Įkalintos knygos
Kai manipuliuojama rašytojo valia Ar J. Mackievičiaus knygos apskritai po Antrojo pasaulinio karo buvo leidžiamos Lenkijoje?
Solidarumo metais, kai Lenkijoje pradėjo veikti pogrindžio leidyklos, daug kas į J. Mackievičiaus dukterį Haliną kreipdavosi ir gaudavo sutikimą, kad jos tėvo knygos būtų spausdinamos. Jos pasirodydavo. Bet po 1990 m. iškilo problema, nes ponia Karsov pareiškė nesutinkanti, kad Lenkijoje būtų spausdinami J. Mackievičiaus kūriniai.
Visas šis ginčas yra grynai komercinio pobūdžio, o gal turi ir politinę potekstę?
Ir viena, ir kita. Svarbiausia, kad J. Mackievičiaus knygos taptų prieinamos Lenkijos skaitytojams. Deja, lenkams jis beveik nepažįstamas rašytojas.
Bet jeigu Didžiojoje Britanijoje J. Mackievičiaus knygos leidžiamos, tai, aišku, patenka ir į Lenkiją? Sunku įsivaizduoti, kad Europos Sąjungoje, kurios narės esame, knygą sustabdytų dabartinės valstybių sienos, tuo labiau draugiškų valstybių.
Didžiojoje Britanijoje knygos spausdinamos, nors ir nedideliais tiražais. Ant kiekvienos knygos egzemplioriaus yra ponios Karsov įrašas, kad šios knygos Lenkijoje gali būti parduodamos tik prieš rašytojo valią. Nežinau, kam šitai daroma.
Ar iš tikrųjų J. Mackievičius tokią valią buvo išreiškęs?
Tai visiška nesąmonė. Dėl visų mano minėtų priežasčių J. Mackievičius ir yra beveik nežinomas Lenkijoje. Mokyklų literatūros mokymosi programose galima išvysti daug rašytojų, kurie buvo labai aktyvūs Lenkijos liaudies respublikos metais, buvo valdžios palaikomi ir leido knygas režimo sąlygomis, bet tose mokyklų programose ligi šiol nėra J. Mackievičiaus pavardės.
Ko netenka pasaulinė literatūra Ko lenkų kultūra ir literatūra netenka, kai skaitytojams ir šiandien praktiškai sunkiai prieinamas vienas žymiausių ir produktyviausių XX a. rašytojų?
Tai didelė netektis, nes literatūros kritikai ir žinovai J. Mackievičių laiko vienu žymiausių XX a. Lenkijos rašytojų. Komunizmas ir valstybių priešstata Antrojo pasaulinio karo metais J. Mackievičiaus kūriniuose aprašyta išsamiai ir su didele menine įtaiga. Jo knygos Kontra, Nereikia garsiai kalbėti, Kelias į niekur ir kitos yra Rytų Europos tautų kovos su komunizmu įprasminanti epopėja. Tų veikalų literatūrinė vertė yra didžiulė. Jis yra labai žymus lenkų rašytojas, kurį Česlovas Milošas pavadino didžiausiu XX a. lenkų rašytoju, o nežinomas pačioje Lenkijoje – su tuo sunku, o gal ir neįmanoma susitaikyti.
Nejau teismo procesas dėl žymaus lenkų rašytojo kūrybinio palikimo ir sklaidos tėra J. Mackievičiaus dukters privatus bylinėjimasis su kita pretendente į rašytojo kūrinių leidybos teises? O ką apie visa tai mano Lenkijos valstybė?
Byla ir jos padariniais susirūpino Lenkijos kultūros ministerija. Ji, matyt, sieks J. Mackievičiaus dukteriai H. Mackievič suteikti visą tokiu atveju reikalingą pagalbą.
Apie kokią pagalbą kalbama, ką gali Lenkijos kultūros ministerija, jeigu tai teisinė problema?
Lenkijos kultūros ministerija gali J. Mackievičiaus dukteriai suteikti finansinę paramą, labai svarbu palaikyti teisėtus jos reikalavimus. Pagaliau valstybė gali pasamdyti gerus advokatus, tarptautinės teisės žinovus.
Vienoje gretoje su didžiaisiais Vakar konferencijoje J. Mackievičius buvo pastatytas į vieną gretą su Česlovu Milošu, Ježiu Giedrojcu (Jerzy Giedrojć). Ar išties tie trys vardai dera vienas šalia kito?
Tai šios Europos dalies žymiausi literatai, rytinės Lenkijos dalies ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės palikuonys, kokių mūsų literatūroje niekados jau nebebus. Manau, kad lenkų ir lietuvių kultūroms šie literatai yra labai reikšmingi. Todėl ir lenkams, ir lietuviams jų kūrybą, siekius ir veiksmus reikia kuo geriau pažinti – tiek prieškario, tiek pokario. Tai mūsų bendras ir didis paveldas. Labai svarbu, kad jų kūryba būtu verčiama ir į lietuvių kalbą, Lietuvoje būtų žinoma.
Visų trijų šių didžiųjų literatų ir kultūros bei visuomenės veikėjų gyslomis tekėjo ir lietuviškas kraujas, o šiandien be šių asmenybių neįsivaizduojama lenkų literatūra ir kultūra.
Mus sieja panaši istorinė lemtis; ją šie literatai bene giliausiai yra apmąstę ir įprasminę savo kūryboje. Štai kodėl mūsų kaimyninėms tautoms jų kūryba tokia svarbi.
Ar Lietuvoje taip pat galioja draudimas spausdinti J. Mackievičiaus kūrinius? Gal vertimams į lietuvių kalbą minėtas draudimas negalioja?
Galioja. Kai leidykla Versus Aureus kreipėsi į ponia N. Karsov, prašydama leidimo spausdinti J. Mackievičiaus romaną Lietuvoje, gavo neigiamą atsakymą. Daugiau informacijos apie visas tas peripetijas gali turėti leidinio Nasz Czas redaktorius Ryšardas Maciejkianecas (Ryszard Maciejkianiec), kuris taip pat bendravo su N. Karsov, prašydamas leidimo J. Mackievičiaus dviejų knygų Kelias į niekur ir Provokacijos pergalė tekstus dėti į internetą. J. Mackievičiaus duktė ponia Halina su tuo sutinka, o N. Karsov – ne. Ji nesutiko, kad būtų spausdinami J. Mackievičiaus kūrinių vertimai Prancūzijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Rusijoje.
Taigi galima konstatuoti, kad ir Lietuvai N. Karsov skelbiamas tabu J. Mackievičiaus kūrinių leidybai yra didelis nuostolis Lietuvos kultūrai, tuo labiau, kad J. Mackievičiaus biografija ir veikla neatsiejama nuo Vilniaus.
Padėtis nedžiugina. Turime viltį, kad ji keisis, nes teismo proceso byla šiuo metu nagrinėjama apeliaciniame teisme. Apeliaciją padavė J. Mackievičiaus duktė. Gera žinia ta, kad bylos ėmėsi labai geras advokatas. Jis neseniai laimėjo panašų procesą dėl teisės leisti lenkų istorinio rašytojo, eseisto ir publicisto Pavelo Jasienicos (Paweł Jasienica, tikroji pavardė Leon Lech Beynar, 1909–1970) knygas.
Kazimieras Orlosis apie save Kokius įspūdžius paliko konferencija „Mackievičius prisiminus“ Vilniuje Lenkų institute?
Man šios konferencijos tema įdomi ir dėl mano paties giminystės ryšių su Mackievičiais. Stanislavas ir Juzefas Mackievičiai – tai mano dėdės, mamos Severinos broliai. Vilnius – mano motinos gimtasis miestas, ir tai man kelia ypatingų sentimentų. Mano šeimą ir mane patį apsilankymas Vilniuje jaudina ir kelia daug įspūdžių.
Bet Jūs pats gimęs ne Vilniuje?
Gimiau Varšuvoje. Vilnių pirmą kartą išvydau dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, kai man tebuvo treji metai. Tada Vilniaus Šv. Onos bažnyčioje buvo aukojamos Mišios už mano senelius.
Antrą kartą Vilniuje lankėmės su žmona atvykę automobiliu iš Suvalkų jau Lietuvai iškovojus nepriklausomybę. Sovietiniais laikais į Lietuvą vykti nesiryžau dėl varginančių pasienio procedūrų.
Kai šalį valdė komunistai, buvote vienas iš opozicinės, teisingiau, pogrindžio lenkų literatūros atstovų. Ar dabar Lenkijoje esama opozicinės literatūros atstovų?
Dabar nėra. Valdant komunistams, Lenkijoje išleidau kelias savo knygas pogrindžio spaudoje. Taip pat teko būti vienu iš pogrindžio literatūros redaktorių, leidome Įrašą (Zapis), kuris pradėjo eiti 1977 m., o liovėsi – 1982 m., jau tada, kai Lenkijoje buvo įvesta karinė padėtis.
Ar Lenkijos jaunuomenė skaito knygas?
Sunkus klausimas. Visose šalyse literatūra traukiasi spaudžiama interneto, televizijos, vis labiau įsigali vaizdinių kultūra, ir ji pradeda vyrauti.
Kaip rašytojai tam gali pasipriešinti? O gal negali?
Reikia rašyti ir tikėtis, kad bus kitaip.
Ką šiuo metu rašote?
Mėginu grįžti prie savo prieš kelerius metus pradėtos rašyti apysakos. Noriu užbaigti, bet kyla nemažų sunkumų, nes vis stinga ramybės ir būtinų sąlygų susikaupti. Mat galiu rašyti tik tada, kai aplinkui visiška ramybė, geriausia, kai esu vienas, visiškoje izoliacijoje. O pastaruoju metu tos ramybės kaip tik labiausiai ir stinga.
Ar Jūsų kūryboje esama lituanistinių, su Lietuva susijusių momentų?
Mano kūryboje to gal mažiau, bent jau taip staigiai būtų nelengva prisiminti. Tačiau mano giminystės ryšiai glaudžiai siejasi su lietuviškomis šeimomis. Štai mano senelio – Antano Mackievičiaus – seserys, t. y. mano mamos tetos, buvo ištekėjusios už lietuvių Matulaičių. Motinos pusseserė Vincenta iš Matulaičių ištekėjo už Stasio Lozoraičio. Mama su ja ilgus metus susirašinėjo, kai ji gyveno Romoje su savo vyru – Lietuvos ambasadoriumi Italijoje ir prie Švento Sosto.
Kodėl Tamstai neparašius biografinės knygos apie šią plačią giminę, kuri sieja Mackievičius, Matulaičius, Lozoraičius ir, tikriausiai, kitas labai įdomias šeimas?
Labai rimtai apie tai mąstau, net ir su Krokuvos literatūrine leidykla esu aptarinėjęs tokį pasiūlymą. Man įdomi giminė ir iš tėvo pusės – iš Orlosių. Aišku, mane labai domina ir mano giminės iš motinos pusės – Mackievičiai. Galimas dalykas, ateis laikas visa tai aprašyti.
Tad leiskite Jums to kuo nuoširdžiausiai palinkėti: rasti ramybės, susikaupti ir šią giminės genealogiją kuo išsamiausiai išdėstyti. Dėkoju už pašnekesį. Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
P.S. „Mokslo Lietuvos“ redakcija nuoširdžiai dėkoja vilniečiui poetui ir vertėjui Voicechui Piotrovičiui už pagalbą bendraujant su Kazimieru Orlosiu.
Nuotraukose:
Rašytojas Kazimieras Orlosis (Kazimierz Orłoś) (pirmame plane) Lenkų institute bendrauja su Danuta Piotrovičova (Danuta Piotrowiczowa), Romualdu Miečkovskiu (Romuald Mieczkowski), Halina Jotkialo (Halina Jotkiało) ir Henriku Mažuliu (Henryk Mażul)
Lenkų institute atidarant Stanislavo Cato Mackievičiaus fotografijų parodą: rašytojo duktė Aleksandra Niemčikova (Aleksandra Niemczykowa) bendrauja su Danuta Piotrovičova, Romualdu Miečkovskiu ir Kazimieru Orlosiu; už ponios A. Niemčikovos – poetas Voicechas Piotrovičius
