Žmogų vertinu pagal tai, kiek jis už laisvę (2)
Pradžia 2007 m. Nr. 21
Publicistas, tarptautininkas Vilius Bražėnas galėtų būti puikus pavyzdys, kaip galima suderinti gilų tautiškumą su pilietiškumu, plačiu pilietiniu požiūriu į daugelį mūsų gyvenimo įvykių. Gyvenimo siekis – žinoti Kalbėjome apie prastą konspiraciją, o gal tam tikrą naivumą, kuriuo karo metais pasižymėjo kai kurios pogrindinės organizacijos neišskiriant nė Lietuvos laisvės sąjungos.
Kitaip sunku vertinti. Toks Šapoka, ateitininkas, Vytauto Didžiojo universiteto Technikos fakulteto pažįstamas draugas, vaikščiojo po Laisvės alėją, po pažastimi pasikišęs ryšulį lietuviškų pogrindžio laikraščių. Sakau: „Antanai, tave suims, ir kitus įpainiosi.“ Jis man atsako: „Na, tai kas, gausiu porą metų kaceto.“
Nežinojo, kas yra kacetas. Naciai taip vadino koncentracijos stovyklą. Toks dailininkas Manomaitis į Lietuvą administracinį darbą dirbti atsiųstą vokietką mišrioje kompanijoje pavadino Kuh – karve. Ji pasiskundė, Manomaitis buvo suimtas ir išvežtas į koncentracijos stovyklą. Ten komendantas paklausė, už ką „atsiųstas“. „Pavadinau vokietką karve.“ – atsakė šis. Pakorė Manomaitį.
O Šapoka vaikšto po Laisvės alėją ir jam tas kacetas nė motais. Mano viso gyvenimo siekis – žinoti. Ir kad kiti žinotų. Ar daug kas žino apie kazokus, kurie prieš Staliną kovojo britų pusėje Antrojo pasaulinio karo metais? O karui pasibaigus tie patys sąjungininkai kazokus nuginklavo ir išsiuntė atgal į Sovietų Sąjungą – atidavė Stalinui. Didžiausias britų nusikaltimas žmoniškumui. Vienas tų kazokų išlikęs gyvas sakė: „Kad mes būtume žinoję…“
Mes daug ko nežinome arba sužinome per vėlai. Mano uošvis Sabatauskas, kai enkavėdistai atėjo jį suimti ir išvežti, dar dukrai parašė laiškelį: „Visur žmonės gyvena, gyvensim ir mes.“ Nežinojo, kas yra sovietų lageriai. Mirė iš bado Komijos respublikoje.
Kartais žinojimas pasiekiamas labai brangia kaina. Kazokai ryžosi kovoti prieš Stalino tironiją, pasitikėjo britų padorumu ir demokratinėmis vertybėmis, bet buvo nežmonišku būdu apgauti.
Žinoma, tada kazokai negalėjo žinoti, kas jų laukia. Tad ir apie sovietų lagerius kas galėjo žinoti. O kas žinojo – tylėjo, bijojo užgauti didįjį kaimyną. Ir apie nacius valdžios žmonės Lietuvoje žinojo, bet tylėjo.
Apie vieną amerikiečių ligą
O blogiausia, kai žmonės nenori žinoti ir viską daro, kad nežinotų. Tai pasakytina ir apie laisvąją Ameriką. Aleksandras Solženicinas Amerikoje pastebėjo įdomų dalyką: amerikiečiai serga nepagydoma nenoro žinoti liga. Labai gaila, bet labai daug lietuvių, kurie pasitraukė iš Lietuvos ir apsigyveno JAV, užsikrėtė ta pačia liga.
Turiu savo žmonos parašytą „išminties knygą“, kur radau tokią mintį: „Saugokis tiesos. Jeigu susidursi su ja, tiesa gali labai smarkiai pakeisti tavo gyvenimą.“ Vadinasi, būsi priverstas kažką daryti.
O kaip Jūs manote? Sutinkate su tuo, kas parašyta toje „išminties knygoje“?
Jeigu bijosi tiesos, vėliau vis tiek už tai teks sumokėti. Nuo žinojimo nepasislėpsi, faktai anksčiau ar vėliau ateis. Ketinu kai ką rašyti apie globalizmą, gvildenti, kodėl mūsų politikai, inteligentija ir net politologai bijo žodžio globalizmas.
To žodžio nėra net „Tarptautinių žodžių žodyne“. Yra „globalizacija“, o „globalizmo“ nėra. Vadinasi, nėra tokio žodžio.
Net ir globalizacija žodynuose atsirado labai neseniai. Kai 2000 m. rašiau knygą Naujo pasaulio santvarka, nė viename žodyne, net angliškoje politinėje enciklopedijoje tos sąvokos nebuvo. O ką jau kalbėti apie Britų enciklopediją… Bet kai JAV dešinieji, konservatyvių pažiūrų politikai ir tarptautininkai ėmė vis garsiau skelbti, kad esama sąmokslo sudaryti pasaulinę vyriausybę, vis daugiau žmonių ėmė kelti neparankius klausimus: kas tą pasaulinę vyriausybę sudarys, kas rinks, kam ji atsiskaitys. Labai nemalonūs klausimai. Tada ir buvo mesta neaiški sąvoka globalizmas, o kiek vėliau – globalizacija.
Iš pradžių globalizmas ir atstojo pasaulinės vyriausybės siekimą. Tam, kad šis procesas atrodytų kaip „neišvengiamas“, buvo mestas žodis globalizacija. Tai kultūrų, technologijų sklidimas pasaulyje. Ir kultūros, ir technologijos yra reikalingos, būtinos žmonijai. Tačiau kai globalizmo ir globalizacijos sąvokos buvo sumestos į krūvą, tai ir globalizmas tapo neišvengiamas – nė nemėginkite stabdyti.
O ką vienas žmogus sukuria, kitas gali suardyti. 1994 m. kalbėjausi su Respublikos korespondente ir pasakiau: „Netikiu, kad Europos Sąjunga labai ilgai išsilaikys. Nenatūralus darinys, nes į vieną katilą sumesta labai daug senų tautų su garbinga istorija.“
Ir dabar taip manote?
Ir dabar manau, o Europos Sąjunga dar nėra iki galo susikūrusi.
Bent jau Konstitucijos dar neturi.
Neturi, o susirinkę ministrai nutarė, kad pasirašys sutartį, kuri atstos Konstituciją. Tai apgavystė. Aš pasisakydavau už Europos Sąjungą, bet už tokią, apie kurią buvo kalbama. Tai solidarumas, palengvėsianti tarptautinė prekyba – už tai ir balsavome. Lenkai nebalsavo, kad Briuselis jiems nurodinėtų, kur tiesti kelią pro Augustavą. Gal dar pasakys, iš kurio šono turėsime karves melžti?
Man atrodo labai nerimtas kai kurių Lietuvos institucijų nuolankumas Briuseliui. Nors dar nieko nepasakė Briuselis, skubama savo iniciatyva padaryti… Mėginama bėgti pirma traukinio.
Prieš europinį sovietą Tą neretai perdėtą uolumą galima suprasti. Tik ką buvo išvesta Rusijos, buvusios Sovietų Sąjungos teisių perėmėjos, kariuomenė, vos spėjome apsiplunksnuoti, tad mums valstybės saugumas buvo svarbiausia.
Todėl 1994 m. ir pritariau kuo greitesniam stojimui į Europos Sąjungą. Bet tada niekas nesakė, kad mums bus nurodoma, kokio riestumo bananus pardavinėti, o kokio – ne. Ir niekas neliepė pusvelčiui išparduoti senstelėjusių Lietuvos žvejybinio laivyno laivų, kad vėliau kažkas už mus žvejotų ir mums pardavinėtų savo sugautą žuvį. Bet įstojus į Europos Sąjungą pasigirdo: parduokite savo karves, vieną pasilaikykite, bet jos pieną patys gerkite, nes parduoti negalėsite… Ar už tokią Europos Sąjungą balsavome? Aš ne.
JAV spaudoje esu parašęs straipsnį Naujas Europos sovietas (New European Soviet). Tai ne mano sugalvotas pavadinimas. M. Gorbačiovas vizito į Londoną metu 2000 m. kovo 23 d. teigė: Europos Sąjunga būsiąs naujas europinis sovietas, taigi nauja Sovietų Sąjunga. Ar ne to paties siekė komunistai? Dr. Algimantas Liekis man kartą priminė, kad dar Leninas ir Trockis kalbėjo, kaip svarbu sukurti Europos Sąjungą, tai būsiąs žingsnis į pasaulinę komunistinę valdžią. Taigi nieko naujo po saule.
