Vokiečių nacionalistų mėgstama tema – lietuvių nekultūra

Pabaiga, pradžia Nr. 9

Prof. Arnoldas PIROČKINAS

Į kurias ūkio sritis spraudėsi tie nelemtieji didlietuviai? Be minėtų valstybės įstaigų, kur reikėjo kvalifikuotų specialistų, dauguma atvykėlių dirbdavo žemės ūkyje samdiniais ir miestų įmonėse darbininkais. Antai P (etras) Kž (Kežinaitis?) straipsnyje Lietuvių darbininkų būklė Klaipėdoj (Lietuvos žinios, 1934 m. birželio 7 d., Nr. 127(4513), p. 2) pateikia duomenis, kad iš 2747 atvykėlių darbininkų Klaipėdos miesto fabrikuose dirba 1500, uoste – 472, prie geležinkelio – 490, artelėse – 200, neturi darbo 85. Jų uždarbiai menkesni negu vietinių darbininkų. Tik keturios įmonės, kur lietuviai darbininkai sudaro daugumą: Lietuvos eksportas (77 proc.), Liverma (verpalų fabrikas, 77 proc.), medvilnės fabrikas (68 proc.) ir vilnų fabrikas Gamza (58 proc.). Visose kitose įmonėse jų procentas esąs labai nedidelis arba visai į jas nepriimami. Tad atvykėliai darbininkai tikrai neatėmė iš klaipėdiškių duonos kąsnio, nes tenkindavosi tuo, kas likdavo nuo vokiečių ir lietuvininkų.

V. Gaigalaitis savo atsiminimuose teisingai pastebi: „Jie (t. y. didlietuviai) atsigabeno, žinoma, savo papročius, mūsų klaipėdiečiams svetimus ir nepriprastus, drauge“ (p. 245). Tarp jų, sutinkame, būta ir neigiamų dalykų, pavyzdžiui, besaikis girtavimas, kuris vesdavo prie barnių ir muštynių. Antai V. Gaigalaitis nurodo, kaip Patrų (Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinyne tokia vietovė nepažymėta) karčemoje didlietuviai girtuokliaudami susimušė, susidaužė ir susikruvino. „Vokiečių laikraščiai rašo plačiai ir nešvariai apie kautynes Patruose, – sako V. Gaigalaitis ir pabrėžia, – Tai yra ta lietuviškoji kultūra!“ (ten pat). Lietuvininkui dėl šio ir kitų panašių negarbingų dalykų skaudu. Tačiau jo lyg ir paskubėta prisijungti prie vokiečių smerkimų bei juos antrinti.

Viena, tolygių ekscesų ar kitokių nekultūros reiškinių, tuo labiau kriminalinių nusikaltimų, kiek pasidairę rastume ir vokiečių, prancūzų, anglų ar amerikiečių buityje. Neišvengdavo jų nė patys klaipėdiškiai – lietuvininkai ir vokiečiai. Pavyzdžiui, D. Kauno sudarytame albume Mažosios Lietuvos veidai ir vaizdai (2000, p. 264) įdėtos Poškų kaimo 7 ha ūkio savininko Jono Skvirblio nuotraukos. Pasirodo, šis klaipėdiškis 1930 m. rudenį prie Dovilų išardė siaurojo geležinkelio bėgius ir, sustabdęs traukinį, mėgino iš pašto vagono pagrobti vežamus pinigus. Įdomu būtų žinoti, kiek dėl šio įvykio kaltino klaipėdiškių ir vokiečių kultūrą vokietininkai ir pats V. Gaigalaitis?

Antra, ar vien kriminaliniai nusikaltimai bei visokie padorumą pažeidžiantys poelgiai apibūdina tautos kultūrą? V. Gaigalaitis ir kiti jam pritariantys lietuvininkai, smerkdami tokius didlietuvių išsišokimus, turėjo atremti nacionalistų vokiečių apibendrinimą ir parodyti, kas sudaro tikrąją lietuvių tautos kultūrą. Deja, jie to nepadarė nei šį, nei kitais sykiais. Jie nesipiktino nė vokiečių visokiais nusižengimais Klaipėdos krašte ar artimuose Rytprūsiuose – nebadė jais akių padoriems ir kultūringiems tautiečiams, kad štai kokia vokiečių kultūra!

V. Gaigalaičiui ir panašaus nusiteikimo lietuvininkams papiktinimą kėlė ne vien tokie nekultūros atvejai. Jie atmetė ir kitus, tikros kultūros bruožus. Kreipimesi į krašto gubernatorių surinkimninkų sakytojo A. Baltrio žodžiais perpasakojami nepriimtini tokie didlietuvių atnešami dalykai: „Rimti klaipėdiečiai lietuviai visuomet pareiškė: Didžiosios Lietuvos pobūdžio vakarėliai, vakaruškos, gegužinės neturi praeities (t. y. mažlietuviai praeityje jų neturėjo, – A. P.); jie klaipėdiškius tiktai papiktina ir atbaido – lietuviškumui krašte tiktai kenkia.“ Toliau keliamas toks reikalavimas (nežinia, ar jis tik A. Baltrio, ar jam pritaria ir V. Gaigalaitis): „Tučtuojau ir griežčiausiai iš pačių lietuvių patiems lietuviams pasmerkimas ir uždraudimas visų vakarėlių, vakaruškų, gegužinių! Ne įstatymų keliu, bet iš pačios tautos vadovybės žūtbūtinai į visą, kas iš lietuvių jaučia krikščioniškai ir lietuviškai ir turi sąžinės, tuo būdu, kad visi nepaklausantieji pasmerkiami ir garbės teismo baudžiami“ (ten pat).

Kaip suprasti „visų vakarėlių“? Ar čia neišryškėja vadinamųjų surinkimninkų, pietistų nuostata smerkti bet kokius „nuodėmingus“ pasilinksminimus ir pramogas? Ko gero, toks rigoristinis požiūris į lietuviškus renginius atsispindi taip pat V. Gaigalaičio atsiminimuose. Užkliudytas jo konfliktas su Aukuro draugija ir Martynu Jankumi dėl jos įsigytoje Rambyno kalno dalyje pastatyto aukuro. Ši M. Jankaus akcija apibūdinta tokiais paniekinamais žodžiais: „[…] Jankus niekam nieko nesakęs parioglino ten aptašytą aukuro akmenį ir užsipelnė už tai nuo Kauniškių krivaičio arba vaideloto titulą“ (p. 135). Taigi kyla prielaida, kad V. Gaigalaičiui ir gausiam jo aplinkos lietuvininkų sluoksniui kėlė nepasitenkinimą ne tik vakarėliuose šokami pramoginiai šokiai – polkos, valsai, fokstrotai ar tango, bet ir senoviniai liaudies žaidimai, dainos, vaidinimai, net pagonybės laikus primenantys aukurai, vaidilutės, kriviai, barzdočiai lietuviai su kardais ir ietimis. Jei, donelaitiškai tariant, tokie dalykai – „raspustva“, tai ką reikėjo kalbėti apie Vokietiją, iš kur į Klaipėdos kraštą sklido visokia pornografija, nudistų pliažai ir ne mažesniu mastu moderniški šokiai? Tuo tarpu davatkiški klaipėdiškiai visų blogybių šaltiniu laikė didlietuvius: tuo jie, vokietininkų džiaugsmui, gilino abiejų tautos dalių atskirtį.