susižavėjimo spektakliais:

„Bais apsirikome mes, nestebėdami, kas prie pašonės.

Didelis tai mums smūgis, – užgriuvo mus rimtas pavojus.“

Tačiau baimintasi be pagrindo, nes aukštasis lietuvių operos ir kitų sričių menas nepasiekdavo paprastųjų klaipėdiškių lietuvininkų. Tai suvokė ir pagrindinis epo veikėjas:

„Brangiai tai atsėjo valstybei, tačiau nepasiekė

kaimo lietuvių liaudies šios dovanos retos ir kilnios.“

Klaipėdos krašte lietuvių masei kur kas prieinamesnis buvo 1935–1939 m. (iki kovo pabaigos) veikęs lietuviškas dramos teatras. Jam nemažai trukdė vokietininkai. Teatras spektaklius rodydavo ir kituose krašto miestuose bei miesteliuose, kur gaudavo didesnę sceną. Teatro trupė turėjo pajėgių aktorių ir režisierių. Borisas Dauguvietis ir Antanas Sutkus kaip režisieriai jau buvo žinomi Kaune, Klaipėdoje iškilo talentingas režisierius Romualdas Juknevičius. Čia subrendo visa plejada aktorių: Elena Bindokaitė, Valerijonas Derkintis, Galina Jackevičiūtė, Stepas Jukna, Alfonsas Radzevičius, Juozas Rudzinskas, Nelė Vosyliūtė ir kt. Teatre sėkmingai dirbo dailininkas Vytautas Palaima.

Per keturis su puse sezono buvo pastatyti 22 dramos veikalai. Tarp jų suvaidintos trys Petro Vaičiūno pjesės, Kazio Inčiūros Vincas Kudirka, Vydūno Vėtra, Kazio Binkio Atžalynas. Nemažai statyta nelietuvių dramaturgų veikalų ir inscenizacijų: mėgstamos buvo anglo Čarlso Dikenso kūrinių inscenizacijos, iš Šilutės apskrities kilusio Hermano Zudermano Tėviškė, Janio Rainio Pūsk, vėjeli, Moljero Skapeno juokai ir kt.

Dėl šio teatro indėlio propaguojant lietuvių kultūrą ir lietuvybės idėjas šiandien sunku ką tikriau pasakyti. Tokių entuziastiškų atsiliepimų kaip apie operos gastroles Klaipėdoje vargu ar rasis.

Kurį laiką pasvarsčius, ar vertėtų į Klaipėdą iš Kauno kelti Evangelikų teologijos fakultetą, ir paskui atsisakius šio ketinimo, pagaliau imta rūpintis sukurti šiame mieste lietuvišką aukštojo mokslo židinį. 1934 m. įkuriamas trimetis Klaipėdos prekybos institutas. Jo iniciatorius Ernestas Galvanauskas paskiriamas direktoriumi. Jam mokslo ir išprusimo būtų galėję pavydėti turbūt visi Klaipėdos krašte dirbę vokiečiai: 1902–1908 m. studijavo Peterburgo kasybos institute, 1912 m. Belgijoje, Lježe, gavo kalnų inžinieriaus, o 1913 m. – elektros inžinieriaus diplomus. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, kelis kartus buvo valstybės ministras pirmininkas, dažnai kartu eidavo ir kitų ministrų pareigas. 1924–1927 m. jis – Lietuvos atstovas Londone, 1927–1928 m. – Klaipėdos uosto valdybos pirmininkas. Iš tikrųjų jį tiktų laikyti tarptautine politiko, verslininko ir kultūrininko figūra. Jo vadovaujamas institutas subūrė veiklių dėstytojų kadrus ir per penkerius metus išleido 140 specialistų.

1935 m. Klaipėdoje duris atvėrė pedagoginis institutas. Jis buvo dvimetis ir rengė pradinių mokyklų mokytojus. Jame taip pat susibūrė aukštos kultūros humanitarų būrys. Iš pradžių instituto priešakyje stovėjo Vokietijos ir Prancūzijos universitetuose studijavęs Vytautas Soblys, vėliau jį pakeitė Vokietijoje fizikos ir matematikos mokslus baigęs Mečys Mačernis. Su jais darniai dirbo grupė Kauno universiteto absolventų. Šios mokyklos tikriausiai ilgainiui būtų davusios pagrindą Klaipėdos universitetui, apie kurį ketvirtajame dešimtmetyje buvo kalbama spaudoje ir valdžios institucijose.

Apie Lietuvos pastangas skleisti Klaipėdos krašte geriausius savo kultūros ir mokslo laimėjimus reikėtų specialios studijos. Čia galime dar pridurti, kad labai aukštos kvalifikacijos specialistų atsirado uosto tarnybose, spaustuvėje Rytas, miesto Raudonojo kryžiaus ligoninėje, privačiose firmose ir organizacijose. Didlietuviai davė daug paskatų lietuvininkų veiklai, kuri išaugo nematytu mastu. Tad, turint galvoje tą kultūros pakilimą Klaipėdoje ir krašte, verta paklausti ir šiandien kartojančius anų laikų nacionalistų vokiečių šmeižtus apie žemą lietuvių kultūrą. Kas ją iš tikrųjų reprezentuoja: ar keli smuklėje susipešę nusmurgę iš Žemaitijos vidurio atsibeldę kaimo jurgiai, ar štai tie išvardyti ir dar neminėti lietuviai intelektualai? Net ir paprasti Klaipėdos krašto mokyklų draugijos išlaikomų lietuviškų gimnazijų ir pradinių mokyklų mokytojai išsiskyrė aukšta kultūra, visuomeniškumu, nuoširdžiu įsitraukimu į vietos gyvenimą. Jie mielai bendravo ne tik su lietuviškos orientacijos klaipėdiškiais, bet ir padoriais, lojaliais Lietuvai vokiečiais. Tad čia galimas toks klausimas: kiek visi lietuvininkai sugebėjo ir kurie vokiečiai norėjo glaudžiai bendradarbiauti su iš Didžiosios Lietuvos atvykusiais lietuvių kultūrininkais? Ir reikia apgailestauti, kad kai kurie klaipėdiškiai, apskritai atsidavę lietuvybės reikalui, tam tikrais atvejais pasiduodavo vokiečių nacionalistų propagandos įtakai ir reikšdavo nepagrįstas pretenzijas didlietuviams ar Lietuvos Respublikos valdžiai. Štai šioje kovoje su vokiečiais ir vokietininkais dėl svyruojančių lietuvininkų, nepaisant tam tikrų teigiamų poslinkių, lietuvių patriotinis frontas Klaipėdos krašte nebuvo be spragų.

Nuotraukoje: Muzikos mokyklos orkestro repeticija Šaulių namų salėje. 1933 m. birželio 22 d. Viduryje iš kairės sėdi mokyklos direktorius Ignas Prielgauskas, stovi dirigentas Jeronimas Kačinskas ir dainininkas Stepas Sodeika. Nuotraukoje vokiečių kalba užrašyta J. Kačinsko dedikacija dainininkui Ernstui Schumannui (p. 304)