Profesorius Ignas Končius – fizikas, etnologas, žemaitis (14)

Pabaiga. Pradžia 2003 m. Nr. 7, 8, 10, 11, 14, 15; 2004 m. Nr. 2, 10, 22; 2005 m. Nr. 3, 5, 10; 2006 m. Nr. 5

Birželio 6 d. dr. Algirdui Končiui (1915 06 06–2006 11 17) būtų sukakę 92-eji. Deja, jo pasveikinti jau nebegalėjome, nebent tik prisimindami redakcijoje kartu praleistas valandas, kurių metu ir gimė rašinių ciklas Profesorius Ignas Končius – fizikas, etnologas, žemaitis. Šis ciklas savaip užbaigė ir 2006 m. pasirodžiusią Igno Končiaus atsiminimų antrąją knygą „Mano eitasis kelias“*.

Pasakodamas apie tėvo prof. Igno Končiaus gyvenimą JAV Algirdas Končius tvirtina galįs įsivaizduoti, į kokią balą tėvas pateko Amerikoje, kokia ji buvo svetima. Amerikietiškasis gyvenimo laikotarpis atsiskleidė gilia nostalgija šeimai. Juk vienu kartu neteko visų artimų žmonių – žmonos, vaikų. Liko vienas ir vienišas kaip lazda.

Drožinėjami kryžiai I. Končiui padėdavo užsimiršti. Šis užsiėmimas atgaivindavo jo jausmus, jis vėl jausdavosi bendraująs su savo pamiltąja Žemaitija. Kryžius tapo tarsi jo naujo gyvenimo simboliu, priebėga nuo slegiančios kasdienybės, mėginimas nuslopinti krūtinėje netelpantį ilgesį. Kai Ignas Končius pats ėmėsi daryti kryžius, iškart tarsi grįžo atgal į savo vaikystę ir jaunystę, tą pačią, kai dar tik buvo pradėjęs fotografuoti žemaitiškus kryžius.

Toks buvo, ar galėjo būti kryžius iš Tėvynės išplėštam I. Končiui. Pasitraukimas į Vakarus jam buvo tolygus tremčiai. Rašydamas apie tremtį jis nevartoja jokių šiltų žodžių. Kai tik kalba pasisuka į Plungę, Kretingą, tuos jam mielus miškelius ir prie kelio palinkusius kryžius – vėl atgyja, tampa iškalbingas, žodingas, atsiveria visai kitas žmogus.

Dažnai nesuprastas savųjų

Visą gyvenimą domėjosi žemaitiškais kryžiais ir koplyčiomis, bet ne tiek iš religinių paskatų, kiek iš tuose kryžiuose ir koplytėlėse sklindančių užkoduotų jų bevardžių kūrėjų minčių ir jausmų. I. Končių tuose simboliuose domino pirminės priežastys, juose glūdinčios pasaulėžiūros įrodymai, tautos mąstysenos ir tikėjimo giliųjų versmių pasireiškimas per kaimo žmogui suprantamas bei prieinamas raiškos formas.

Pats I. Končius nebuvo perdėm tikintis, veikiau indiferentiškas tikėjimo reikalams. Vis dėlto žmogaus dvasios pasireiškimą krikščioniškajame simbolyje jis jautė ypač stipriai. Per kryžių jis stengėsi patirti žemaičio galvoseną, jo jausmų pasaulį. Galėtume daryti išvadą, kad kryžius I. Končiui buvo kai kas daugiau negu tik krikščionybės simbolis ar religinio gyvenimo atributas. Jam tai – liaudies išminties ir fantazijos materialaus įsikūnijimo ženklas. Per kryžių profesoriaus tyrinėtojo kelias jį vedė į gilumines tautos jausenos apraiškas, medyje įprasmintą ir įtvirtintą idealiojo pasaulio supratimą, kuris prie žemės pririštam, su gamta glaudžiausiais ryšiais susijusiam žemaičiui visada persipina ir su gyvenimo realijomis.

I. Končius buvo pasiryžęs ginti tą kryžiaus, kaip žmogaus dvasios išraiškos, supratimą; dėl jo pareikšdavo ir savo nuomonę. Tiesa, gal ne visada viešojoje spaudoje. Dažnai vengdavo veltis į tuščius ginčus su nesuprantančiaisiais dalyko esmės, tačiau savo užrašuose I. Končius nuoširdžiai piktindavosi, su dideliu įkarščiu nuleisdavo susikaupusį garą. Tegul tai buvo ir nematoma, bet kova su tamsuma, neišmanymu ir kaip to rezultatu – dogmatizmu.

Didelis užjūrio lietuvių katalikų veikėjas dr. Leimonas, regis, buvo nepatenkintas I. Končiaus albumu Medžio drožiniai gimtajam kraštui atsiminti. I. Končiaus reakcija: „Leimonas, by nepatenkintas savo rašiniu apie mano albumą (Mūsų Vytis), sako: „Vieningas tikėjimas, vienas Dievas, o čia – palūžę kryžiai.“ Nesupranta žmogelis, ką reiškia kryžius lietuviui, ir kaip apie kryžių sako pats Jėzus Rašte Šventajam.“

Labai įširdo I. Končius spaudoje aptikęs žodį koplytstulpis. Kas jį taip suerzino? Girdi, tai tarybinis pavadinimas, niekur tautoje nevartotas, o žemaičius net įžeidžiantis žodis. Kaip galima tokį švelnų daiktą – koplytėlę – vadinti tokiu netikusiu ir stačiokišku žodžiu – koplytstulpis! Beje, šio žodžio nerandame ir bostoniškės Lietuvių enciklopedijos XII tome, kur jam priklausytų būti. Tėvo pasipiktinimui pritarė ir profesoriaus sūnus Algirdas, pripažindamas, kad formaliai žvelgiant, koplytstulpis – ant stulpo užkelta koplyčia. Kaip varnos lizdas, – nepraleidžia progos nepasišaipęs. Tokia buvo ir I. Končiaus mąstysena, žemaitiškoje koplytėlėje su jaukiai įsitaisiusiais šventaisiais jis mato žmogaus švelniausių jausmų apraišką, ypatingą nuotaiką ir dvasios būvį.

A. Končius šiuo atveju, atrodo, yra visiškai savo tėvo pusėje, kaip ir jis paprastoje žemaitiškoje koplytėlėje linkęs matyti gerokai gilesnius dalykus, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Savo tėvo ideologinėje kovoje su vienmačio pasaulio atstovais A. Končius mato tarsi dviejų pasaulių atstovų susidūrimą: viena vertus, supaprastinto, vienareikšmiško, lėkšto požiūrio, kita vertus, gilių liaudies meno tyrinėtojų, tokių kaip prof. Eduardas Volteris (1856–1941 m.), vertinimo. Juk tam tikra prasme I. Končius ir buvo E. Volterio mokinys, jo etnologinio ir statistinio darbo tęsėjas.

Pagaliau tai ne vien supratimo ir pasaulėžiūros susidūrimas. Juk ir tos žemaičiuose tebestatomos koplytėlės – senos tradicijos tąsa dabartyje. A. Končius tose koplytėlėse linkęs įžvelgti ir daugybę pagonybės apraiškų, kurios kartais slypi po vėlesnių laikų krikščioniškųjų įvaizdžių kiautu. Tie neįmantrūs dalykai pripildyti stebėtinos dvasios, kurią kartais net sunku išreikšti žodžiais. Jaudina, bet kodėl, kur slypi tų grubokų, kartais lyg ir stačiokiškų žemaičių šventųjų jėga, koplytėlių magija – nėra lengva apibūdinti. Galima analizuoti, narplioti, bet tai gal ne visada pats tiesiausias kelias jausmo, dvasios dalykams pažinti, liaudies mene slypinčioms prasmėms atskleisti.

Ne meną kūrė, bet gyvenimą

Per Algirdo Končiaus santykį su žemaičių koplytėlėmis galima šiek tiek suvokti ir jo tėvo požiūrį į tuos dalykus. Nors Lietuva ir vadinama Marijos žeme, bet jokia kita Lietuvos vieta negali lygintis su Žemaitija pagal pakelės kryžių ir koplytėlių gausą. Nei jotvingių, nei dzūkų, nei sėlių ar žiemgalių buvusios žemės mums nepaliko tiek daug kryžių ir koplytėlių kaip žemaičių kraštas. Pagaliau tų žemaitiškų kryžių ir koplytėlių savitumas akivaizdus. Aukštaičių dievadirbių darbuose A. Končius pirmiausia mato gražiai padarytą, kartais net labai įmantrų ir išmoningą, bet daiktą. Kryžiai gausiai išpuošti, ornamentais prisotinti. Rūstesniam žemaičiui tas menas gali priminti jomarkinį sausainį. Ten tiek daug visko, kad taip ir knieti pasakyti – menas. Įgūdžių turintis ir meistrystės paslaptis įvaldęs žmogus to meno gali prikurti kiek širdis geidžia.

Tačiau žemaitiškoms koplytėlėms ir kryžiams A. Končius taiko visai kitokius kriterijus. Neišgirstu sakant – menas, o jei taip, tai ką mintyje turi žemaitis, nutylintis ten, kur kitas aukštaitis tikriausiai prapliuptų žodžių lietumi? A. Končius kviečia įsižiūrėti: kiekviena koplytėlė vis kitokia, nes ir jų kūrėjai skirtingi, ten nėra multiplikavimo, sąmoningo siekio kurti „meną“. Užtat yra tikras neišgalvotas kalbėjimas su medžiu.

Galimas daiktas, A. Končius nori pasakyti, kad žemaičių koplytėles ir kryžius išskiria rimtas jų kūrėjų požiūris į savo darbą: tai ne žaidimas, ne meno darymas, bet kasdienio gyvenimo tąsa, perkelta į sakralinės raiškos sritį.

A. Končius jau kelintą kartą vis prisimena 12 km kelio atkarpą iš Darbėnų į Kulupėnus, kur buvo net 9 koplytėlės. Kadaise ten augo ąžuolynai. Vėliau jie buvo iškirsti, bet kelio pakraštyje vienas kitas dar paliktas. Ant kiekvieno ąžuolo buvo po koplytėlę – labai būdingas žemaičio santykis su medžiu ir gamta. Šiandien gal veltui dairytumės tų koplytėlių ir šventųjų, kurie ne savo noru iškeliavo į liaudies meno „mylėtojų“ miestietiškus būstus.